Naujausios
Laukia it geriausio draugo
Daiva pasakojo per dieną aplankanti 3–4 senolius: priklausomai nuo to, kiek kiekvienam iš jų priskirta priežiūros valandų. „Kad jūs žinotumėte, kaip jie laukia – it kokio geriausio draugo. Ir visai nenuostabu, juk aš ne tik reikiamų vaistų, maisto atvežu, malkų, vandens prinešu, jei reikia, krosnį pakūrenu, namus apkuopiu, indus suplaunu, bet ir pabendraujam“, – savo darbo ypatumais dalijosi jogaudiškė.
Pasak jos, labai labai liūdna, jog dažnas senolis ir vaikų pulką turi, tačiau reikiamos priežiūros ir pagalbos nesulaukia.
Žinoma, yra ir tokių Daivos lankomų žmonių, kurių atžalos – užsienyje. Tokiems itin svarbus elementarus pasikalbėjimas, apsikeitimas geru žodžiu, šypsena. „Jie mūsų (individualios priežiūros darbuotojų – aut.) laukia kaip kokios saulės užtekant. Sako, kad esame vienintelė jų paguoda“, – kalbėjo mūsų skaitytoja, kuriai tenka ne tik vienišais senjorais pasirūpinti, bet ir jų augintiniais, nupirkti ir atvežti jiems ėdalo. Senukai, Daivos žodžiais, už tai būna labai dėkingi.
Dešimtus metus šį darbą dirbanti moteris labai vertina lankomų senolių dėkingumą, todėl visada stengiasi ne tik kas priklauso padaryti, bet ir įsiklausyti į kiekvieno senjoro norus. Ir neretai iš jų išvažiuoja su sąrašu, kuriame – pageidaujamos nupirkti prekės. Tarp tokių – įvairūs gardėsiai, kurių kaimo, kur dažniausiai gyvena Daivos lankomi žmonės, parduotuvėje ne taip lengva rasti.
„Nori močiutės ir žuvies šviežios, ir mėsytės šviežios, ir kažkokio rūkyto gaminio. Senukų širdelės irgi nori skanesnio kąsnio. Va, ir stovi prekybos centre mieste. Dar senoliai nori, kad ir akcija jų prašomoms prekėms būtų. Taip ir vargstam. Kai darbuojuosi mieste, tai ir superku viską, ko jie nori“, – pasakojo jogaudiškė.
Gerų žmonių – daugiau
Anot Daivos, dauguma jos prižiūrimų senolių – patys dar gana savarankiški arba labai nori tokiais būti. Todėl kiek pajėgia, pasiramsčiuodami lazdele apeina savo namus, kiek gali, apsitvarko.
Tačiau yra ir tokių, kurie, kad ir gana stiprios sveikatos, tik žiūri, kad atėjęs darbuotojas kuo daugiau nuveiktų. Jogaudiškė neslėpė, jog kitąkart atvykusi tokią netvarką randa, kad akyse užtemsta. Dar labiau neva pribloškia, kai sužino, jog savaitgalį vaikai lankėsi...
„Tada imi ir pasakai, kad ir vaikams bent minimaliai pasirūpinti senais tėvais priklauso. Tačiau kas to klausys... Dar atšauna, kad tavo darbas – tu ir sutvarkysi viską, – apie retesnius atvejus kalbėjo Daiva, kartu pasidžiaugdama, jog gerų žmonių vis tik – daugiau. – Ir pašnekam, ir paverkiam, ir paguodžiame vieni kitus. Kitas senolis kone prievarta sodina, kad tik su juo paplepėtum.“
Tokių žmonių namų duris mūsų skaitytoja sakė uždaranti pasisėmusi geros energijos, pakilios nuotaikos. Bet būna ir priešingai. „Juk visokių tų senukų yra. Kol vieni džiaugiasi gyvenimu ir dėl nieko nedejuoja, kitas vis skundžiasi: tai jam sveikata prasta, tai kaimynas negeras. Kartais tiek tave dvasiškai išsunkia, kad išėjus iš jų namų, žvaigždutės akyse skraido. Dar gerai, jei dėl kokio dingusio šaukšto ar kojinių poros neapkaltina“, – sakė Daiva, tačiau tuoj pat patikino suprantanti, kad vyresniame amžiuje kiekvienam skirtingai galvoje rodo, todėl stengiasi kiekvieną suprasti ir kiekvienam aplankytam senoliui atiduoti visą savo širdį.
