Kūrė Alsėdžiams, dabar – visai Lietuvai

Rū­tos LAU­RI­NAI­TIE­NĖS nuo­trau­ka
J. Moc­kū­nas ro­do marš­ki­nė­lius, ant ku­rių – par­ti­za­nų va­do Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to po­rtre­tas
Marš­ki­nė­liai su sti­li­zuo­tu ka­ra­liaus Min­dau­go vei­do at­spau­du, Lie­tu­vos kon­tū­ru, Vy­čiu ar už­ra­šu „#AšŽemaitis“ – ma­tė­te to­kius vil­kint, o gal­būt ir pa­tys įsi­gi­jo­te? Jie – tri­jų plun­giš­kiams ži­no­mų ak­ty­vių jau­nuo­lių Gin­ta­rės Pet­rai­ty­tės, Gin­ta­rės Lips­ky­tės bei Jo­no Moc­kū­no dar­bas. Kur­da­ma šiuos dra­bu­žius, tri­ju­lė sie­kia juos vil­kė­sian­tiems per­duo­ti bent da­le­lę to pa­trio­tiš­ku­mo, ku­riuo kas­dien de­ga pa­ti. Ir ne­sle­pia, jog api­ma neap­sa­ko­mas pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mas iš­vy­dus jais pa­si­puo­šu­sius žmo­nes.
„Drāpa­nų“ nuotraukos
Gin­ta­rė Pet­rai­ty­tė (de­ši­nė­je) ir Gin­ta­rė Lips­ky­tė sa­vo kū­ry­bos dra­bu­žius par­da­vi­nė­ja ir mu­gė­se

Pra­džia – vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tis

Ga­min­ti to­kius iš­skir­ti­nius marš­ki­nė­lius jau­nuo­lių gru­pe­lė ėmė­si praė­ju­sių me­tų va­sa­rą. O vis­kas pra­si­dė­jo nuo Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pa­mi­nė­ji­mo Al­sė­džiuo­se. Tuo­met, kai Jo­nui, bu­vu­siam šios mo­kyk­los moks­lei­viui, o da­bar stu­den­tui, Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riui, ki­lo min­tis šią Lie­tu­vai svar­bią da­tą Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Sta­nis­lo­vo Na­ru­ta­vi­čiaus var­dą tu­rin­čio­je gim­na­zi­jo­je pa­mi­nė­ti iš­skir­ti­nai.

Su­bū­rus ke­lias jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jas – net 70 jau­nų žmo­nių – ir ki­tus pa­gal­bi­nin­kus 2018-ųjų Va­sa­rio 16-ąją ant gim­na­zi­jos bu­vo ati­deng­tas įspū­din­go dy­džio S. Na­ru­ta­vi­čiaus po­rtre­tas. Ta pa­čia pro­ga bu­vo pa­ga­min­ta ir 90 marš­ki­nė­lių su Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro at­vaiz­du. Sti­li­zuo­to po­rtre­to au­to­rė bu­vo plun­giš­kė G. Pet­rai­ty­tė.

Ge­ri at­si­lie­pi­mai apie S. Na­ru­ta­vi­čiaus po­rtre­tą tiek ant gim­na­zi­jos sie­nos, tiek ant marš­ki­nė­lių ini­cia­ty­vaus jau­ni­mo au­sis vis pa­siek­da­vo net ir po vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pa­mi­nė­ji­mo praė­jus ne­ma­žai lai­ko. Ši­taip vie­na­die­ne bu­vu­si idė­ja ne­ti­kė­tai sa­vo rė­mus išau­go. Su­lauk­ta pa­siū­ly­mų, kad bū­tent taip ga­lė­tų at­ro­dy­ti ir gim­na­zi­jos uni­for­ma: kas­die­nė, pa­to­gi, ta­čiau ne­nuo­bo­di, pi­ges­nė nei įpras­tas švar­kas, o svar­biau­sia – nuo­lat pri­me­nan­ti apie Al­sė­džiams ir vi­sai Lie­tu­vai svar­bų žmo­gų.

Al­sė­džiai bu­vo pir­mo­ji mo­kyk­la, ku­rios moks­lei­viai pa­si­puo­šė džem­pe­riais su svar­baus vals­ty­bės vei­kė­jo at­vaiz­du. Da­bar to­kių mo­kyk­lų – jau trys. Be Al­sė­džių, toks su­ma­ny­mas pa­ti­ko ir Klai­pė­dos ra­jo­no Vei­vir­žė­nų Jur­gio Šau­lio bei Ši­la­lės ra­jo­no Pa­jū­rio Sta­nis­lo­vo Bir­žiš­kio gim­na­zi­jų va­do­vy­bėms. Tad ir jų gim­na­zis­tai, iš mo­kyk­lų pa­sklin­dan­tys į gat­ves, da­bar ten iš­si­ne­ša ir da­le­lę pa­trio­tiš­ku­mo.

