Kom­piu­te­ris iš­gydė dep­re­siją

Kolū­kio bu­hal­terė

„Aš vi­sa­da norė­jau iš­mok­ti dirb­ti kom­piu­te­riu. Ma­ty­da­vau ki­tus, nar­dan­čius in­ter­ne­to pla­tybė­se it žu­vis, tik bu­vo ne­drąsu pa­pra­šy­ti, kad ir ma­ne pa­mo­kytų“, – pri­si­pa­ži­no E. Ma­te­vi­čienė.

Ji pa­ti baigė 7 kla­sių vi­du­rinį mokslą. Bu­vo ga­bi ir stro­pi mo­kinė, la­bai norė­jo to­liau siek­ti moks­lo aukš­tumų, bet šei­mo­je su­si­klostė ne­pa­lan­kios sąly­gos ir stu­di­jas te­ko iš­keis­ti į darbą kolū­ky­je.
Ten darbš­čią mer­giną pa­stebė­jo kolū­kio pir­mi­nin­kas – jis pa­si­ūlė atei­ti į kon­torą ir pa­dėti bu­hal­te­rei.

Ša­tei­kiškė ten ir li­ko dirb­ti, o kiek vėliau, pa­ska­tin­ta ap­lin­ki­nių, Klaipė­dos Žemės ūkio tech­ni­ku­me įgi­jo bu­hal­terės spe­cia­lybę. Net 15 metų dir­bo sa­vo mėgiamą darbą, o po to visą laiką ir dėmesį pa­skyrė šei­mai. Iš­tekė­jo ir ne­tru­kus su vy­ru su­si­laukė pen­kių at­žalų.


Kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo pra­džia­moks­lis

E. Ma­te­vi­čie­nei gy­ve­ni­mas su vy­ru ne­bu­vo rožė­mis nu­klo­tas, te­ko nuei­ti sunkų ir var­gi­nantį ke­lią. Po vy­ro mir­ties, kad ne­būtų taip liūd­na, mo­te­ris iš vien­kie­mio per­si­kėlė gy­ven­ti į Ša­tei­kius. Li­ku­si vie­na pa­ti sun­kiai pa­kėlė užg­riu­vu­sią ne­tek­ties naštą ir skausmą, todėl ga­liau­siai su­si­rgo dep­re­si­ja. Paš­li­ju­si svei­ka­ta stip­riai ap­ri­bo­jo ir as­me­ninį mo­ters gy­ve­nimą, te­ko at­si­sa­ky­ti net dar­bo.

„Ne­turė­jau jo­kios veik­los ir bu­vo la­bai sun­ku psi­cho­lo­giš­kai. Net pa­ti da­bar ne­pa­me­nu, kaip aš at­si­dūriau bib­lio­te­ko­je. Pa­laips­niui taip pamė­gau knygų skai­tymą, kad ta­pau iš­ti­ki­ma lan­ky­to­ja“, – pa­sa­ko­jo E. Ma­te­vi­čienė.

Sykį be­si­lan­ky­da­ma bib­lio­te­ko­je mo­te­ris iš­gir­do apie būsi­mus kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­sus ir tuoj pat į juos už­si­re­gist­ra­vo.

„Prad­žio­je bu­vo tik­rai ne­drąsu, bet pa­ma­žu per­si­lau­žiau. Iš­mo­kau nau­do­tis kom­piu­te­riu. Pradė­jau bend­rau­ti su ki­tais žmonė­mis so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. La­bai džiau­giau­si ši­tais mo­ky­mais“, – at­si­vėru­sio­mis nau­jo­mis ga­li­mybė­mis džiaugė­si mo­te­ris.


Kom­piu­te­ris gy­do sie­los žaiz­das

Įval­dy­ti kom­piu­terį ša­tei­kiš­kei ne­bu­vo su­dėtin­ga, o po kursų pra­ėjus vos tre­je­tui dienų mo­te­ris pa­reiškė va­žiuo­sian­ti pirk­ti sa­vo as­me­ni­nio kom­piu­te­rio.