Laikraštis – itin laukiamas
Namo jogaudiškė pasakojo grįžtanti gerokai pavargusi, kitąkart ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. O dar laukia ūkio darbai, mat laiko ir melžiamų karvių, ir žindenių. Mirus vyrui, visa darbų našta nugulė ant jos pečių.
„Gerai, kad gerus vaikus užauginau – ūkyje padeda abu sūnūs. Vienas pats ūkį turi, bet ir manęs neapleidžia. Noriai prie ūkio darbų gelbsti ir anūkas – visada pasiteirauja, ar nereikia padėti, ir vos tik gavęs patvirtinimą, su vėjeliu atlekia“, – kasdienybe dalijosi moteris, sausį palaidojusi mylimą vyrą, anapilin iškeliavusį labai netikėtai.
„Dar ryte darbavomės ūkyje, šėrėm gyvulius, o vos tik aš išvažiavau į darbą, sukrito kieme. Taip ir nutrūko gyvenimas. Skrodimo nedarėme – nežinom tikslios mirties priežasties. Svarstom, gal infarktas, apie kurį, kaip dabar manome, įspėjo stiprus kosulys. Gydėme kosulį, o, ko gero, buvo visai kita bėda.“
Mylimo vyro netekusi moteris sakė kol kas nežadanti atsisakyti ūkio, o vėliau esą bus, kaip Dievas duos. Daiva neslėpė, jog sutuoktinio mirtis ją stipriai sukrėtė ir paliko širdyje gilų skausmą, kurį kažkiek praskaidrina po namus lakstantis pusantrų metukų anūkėlis, gyvenantis jogaudiškės namuose kartu su mama – Daivos dukra. Anot moters, mažylis savo riksmais, skardžiu juoku išblaško namuose slegiančią tylą.
Bent akimirkai atitolti nuo slogios nuotaikos jai padeda ir „Žemaitis“, be kurio Daiva neįsivaizduoja savo rytinės kavos. „Jei jau pašto dėžutėje nerandame „Žemaičio“, namuose būna rimtas sujudimas. Viską skaitau sąžiningai. Ypač patinka senolių prisiminimai, išgyvenimai, apie kuriuos anksčiau rašydavote. Patinka aprašytos įvairios gyvenimiškos situacijos. Atidžiai atbeldžiu ir politikos aktualijas, kurias paskui aptariame su savo senukais. Diskutuojam, ar taip turėtų būti, ar vis tik blogai valdžia elgiasi“, – šypsojosi Daiva.
Mūsų skaitytoja pasakojo, kad be „Žemaičio“ savo dienos neįsivaizdavo ir jos sutuoktinis. Sėdęs valgyti, laikraštį net po kelis kartus perskaitydavo. Moteris juokaudavusi, kad šis mintinai jį išmoks, jei tiek kartų skaitys. Laikraščio skaitymas jam būdavęs pats geriausias poilsis.
„Žemaitis“ atsikvėpti leidžia ir Daivai, kuri ypač nudžiugo sužinojusi, jog už malonumą skaityti šiemet dar ir dovanų gausianti. „Vienas mano senukas pasakė, kad laimėjau. Po to ir pati pamačiau. Taip apsidžiaugiau. Sakau, laimėjimas – tarsi paguodos prizas po didelių išgyvenimų“, – atsiduso Daiva, tuoj po akimirkos prisiminusi, jog „Žemaičio“ loterijoje sėkmė jai nusišypsojo bene antrąkart – anksčiau yra laimėjusi knygų.