Išs­kir­ti­nei veik­lai – iš­skir­ti­nis pa­va­di­ni­mas

Tiek Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro J. Šau­lio, tiek Ši­la­lės po­li­ti­nio ir vi­suo­me­nės vei­kė­jo, ag­ro­no­mo, poe­to S. Bir­žiš­kio sti­li­zuo­tus at­vaiz­dus taip pat pie­šė G. Pet­rai­ty­tė. Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je dai­lę bai­gu­si aš­tuo­nio­lik­me­tė vie­nin­te­lė iš tri­ju­lės ku­ria sti­li­zuo­tus po­rtre­tus ar ki­tus vaiz­dus, pie­šia es­ki­zus. G. Lips­ky­tės dar­bas – rū­pin­tis su­kur­tų dra­bu­žių par­da­vi­mu bei tuo, kad apie juos su­ži­no­tų kuo dau­giau žmo­nių. O Jo­nui... jam ten­ka rū­pin­tis vis­kuo.

Dvi ini­cia­ty­vios plun­giš­kės bei al­sė­diš­kis sa­vo veik­lai no­rė­jo pa­rink­ti iš­skir­ti­nį pa­va­di­ni­mą, to­dėl ją pa­va­di­no „Drāpa­nas“.

„Mums ti­ko ir pa­ti­ko. Kaž­kiek su­si­jęs su že­mai­tiš­ku­mu, be to, pa­va­di­ni­mas – už­ka­bi­nan­tis. O mes ir no­rim at­kreip­ti dė­me­sį. Ir lo­go­ti­pas at­ro­do ge­rai“, – to­kį pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­no Jo­nas. – Kiek­vie­nas, pra­dė­jęs sa­vo veik­lą, tu­ri už­si­tar­nau­ti pa­va­di­ni­mą. Mes pra­dė­jo­me nuo „Drāpa­nų“.

To­kiu var­du jie pa­sie­kia­mi ne tik feis­bu­ke, ins­tag­ra­me, bet ir tu­ri sa­vo in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vę, ku­rią per ke­le­tą die­nų taip pat su­kū­rė pa­ts Jo­nas.

Pa­ma­tę, kad jų su­gal­vo­ta mo­kyk­li­nių uni­for­mų al­ter­na­ty­va su­lau­kė ne­men­ko pa­si­se­ki­mo, ak­ty­vis­tai jas ėmė kur­ti bei siū­ly­ti ir ki­toms mo­kyk­loms, pa­va­din­toms žy­mių as­me­ny­bių var­dais. An­tai da­bar kal­ba­ma­si su Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­ja. Tie­sa, to­kiu pa­siū­ly­mu ne vi­sa­da su­si­vi­lio­ja­ma. Kai ku­rioms mo­kyk­loms to­kie po­ky­čiai at­ro­do per drą­sūs, ne­tgi iš­šau­kian­tys.

„Bet, pa­žiū­rė­kit, juk ge­rai at­ro­do, – ro­dy­da­mas vie­ną mo­kyk­lai skir­tų dra­bu­žių, sa­ko Jo­nas. – Mums pa­tin­ka tie vei­dai. Be to, gir­di­me, kad ir mo­ki­niams pa­tin­ka. Džem­pe­riai ne­šio­ja­mi no­riai, juos vil­kint stip­rė­ja vie­ny­bės jaus­mas.“

Su­kū­rė tris­de­šimt skir­tin­gų di­zai­nų

Tris­de­šimt įvai­rių ga­li­mų di­zai­nų dra­bu­žiams su­kū­rę plun­giš­kiai sa­ko, jog da­bar dir­ba tri­jo­mis kryp­ti­mis. Iš su­si­ras­to tie­kė­jo įsi­gy­ja jau pa­ga­min­tų marš­ki­nė­lių, džem­pe­rių ar megz­tu­kų, o ta­da ant jų per­ke­lia ar­ba as­me­ny­bės, ku­rios var­du pa­va­din­ta mo­kyk­la, po­rtre­tą, ar­ba ki­tus vaiz­di­nius, su­si­ju­sius su Lie­tu­va, jos is­to­ri­ja. Tu­ri marš­ki­nė­lių su par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go po­rtre­tu, Bal­ti­jos ke­lio te­ma­ti­ka, M. K. Čiur­lio­niu, Vy­čiu, Lie­tu­vos krep­ši­nio ko­man­da, gim­to­jo mies­to Plun­gės var­du ar itin di­de­lio po­pu­lia­ru­mo su­lau­ku­siu Lie­tu­vos kon­tū­ru.

Be­je, pa­sta­rą­jį iš­sku­ti­nė­ti, iš­lu­pi­nė­ti už­trun­ka itin il­gai. Kiek­vie­nam rei­kia skir­ti bent po pen­kio­li­ka mi­nu­čių, tad įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek ten­ka plu­šė­ti, kol pa­ga­min­ti to­kių tris­de­šimt. Ir tuo dar­bas ne­si­bai­gia. Dar lie­ka es­ki­zą at­spaus­din­ti ant pa­ties dra­bu­žio, ki­ti pa­ruo­šia­mie­ji dar­bai. To­dėl ak­ty­vioms, jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­joms pri­klau­san­čioms plun­giš­kėms abi­tu­rien­tėms kū­ry­bi­nei veik­lai lai­ko kar­tais ne­tgi pri­trūks­ta.

