Kūrybai amžius ne riba

Pa­tir­tys ir ne­gan­dos grūdi­na

Ona Li­di­ja gimė 1936 m. Pae­žerės kai­me, ne­to­li Grumb­lių, ta­čiau gra­žiau­si vai­kystės me­tai pra­bėgo Šar­nelė­je, kar­tu su dar dviem sesėm ir še­šiais bro­liais. Tėvai bu­vo ūki­nin­kai, au­gi­no gy­vu­lius. Vai­kai moks­lus krim­to Šar­nelės, vėliau – Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mo­kyk­lo­se, ten baigė pen­kias kla­ses. Ka­da su­si­kūrė kolū­kis, mergina lankė zoo­tech­ni­ko kur­sus, o vėliau įgi­jo ir de­zin­fek­uotojos spe­cia­lybę.

Ona Li­di­ja dar­bo skonį pa­ži­no­jo nuo anks­ty­vos vai­kystės. Būda­ma vos 13 metų mer­gai­čiukė kolū­ky­je po pir­mo­jo pjovė­jo rin­ko ru­gius. Te­ko dirb­ti Skur­vydų dur­py­ne, žemės ūkio tech­ni­kos su­si­vie­ni­ji­me – san­dėli­nin­ke, sa­ni­ta­rinės epi­de­mi­jos sto­ty­je – de­zin­fe­kuo­to­ja.

Vėliau liau­dies dir­bi­nių įmonė­je „Mi­ni­ja“ audė lo­va­tie­ses, rankš­luos­čius, užuo­lai­das. Per gy­ve­nimą te­ko pa­būti ir vers­li­nin­ke: kurį laiką au­gi­no nu­tri­jas ir iš jų kai­lių siu­vo ke­pu­res, ku­rias par­duo­ti vežė į to­limąją Ru­siją.

Mo­te­ris kar­tu su su­tuok­ti­niu Pet­ru 30 metų pra­gy­ve­no Plungė­je, bet ga­liau­siai ėmė ilgė­tis kai­mo gy­ve­ni­mo, tad įsikūrė Jaz­daus­kiš­kių vien­kie­my­je, ėmė ūki­nin­kau­ti. Po ku­rio lai­ko sun­kiai su­si­rgus vy­rui nu­tarė kel­tis gy­ven­ti į Gegrė­nus. Su­tuok­ti­niui at­si­gu­lus į li­gos pa­talą, mo­te­ris ry­žo­si pa­lik­ti val­dišką darbą.


Pil­dy­ti sva­jo­nes – nie­ka­da ne­vėlu

Gi­minė­je ne­bu­vo nė vie­no me­ni­nin­ko, bet tėvai turbūt nu­jautė duk­ros lemtį ir jai su­teikė Li­di­jos, ta­py­tojų globė­jos, vardą. Tie­sa, klau­sy­da­ma šir­dies bal­so, ta­py­ti mo­te­ris pra­dėjo tik su­lau­ku­si 70-ies metų, nors sva­jo­ti apie pie­šimą nie­ka­da ir ne­bu­vo nu­sto­ju­si. Bet vis kaž­kas su­truk­dy­da­vo ir sa­vo pla­nus tek­da­vo ati­dėti vėles­niam lai­kui.

„Vai­kystė­je aš net ne­bu­vau ran­ko­se lai­kiu­si tep­tu­ko. Su pieš­tu­ku kokį arklį ar aviną gal ir pa­vyk­da­vo nu­pieš­ti, bet dau­giau nie­ko“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

O. L. Kaz­laus­kienė pri­si­minė ir sa­vo pirmąjį pie­šinį, ku­ris jai tar­si at­vėrė var­tus į me­no pa­saulį.

Bu­vo toks įky­rus bend­ra­dar­bis ir dar mėgėjas stik­lelį pa­kil­no­ti, vi­sa­da er­zin­da­vęs ir šai­py­da­vę­sis iš Onos Li­di­jos. O ji, jau­na ir jaut­ri mer­gi­na, viską ėmė gi­liai į širdį. Bet vieną dieną taip ant jo su­py­ko, kad grįžu­si na­mo čiu­po pieš­tuką į ran­kas ir nu­tapė to įky­ruo­lio šaržą. Anot kitų bend­ra­dar­bių – tik­rai vy­kusį.

„Nu­pie­šiau ka­rutį, kurį su ra­gais vel­nias tem­pia, o į jį įso­di­nau tą įkyrųjį sa­vo bend­ra­darbį. Pri­pie­šiau jam pypkę dan­ty­se ir di­delį snarglį, te­kantį iš no­sies, už­ra­šiau pa­vardę. Ta­da at­sar­giai, kad ne­pa­justų, pri­se­giau tą pie­šinį jam ant nu­ga­ros. Vi­sam kai­mui bu­vo juo­ko. Laimė, kad tas žmo­gus ne­su­ži­no­jo, kie­no tai dar­bas. Ot būčiau ga­vu­si į kuprą...“ – juokė­si mo­te­ris.


Pir­ma­sis rim­tas pie­ši­nys – vy­rui

O štai pirmąjį, kaip ji pa­ti sa­ko, rimtą pie­šinį Ona Li­di­ja nu­piešė sa­vo my­li­mam vy­rui Pet­rui. Pradėjus tapyti leng­va ne­bu­vo, te­ko ne­ma­žai li­te­ratū­ros per­skai­ty­ti, kon­sul­tuo­tis. Mo­ters mo­ky­to­jais tuo­met bu­vo Va­cys Rut­kus ir Ge­no­vaitė Juš­kaitė. Ke­letą kartų klaus­ti pa­ta­rimų bu­vo nu­vy­ku­si ir pas ki­tus dai­li­nin­kus Leo­nardą Čer­niauską iš Bab­rungėnų bei Praną Dau­gintį iš Vis­vai­nių.

