Naujausios
Kelionė po regionus pagal A. Aleksandravičių
Galima prisegti ilgą fotografo Algimanto Aleksandravičiaus pasiekimų ir įvertinimų sąrašą, tačiau jis pats save vadina Don Kichotu, kartais kovojančiu su vėjo malūnais. „Norėčiau kalbėti vaizdais“, – sakė fotografas, Šiaulių dailės galerijoje skaitęs paskaitą „Meilės ir dangaus fotografija“.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Turistinis vadovas pagal fotografą
Skaidrėse jis pristatė naujausius pastarųjų dvejų metų darbus – Lietuvos regionams skirtas knygas-nuotraukų albumus „Žemaitėjė – mona meilė“ ir „Aukštaitėj aukšts dongs ė čysts vondva“. „Tai kaip turistinis vadovas po regionus pagal mane arba šalia manęs“, – juokavo fotografas.
Gyvenime labiau žinomas kaip portretistas, A. Aleksandravičius nutarė šiek tiek atsitraukti – atsigręžė į peizažo, reportažo žanrą. Beveik 500 nuotraukų albumuose – individualus žvilgsnis, o ne plika dokumentika.
Pavyzdžiui, Vaižganto gimtinėje A. Aleksandravičius nufotografavo jo skulptūrą, tačiau į knygą įdėjo vaizdą keliolika metrų nuo tos skulptūros – nuotrauką su medyje kabančiu inkilu bei žirgo formos debesimi. „Tai mano požiūris į Vaižgantą, savaip poetinis, romantinis“, – šypteli fotografas.
Kadras iš Pakruojo – į ežerą šokantys du berniukai, išskėtę rankas ir kojas tarsi skrydžiui. „Dariui ir Girėnui atminti“, – pavadino šią nuotrauką fotografas. Albumai paskatino fotografą rašyti – po nuotraukomis jis sudėjo pamąstymus, literatūrines aliuzijas, istorinį ar kultūrinį kontekstą.
Dabar A. Aleksandravičius blaškosi po Dzūkiją, kuria trečiąją knygą. „Jei duos Dievas sveikatos, teks įamžinti visus regionus“, – nusakė ateities planus. Pasak jo, knygos yra apie tai, kuo mes didžiuojamės – paveldu, žmonėmis.
Prieš kelionę – namų darbai
Namų darbai – svarbiausias dalykas, ką parengia A. Aleksandravičius prieš eidamas fotografuoti portreto ar keliaudamas po regioną. Ruošdamasis fotografuoti Žemaitiją, Aukštaitiją fotografas išstudijavo regionų legendas, piliakalnius, paveldą. Pažiūrėjo, kokios upės, ežerai, lankytinos ar tiesiog įdomios vietos, gamtos, architektūros, istoriniai paminklai, etnografiniai kaimai, žymių žmonių gimtinės. Susidėliojęs planelį leisdavosi į kelionę.
Skersai išilgai išmaišęs jau beveik tris regionus fotografas pripažįsta, jog skirtumų tarp žmonių, kultūros ypatumų beveik nėra. „Koks gali būti skirtumas, kai vietoves daugiausiai skiria 300 kilometrų?“ – retoriškai klausė A. Aleksandravičius.
Anksčiau, grįžus iš Rusijos, kur A. Aleksandravičius fotografavo kultūros ir meno žmones, vietiniai menininkai klausdavo, ar tie žmonės skiriasi nuo mūsų? Pasak fotografo, vardiklis yra tas pats: netektys, skausmas, ligos, konkurencija, pavydas, kurie graužia kiekvieną menininką. Regionuose taip pat – skirtumai jaučiami tik etnografiniuose kaimuose. Pavyzdžiui, Dzūkijoje gyva tradicija Vėlinių dieną deginti kryžius ir prie laužo melstis už mirusiuosius.
Jo pastebėjimu, ne didmiesčiuose, bet dūminėse pirkelėse yra gimę didūs, daug Lietuvai nuveikę žmonės, pavyzdžiui, rašytojai Daukantas, Simonas Stanevičius.