„Ga­vau daug pa­gy­rimų ir pa­lai­ky­mo, kad man pui­kiai se­ka­si. Tad nie­ko ne­lau­ku­si nu­si­pir­kau ne­šio­jamąjį kom­piu­terį, įsi­ved­žiau na­muo­se in­ter­netą, iš­mo­kau nau­do­tis elekt­ro­ni­niu pa­štu, elekt­ro­ni­ne ban­ki­nin­kys­te.“

Per dieną mo­te­ris prie kom­piu­te­rio pra­leid­žia po ke­letą va­landų. Skai­to nau­jie­nas, bend­rau­ja su vy­res­nio am­žiaus žmonė­mis iš vi­sos Lie­tu­vos, klau­so­si mu­zi­kos. Pa­sak ša­tei­kiškės, nuo to mo­men­to, kai iš­mo­ko nau­do­tis kom­piu­te­riu, jai gy­ve­ni­mas nu­švi­to ki­to­mis spal­vo­mis.

„Šir­dy­je ne­be­li­ko vie­tos liū­de­siui ir dep­re­si­jai. Da­bar tu­riu daug draugų, bi­čiu­lių. Mes nuo­lat bend­rau­ja­me, da­li­namės sa­vo iš­gy­ve­ni­mais, kar­tais pa­dis­ku­tuo­ja­me įvai­rio­mis te­mo­mis.“

E. Ma­te­vi­čienė įsi­ti­ki­nu­si – mo­ky­tis nie­ka­da ne­vėlu, rei­kia tik no­ro bei už­sis­py­ri­mo. Ji drąsi­na ir ki­tus vy­res­nio am­žiaus žmo­nes būti ak­ty­ves­niais ir ne­bi­jo­ti iššū­kių.


Ge­riau­sias lais­va­lai­kis – prie knygų

Jau­nystė­je El­vy­ra la­bai mėgo dai­nuo­ti. Turė­da­ma gražų ir stiprų balsą kurį laiką net gie­do­jo cho­re. Bet sykį, ma­ty­da­ma į re­pe­ti­ci­jas be­si­ren­kan­čius in­te­li­gen­tiš­kus, iš­si­la­vi­nu­sius žmo­nes, jų tar­pe pa­si­ju­to ne­pa­to­giai ir nu­tarė dau­giau ne­be­lan­ky­ti už­siė­mimų.

„Su­sigė­dau ir pa­ma­niau, kad man čia ne vie­ta. Nu­ta­riau ieš­ko­ti ki­to­kios veik­los, taip ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­do kny­gos.“

Ir da­bar, būda­ma 78-erių, E. Ma­te­vi­čienė, ne­ši­na mai­še­liu, daž­nai atei­na į Ša­tei­kių bib­lio­teką grąžin­ti per­skai­tytų knygų bei pa­siim­ti naujų. Pa­si­domė­jus, ko­kio žan­ro kny­gos jai la­biau­siai pa­tin­ka, mo­te­ris ne­galė­jo išs­kir­ti ku­rio nors vie­no, bet pa­minė­jo, kad itin do­mi­si žydų ge­no­ci­du, trem­ti­nių gy­ve­ni­mais. Pri­si­pa­ži­no mėgstan­ti skai­ty­ti ir gro­žinę li­te­ratūrą bei tuoj pat skubė­jo iš mai­še­lio trauk­ti pa­sku­tinį itin pa­ti­kusį ro­maną.

„Ne­pa­ju­tau net pa­ti, kaip kny­gos ma­ne įtraukė. Skai­tau jas vieną po ki­tos. Štai, kad ir ši­tas ro­ma­nas apie seną pa­slaptį, apie iš­ti­ki­mybę ir drąsą, iš­da­vystę ir meilę. Toks įdo­mus siu­že­tas, kad net ne­galė­jau pa­dėti į šalį“, – kalbė­jo ša­tei­kiškė.

Smal­su bu­vo su­ži­no­ti, tai kiek gi knygų mo­te­ris per­skai­to. At­sa­ky­mas tie­siog pri­bloškė.

„Per mėnesį per­skai­tau apie dvi­de­šimt knygų. Ne­ži­nau, daug tai ar ma­žai. Vie­na būna sto­resnė, ki­ta plo­nesnė, – at­skleidė mo­te­ris. Ir pa­si­džiaugė, kad da­bar bib­lio­te­kos net ga­li pri­sta­ty­ti no­ri­mas kny­gas į na­mus. – Da­bar dar atei­nu sa­vom ko­jom, bet atei­ty­je mie­lai pa­si­nau­do­siu ir šia ga­li­my­be.“