Naujausios
Tapo ne inžinierium, bet žurnalistu
Gimė Dainoras Skuode, tačiau dėl tėvų profesinių reikalų ne kartą prireikė keisti gyvenamąją vietą. Teko trumpai pagyventi Telšiuose, o paskui „nutūpti“ Plungėje. Gal todėl visi šie miestai svarbūs Dainoro gyvenime, juo labiau kad Plungėje tebegyvena ir tėvai, ir uošviai. Mama daug metų dirbo darželyje auklėtoja.
Pabaigęs devynias klases, Dainoras patraukė mokytis į Statybos technikumą, kuris tada veikė Mykolo Oginskio rūmuose.
Jį baigė 1993 metais ir tapo statybų inžinieriumi. Kadangi tuo metu Lietuva išgyveno krizę, raginimai studijuoti tuometiniame inžineriniame statybos institute (dabar VGTU) jam atrodė keisti. Kam gi reikalingi inžinieriai, jei niekas nestatoma? Sunku buvo numatyti tą statybų bumą, kuris vėliau apėmė visą šalį.
Baigęs technikumą, turėjo laisvo laiko, tad pramoko anglų kalbą ir netyčia tapo... žurnalistu. Laikraštis „Plungė“ ieškojo žurnalisto, o rašyti, net be klaidų, jis mokėjo. Iki šiol prisimena, kad pirmasis jo straipsnis buvo apie Plungės kultūros namus. Po kelių mėnesių sulaukė kvietimo pereiti į „Brastą“, ėmė rašyti straipsnius jaunimo temomis.
Laikraščio redaktorius paprotino, kad reikėtų šiek tiek pasimokyti. Tai paskatino tapti Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentu. Studijavo neakivaizdiniu būdu . Netrukus tapo „Lietuvos ryto“ sporto korespondentu Plungėje. Tuo metu pergales vieną po kitos skynė visoje šalyje išgarsėjęs Plungės krepšinio klubas „Olimpas“. Net geriausioms šalies krepšinio komandoms „Žalgiriui“ ir „Atletui“ dažnai tekdavo prieš plungiškius nukelti kepurę, o Dainorui – klausti trenerio Jono Kazlausko, kaip jis paaiškintų „Žalgirio“ pralaimėjimą.
1997 metais Dainoras išvyko į Kauną, paskui savo būsimą žmoną Jurgitą, taip pat plungiškę. Su Jurgita susipažino rašydamas apie ją kaip apie iš Vokietijos grįžusią abiturientę. Kaunas abiem jauniems žmonėms patiko, todėl sutarė, kad čia ir apsistos. Ten gyvena iki šiol, išskyrus dvejus metus, kuriuos praleido Malaizijoje, kur Jurgita buvo pakviesta mokyti vokiečių kalbos.
Plungiškis Kaune iš pradžių dirbo „Lietuvos ryto“ priede „Laikinoji sostinė“, rašė apie sportą. Taip turėjo galimybė 1997–1999 metais iš arti matyti šlovingojo „Žalgirio“ krepšininkus ir puikų komandos žaidimą. Vėliau pradėjo dirbti dienraštyje „Kauno diena“, kur tuo metu žurnalistams buvo sudarytos geriausios sąlygos Lietuvoje. Ėmė rašyti ir politikos klausimais, kas tapo posūkio karjeroje pradžia.
Žingsnis po žingsnio politikos link
Dirbdamas žurnalistu Dainoras išmoko bendrauti su įvairiais žmonėmis, kalbino daugybę garsių asmenybių, žurnalisto darbas suteikė galimybę stažuotis JAV.
Vedamas patriotinių jausmų Kaunui tapo tuomečio šio miesto mero Andriaus Kupčinsko patarėju. Vėliau teko dirbti Komunikacijos projektų vadovu bendrovėje TEO (dabar „Telia“) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Rinkodaros ir komunikacijos departamento direktoriumi.