Knygose – žinomi šiauliečiai
Knygose publikuojamos ne tik naujos fotografijos, bet ir anksčiau daryti žymių lietuvių kūrėjų, visuomenės veikėjų portretai. Pagal A. Aleksandravičiaus teoriją, žmogus yra tas, kuo save pats laiko. Tuo vadovaudamasis jis priskyrė portretus albumams, klausė pačių žmonių.
Ruošdamas albumą fotografas paskambino krepšininkui Arvydui Saboniui pasiteirauti, kas jis toks – žemaitis ar aukštaitis? „Ar galite parą luktelėti, aš rytoj pasakysiu, kas esu“, – paprašė krepšininkas. Patikslino, išsiaiškinęs, iš kur kilusi mama.
Ant rubežiaus tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos esantys Šiauliai ir žinomų šiauliečių portretai pakliuvo į abu albumus. Pavyzdžiui, iš Šiaulių kilęs režisierius Šarūnas Bartas save identifikavo žemaičiu, o jo Aukštaitijoje gimusi dukra – aukštaite.
Žemaitijos albume – šiaulietis menotyrininkas Vytenis Rimkus, apsikabinęs žmoną Česlavą. Praėjusių auksinių vestuvių proga šią nuotrauką ir knygą fotografas padovanojo į susitikimą atėjusiems Rimkams.
Knygoje galima rasti ir tuomet 100 metų šventusią Šiaulių garbės pilietę Gražbylę Venclauskaitę, Portugalijoje gatvės kavinėje sėdintį menotyrininką Virginijų Kinčinaitį, šalia tango šokančią buvusią Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėją Patriciją Poderytę, prie savo garsiosios metalinės „Lapės“ kepurę mėtantį dizainerį Vilių Puroną, šiaulietį „Keistuolių teatro“ aktorių, režisierių Aidą Giniotį, filosofą Gintautą Mažeikį.
Susitikimai kaimuose
Įdomių susitikimų pasitaikė keliaujant po regionus. Viename iš Žemaitijos kaimų fotografas sutiko keliu einantį žmogų be rankų. Užkalbino. Susibendravo. Paklausė, kur vyras padėjo rankas. „1961 metais prigėriau ir nušaliau“, – papasakojo. Prisipažino, kad vasario mėnesį buvo jo jubiliejus – 81 metai. „Tai gal 80 ar 85?“ – pasitikslino A. Aleksandravičius. „Neee, 81. Tikrai jubiliejus“, – patikino vyras.
Kitame kaime prie vieno iš paminklų sutiktas senolis sulopytomis kelnėmis paprašė jį nufotografuoti, bet kad fone matytųsi jo namas. „Aš mostelsiu ranka, o tu fotografuok. Jei neišeis, aš dar kartą mostelsiu. Laiko turiu, tiek kiek rek“, – išdėstė.
Fotografas prašymą įvykdė ir mandagiai pasiteiravo, ar šiame prabangiai atrodančiame, dideliame name tikrai jis gyvena. „Tikrai taip! Garbės žodis!“ – atsakė garbaus amžiaus vyras. Fotografas neatlįžo – tai gal ne vienas gyveni, pas seserį, vaikus, anūkus?.. „Aišku, ne vienas! – atsakė. – Čia senelių prieglauda“.
Aktoriaus ašaros
Fotografuodams žmones A. Aleksandravičius yra sugalvojęs įvarių žaidimų, filosofinių klausimų, siekdamas išgauti mąslią portretuojamo žmogaus veido išraišką, sublizgusias akis. Pavyzdžiui, siūlo pasvarstyti, kokį vieną klausimą užduotų į kambarį nusileidusiam Dievui.
Prieš susitikdamas su menininkais, kūrėjais, fotografas visuomet pasiruošia pokalbiui, pasidomi jų kūryba, jei nepamato aktorių ar režisierių spektaklių, bent perskaito recenzijas, kad vėliau turėtų apie ką su jais kalbėti. „Turi būti plepus, bet ne plepys“, – pateikia ryšio su žmogumi raktą.