Tre­čią­ja sa­vo vers­lo kryp­ti­mi kū­rė­jai va­di­na links­mą­ją ko­lek­ci­ją. Pa­vyz­džiui, vaiz­duo­ja­mi ce­pe­li­nai, o po jais už­ra­šas – „su spir­gais“. Ar­ba pa­si­rink­tos spal­vos dra­bu­žio fo­ne už­ra­šas „#AšŽemaitis“. Links­mų plau­čių žmo­nėms to­kie už­ra­šai la­bai pa­tin­ka.

Į die­nos švie­są pir­mą sy­kį šią va­sa­rą vy­ku­sios Plun­gės mies­to šven­tės me­tu sa­vo kū­ry­bą iš­ne­šę jau­nuo­liai sa­ko, kad šis jų star­tas ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas. Šven­ti­nei mu­gei bu­vo pa­ga­min­ta gal 200 marš­ki­nė­lių ir ne­ma­ža da­lis par­duo­ta.

Ko­kios bu­vo mies­tie­čių reak­ci­jos iš­vy­dus šiuos ori­gi­na­lius marš­ki­nė­lius? „Su­lau­kė­me prie­kaiš­tų, kad ne­tu­rim marš­ki­nė­lių su už­ra­šu „#AšŽemaitė“. Bu­vo tik „#AšŽemaitis“, tad da­bar ga­mi­na­me abe­jus“, – pa­sa­ko­jo al­sė­diš­kis Jo­nas. Pir­kė­jams pa­ti­ko marš­ki­nė­liai ir su Plun­gės lo­go­ti­pu.

Tri­ju­lė tu­ri su­kū­ru­si marš­ki­nė­lių di­zai­ną ir M. Ogins­kio rū­mams bei Plun­gės bib­lio­te­kai, sa­vo ga­mi­nius po­pu­lia­ri­na bend­ra­dar­biau­da­ma su Plun­gės tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ru.

Vie­nin­te­liai to­kie

Išd­rą­sė­ję jau­nie­ji kū­rė­jai sa­vo pro­duk­ci­ja jau pre­kia­vo ir Al­sė­džių šven­tės me­tu, per Plun­gė­je reng­tą jo­mar­ką ir fes­ti­va­lį „Min­dėė“. Na, o šiuo me­tu Tel­šių gat­vė­je, va­di­na­ma­ja­me bui­ti­nia­me, įsi­kū­ru­sių jau­nuo­lių nuo­mo­ja­mo­se pa­tal­po­se dar­bas ver­da lyg Ka­lė­dų Se­ne­lio dirb­tu­vė­lė­se. Mat prieš šven­tes jie ėmė­si ga­min­ti ir ka­lė­di­nę ko­lek­ci­ją – juk šven­ti­niu lai­ko­tar­piu puoš­tis megz­ti­niais su el­niais ar ki­tais Ka­lė­dų sim­bo­liais šiuo me­tu itin po­pu­lia­ru.

Pa­gal in­di­vi­dua­lius už­sa­ky­mus ku­ria­mi ap­da­rai ir ma­žiau­sie­siems. Ties tuo ir ki­tais in­di­vi­dua­liais už­sa­ky­mais dir­ba pa­ts į plun­giš­kių ko­man­dą pa­si­pra­šęs vil­niš­kis Da­nie­lius.

Ta­čiau sa­vo iš­skir­ti­nu­mu jau­nuo­liai va­di­na bū­tent pa­trio­tiš­ką­ją kū­ry­bą. Sa­ko, do­mė­jo­si, ir dar nei pa­ma­ty­ti, nei iš­girs­ti te­ko, kad kur nors Lie­tu­vo­je mo­kyk­loms bū­tų siū­lo­ma to­kia uni­for­mų al­ter­na­ty­va ar­ba tiks­lin­gai bū­tų ku­ria­mi dra­bu­žiai, pri­me­nan­tys mū­sų ša­liai svar­bius žmo­nes, įvy­kius ar reiš­ki­nius.

Kiek­vie­nas „Dra­pa­nų“ na­rys sa­vo ku­ria­mus dra­bu­žius taip pat ne­šio­ja. Vel­ka­si be jo­kios pro­gos, tar­si kas­die­nį rū­bą. No­ri, kad jų jau­čia­ma mei­lė tė­vy­nei pla­čiai sklis­tų. Tur­būt ne vel­tui ir sa­vo in­ter­ne­ti­nio pus­la­pio skil­ty­je „Apie mus“ pri­si­sta­ty­da­mi ra­šo: „Mes esa­me trys pa­trio­tai, be­pro­tiš­kai my­lin­tys Že­mę, ant ku­rios užau­go­me, ir sie­kia­me per­duo­ti Jums nors kruo­pe­ly­tę to jaus­mo per Lie­tu­vos at­spin­džius mū­sų ku­ria­muo­se dra­bu­žiuo­se.“

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.