Moteris yra iš­band­žiu­si pa­čių įvai­riau­sių tech­nikų: lie­jo ak­va­re­le, tapė gua­šu, siu­vinė­jo, bet la­biau­siai pa­ti­ko ta­py­ti alie­ji­niais da­žais ant drobės. Jos pa­veiks­luo­se do­mi­nuo­ja gam­tos ir se­no­jo kai­mo vaiz­dai.

„Su­ras­da­vau ko­kią nuo­trauką su pa­tin­kan­čiu vaiz­du ir nu­pieš­da­vau, dar vieną kitą de­talę pri­dėda­vau. Pie­šiau taip, kaip man pa­čiai gra­žu. O kartais išei­da­vau į pie­vas ir lau­kus, pieš­da­vau tro­bas, baž­ny­čias“, – kalbė­jo mo­te­ris. Ir at­skleidė sa­vo pa­veiks­lams pa­ti net rėme­lius bei po­rėmius ga­min­da­vu­si.

„Aš toks žmo­gus, man viską rei­kia pa­čiai pa­si­da­ry­ti – sa­vom ran­kom. O ko čia ne­mokė­ti? Tik pir­mie­ji ban­dy­mai bu­vo su klai­do­mis. Kartą iš ne­ži­no­ji­mo tiek daug klijų pri­te­piau ant rėmo, kad šis per naktį taip su­si­raitė, jog ne­įma­no­ma bu­vo iš­tie­sin­ti. Bet gy­ve­ni ir mo­kai­si.“


Pa­veiks­lai iš­si­barstė po visą pa­saulį

Ona Li­di­ja pri­si­pa­ži­no taip ir ne­įsi­gi­ju­si mol­ber­to – ta­piu­si tie­siog ant kli­juo­te už­ties­to sta­lo, ta­pomą pa­veikslą at­rėmu­si į kar­to­ninę dėžę. Stik­lai­ny­je su­merk­da­vo tu­ri­mus tep­tu­kus, namai pakvipdavo alie­ji­niais da­žais ir skie­dik­liu.

O. L. Kaz­laus­kienės dar­bais ap­do­va­no­ti vi­si drau­gai, gi­mi­nai­čiai, pa­žįsta­mi ku­ni­gai, kai­my­nai. Sa­vo pa­veiks­lais ap­da­li­no ir se­ne­lių namų per­so­nalą. Net Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui, kai šis lankė­si Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, įteikė vieną. Da­lis pa­veikslų yra iš­ke­liavę ir į to­li­mas už­sie­nio ša­lis.

„Ži­no­jau visų ar­timųjų gim­ta­die­nius ir ki­tas pro­gas, tad nie­ka­da ne­reikė­jo su­kti gal­vos, ką jiems pa­do­va­no­ti. Ar­ba pa­tys pa­pra­šy­da­vo, kad pa­do­va­no­čiau – ne­gi gai­la?“ – pa­sa­ko­jo dai­li­ninkė.

2008 me­tais jos ini­cia­ty­va Gegrėnų kai­me su­bur­tas kūrėjų klu­bas. Tais pa­čiais me­tais  kar­tu su tau­to­dai­li­ninkų gru­pe mo­te­ris bu­vo nu­vy­ku­si net į Briu­selį.

„Ne­galė­jau pa­tikė­ti sa­vo pa­čios aki­mis, kad aš, pa­pras­ta kai­mo mo­terėlė, nu­vy­kau ir pa­ma­čiau Eu­ro­pos Par­la­mentą ir dar net sėdėjau vie­na­me iš jo ka­bi­netų“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­no­si mo­te­ris.

2010 me­tais O. L. Kaz­laus­kienė ta­po Tau­to­dailės sąjun­gos na­re, o 2015-ai­siais Gegrėnų kai­mo bib­lio­te­ko­je bu­vo pa­minė­tas dai­li­ninkės kūry­binės veik­los de­šimt­me­tis, ta pro­ga ati­da­ry­ta jos darbų pa­ro­da.

„Per 19 metų nu­ta­piau nei daug, nei ma­žai – 1 200 pa­veikslų“, – su šyp­se­na vei­de at­skleidė pa­šne­kovė.

Pla­nuo­se – ir eilė­raš­čių rin­ki­nys

Kaip greit pra­skri­do ta vai­kystė, lyg mar­gas dru­ge­lis pie­nių lau­ke,
Kaip grei­tai pralėkė jau­nystė, lyg švel­nus vėje­lis tėviškės so­de,
Ir kaip greit užau­go vai­kai my­li­mie­ji, lyg der­lin­goj dir­voj ąžuo­lai tvir­ti,
Ir kaip greit pra­bėgo gy­ve­ni­mas vin­giuo­tas, lyg srau­nus upe­lis pie­vos pa­kraš­ty...

Šis ir dar dau­ge­lis kitų Onos Li­di­jos su­kurtų eilė­raš­čių ku­ris lai­kas jau su­gul­dy­ti ant po­pie­riaus ir lau­kia, ka­da bus iš­leis­ti. Mo­te­ris sa­ko, kad poe­zi­ja jai – kaip ir ta­py­ba: vaizdai ir žodžiai pa­tys lie­ja­si iš šir­dies.