Aktorių Gediminą Girdvainį fotografas bandė sugraudinti, prašė įsivaizduoti savo mirtį, grįžimą į tėviškę..."Ar tu nori, kad aš verkti pradėčiau? – paklausė aktorius. – Tai neužsiiminėk nesąmonėm, aš ir taip galiu". Po kelių sekundžių iš G. Girdvainio akių ėmė ristis ašaros. Taip gimė ašaringas aktoriaus portretas.
Fotografuodamas teatro ir kino aktorių Algimantą Masiulį fotografas nepastebėjo už nugaros stovinčio katafalko, tačiau neužilgo aktorius ir mirė.
"Su laiku pastebi, kad formuojasi nauja – išėjusių žmonių galerija. Liūdniausia, kad su metais ji vis pildosi", – atsidūsta A. Aleksandravičius.
Paklaustas, kodėl beveik visos jo fotografijos juodai baltos, A. Aleksandravičius sakė, jog tęsia senosios lietuvių fotografijos mokyklos tradicijas. Jo nuomone, nespalvotoje fotografijoje geriau išryškėja žmogaus portretas, neblaško nereikalingos spalvos.
"Kaip kažkada yra pasakęs tapytojas Ričardas Vaitiekūnas: fotografai, palikite spalvą tapytojams. Nelįskite ten. Iš dalies su tuo sutinku. Juodai balta fotografija yra tiesiog mano pasirinkimas. Ji nėra kažkuo pranašesnė už spalvotą. Svarbiausia mene yra ne "ką", "kada", bet "kaip?", – kalbėjo A. Aleksandravičius.
Improvizacijos menas
Nepaisant pasiruošimo ar išankstinio apmąstymo, kaip galėtų atrodyti kadras, negali žinoti, kaip bus. Nemažai geros nuotraukos sėkmės tenka ir fotografo improvizacijai.
"Pasakodamas studentams, mokiniams apie portretą aš atskleidžiu nekaltą gudrybę. Atėjęs pas žmogų apsimetu, kad fotoaparatas, kabantis ant kaklo, nelabai veikia, aprasojęs. Paspaudinėju mygtuką. Kol žmogų pasisodinu nufotografuoti, aš jau būnu jį nufotografavęs", – dėstė A. Aleksandravičius.
Kaip savo trečią ranką gerai pažindamas fotoaparatą menininkas gudrybę efektyviai išnaudoja. "Mano pilvas man tarnauja kaip štatyvas, stovas. Svarbu mokėti išnaudoti savo trūkumus" , – smagiai pasakojo fotografas.
Prieš dešimtmetį grįžęs į Rusiją ledo ritulio legenda Vladislavas Tretjakas sutiko išskirtinai pozuoti A. Aleksandravičiui, paskyrė tik 20 minučių, po to turėjo išskristi į Ameriką. Fotografas pasiruošė, fotografuoja. Pačioje pabaigoje pasąmonę nusmelkė siaubas, kad anuomet naudoto juostinio fotoaparato juostelė seniai turėjo pasibaigti. Pasižiūri – juostelė net neužsikabinusi.
"Na, dar pabaigai, kaip sako rusai", – tuomet pajuokavo fotografas, apsimetęs, kad viskas gerai. Imitavo, kad pasikeitė juostelę ir prieš pat išeinant padarė keturis kadrus. Juos ir teturi. "Geriausi kadrai liko, kur tuščiai prašaudžiau", – pripažino A. Aleksandravičius.
Jono TAMULIO nuotr.
MOTO: "Fotografas turi būti plepus, bet ne plepys", – tokia mintimi vadovaujasi fotografas Algimantas Aleksandravičius, bendraudamas su žmonėmis.
DOVANA: Fotografas Algimantas Aleksandravičius padovanojo šiauliečiams Vyteniui ir Česlavai Rimkams nuotrauką, kurioje jie nufotografuoti.
SKRYDIS: "Dariui ir Girėnui atminti" – užrašė fotografas Algimantas Aleksandravičius po šiemet Pakruojyje užfiksuotu vaizdu.