Netrukus susipažino su buvusia Kauno technologijos universiteto laikinąja rektore Jurgita Šiugždiniene. Ji buvo nutarusi kandidatuoti į Kauno merus ir sužavėjo Dainorą savo ambicijomis, siekiu mesti iššūkį Visvaldui Matijošaičiui, savo tarptautine patirtimi, mokėjimu burti kolegas.
Kauniečiai visgi pasirinko kitą merą, kuris Dainorui niekados nebuvo gero politiko pavyzdys. Tačiau plačiau apie tai jis nekalba, nors sako, ko verta vien didžiausio kyšio šalyje istorija.
Patys produktyviausi ir intensyviausi metai Dainoro biografijoje buvo, kai jis dirbo švietimo, mokslo ir sporto ministre tapusios J. Šiugždinienės atstovu spaudai. Neretai tekdavo dirbti neskaičiuojant darbo dienų ir valandų. „Gerai, kad man užtenka ir 5–6 valandų miego“, – šypsosi pašnekovas, prisiminęs tą tempą.
Bet ir išmoko beprotiškai daug. Ir nors J. Šiugždinienė atsistatydino, Dainoras yra tikras, kad komandos pradėti geri darbai, inicijuoti svarbūs pokyčiai ateityje tikrai atsilieps ugdymo kokybei ir sąlygoms. Tai turėtų pajusti ir plungiškiai.
Darbas su ministre leido Dainorui įsitikinti, kad politikoje yra žmonių, kuriems rūpi Lietuva, kurie nori ją padaryti dar geresne valstybe.
Ramstis – šeima
Sunkiais gyvenimo etapais Dainoras Lukas atsiremia į šeimą. Kartu su žmona Jurgita augina tris vaikus. Visur keliaudavo ir tebekeliauja kartu. Žmona buvo laimėjusi konkursą mokyti vokiečių kalbos Malaizijoje, tad visi kartu ten ir patraukė dvejiems metams. Mokytojai, ypač užsieniečiai, toje šalyje labai gerbiami. Tuo laiku Dainorui tekdavo būti aukle, mat dukrelei buvo tik šeši mėnesiai. Tačiau jis nesiskundė: visai šeimai patiko nuolatinė vasara, kai už durų 32 laipsniai šilumos, kambariuose gelbėja kondicionieriai, o lauke – baseinas.
Užtat sugrįžus į Lietuvą nebuvo lengva: nors buvo birželis, bet tik 10 laipsnių šilumos. Vaikams buvo šalta, o Dainoras džiaugėsi, kad vėl kada tik panorėjęs gali gauti mėgstamų rūkytų lašinių iš Žemaitijos ir juodos duonos, ko labai pasiilgo užsienyje.
Dabar vyresnioji dukra Glorija Elžbieta studijuoja mediciną, sūnus Gabrielius Juozapas – aštuntokas, jo aistra yra riedlentės ir gėlių auginimas, o mažoji dukrytė Gracija Marija – penktokė, jos gyvenimas – baletas. Kartais sunku suprasti, kaip tų pačių tėvų vaikai tokie skirtingi.
Šeima mėgsta keliauti. Vaikai mėgsta jūrą, o Dainoras – Plokštinės paplūdimį prie Platelių ežero, kur skaidrus vanduo, aplink miškas. Grįžęs į Plungę, visada perverčia visus Plungės laikraščius. Jam jie įdomūs, nes parodo tikrąjį žmonių gyvenimą.
Ir šiandien Dainoras nuo švietimo reikalų nėra nutolęs. Dirba Nacionalinės švietimo agentūros „Edtech“ centre. Šis centras kuria skaitmeninį ugdymo turinį, suteikia galimybes mokytojams ir mokiniams gerinti skaitmeninę komunikaciją, kviečia išbandyti naujausias technologijas, perka įrangą mokykloms.
Dainoras tiki, kad atras daugiau laisvo laiko ir susitiks su buvusiais bendraklasiais, gal net pats organizuos tokį susitikimą.
Tikiu, kad taip bus ir linkiu, kad visi ateities planai visur būtų išpildyti. Su kaupu.
