Naujausios
Šeima prižiūri ir puoselėja net 5 hektarus žaliaskarių. Čia į viršų stiebiasi sidabrinės eglutės, žavinčios savo stambiais melsvai sidabriškais, ilgai nebyrančiais spygliais, taip pat serbinės, kurios yra švelnesnės ir mažesnės, todėl tinka mažoms erdvėms puošti, be to, jos puošiasi dvispalviais spygliais. O tarp jų, žinoma, karaliauja kvapniosios lietuviškos miško eglės.
Šeima į Vieštovėnus iš miesto atsikėlė prieš 22 metus. Ėmė kurtis Žilvino paveldėtoje prosenelių žemėje.
„Tada tie 6 hektarai žemės atrodė daugoka, kad laikytume juos nedirbamus. Ilgai svarstėme, kuo užsiimti. Ūkininkauti nenorėjom, prisirišti prie žemės darbų taip pat mums, jauniems, nebuvo noro“, – pasakojo J. Ciparienė.
Moteris prisiminė, kad 2000-ųjų gruodį į rankas pakliuvo žurnalas „Mano ūkis“, kuriame buvo rašoma apie kalėdinių eglučių auginimą. „Idėja apsodinti visą žemę eglutėmis mums labai patiko. Tuomet atrodė – pasodinai medį ir jis auga pats, o po kelerių metų ateini kirsti“, – prisiminusi tada dar menką supratimą apie šią ūkio šaką šypsojosi ūkio šeimininkė.
Cipariai nieko nelaukę susisiekė su straipsnio autoriumi – miškininku – ir iškart gavo daug rekomendacijų ir žinių, nuo ko pradėti, šis net pirmųjų sėklų parūpino. Beliko pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus.
Dar tais pačiais metais Cipariai pasėjo pirmąsias melsvaspyglių dygiųjų eglių sėklas. Šis pirmas bandymas buvo sėkmingas, sudygusios eglaitės sparčiai stiebėsi į viršų, tad nieko nelaukę Cipariai pasisėjo ir kalninių pušų. Bėgant metams išbandė auginti ir daugiau augalų, bet galiausiai apsistojo prie to, kas geriausiai sekasi – prie eglučių ir pušelių auginimo.
O pirmosios sėklos į Vieštovėnus atkeliavo net iš tolimosios Kanados. Vėliau sutuoktiniai užsisakinėdavo jų iš Čekijos, kur sėklos atkeliaudavo iš įvairiausių pasaulio kampelių. Dabar perka sodinukus iš Lietuvos bei Lenkijos medelynų ir taip sako sutaupantys net 4-erius metus laiko, mat tik 4-erių metų amžiaus ir 40 cm dydžio sodinukai sodinami į nuolatinę augimo vietą.
Apie vieno metro dydžio eglė užauga per 8-erius metus, kad pasiektų pusantro metro, reikia net 10–12 metų, o du metrus – net 15 metų, tad pasodinus tenka apsišarvuoti kantrybe.
Pasak J. Ciparienės, miške eglės auga kur kas greičiau, nes jų niekas neformuoja, nekarpo ir nedailina, nebent stirnos ir stirninai pietums pakramto. O štai prie ūkyje auginamų eglaičių tenka trypti ne vienerius metus, kad jos galėtų papuošti namus per Kalėdas.
Daugiausiai darbų ūkyje tenka nudirbti šeimininkui Žilvinui – jam patikėti pagrindiniai priežiūros darbai. Ciparių atžalos Eglė ir Kristupas gelbėja pavasarinėje sodinimo talkoje ar pjaunant žolę vasarą, o Jurgitai tenka pasirūpinti sėklomis, ūkio reklama, jai patikėta ir bendrauti su klientais.
Buvo smalsu išgirsti, kokių eglučių pirkėjai ieško prieš Kalėdas, ar egzistuoja eglučių mados?
Pasak J. Ciparienės, ne visi skiria eglučių rūšis, labiau renkasi pagal spalvą ir grožį. Gruodžio pradžioje perkamiausios būna eglutės vazonuose, bet jos populiarumo nepraranda iki pat Kūčių vakaro, o pasibaigus šaltajam sezonui tokį medelį galima pasisodinti savo kieme – ir ne vienas Ciparių klientas jau džiaugiasi kasmet gražiai prigyjančiomis eglaitėmis.
„Bet nesvarbu, kokią eglę jūs bepuoštumėt – kirstą ar vazone augančią, svarbu, kad įsileidžiat Kalėdų dvasią į savo namus ir širdis“, – šypsosi J. Ciparienė ir priduria, kad eglučių ūkyje, įsikūrusiame Vieštovėnų kaime, Ryto g. 1, jau prasidėjo kalėdinė prekyba. Visi, norintys jau dabar pradėti kurti kalėdinę nuotaiką, čia laukiami kasdien nuo 9 iki 19 valandos.