Naujausios
Libertui Klimkai po palmėmis gyventi būtų nuobodu
Kuo galima didžiuotis Lietuvoje? Etnologas profesorius Libertas Klimka gali pateikti visą sąrašą: nuo baltiško meno iki laimėtų mūšių, nuo regionų išskirtinumų iki lietuviškos gamtos. Pavyzdžiui, Šiaulius etnologas myli už kraštotyrą – čia gimė kraštotyros judėjimas.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Lietuva – Europos centras
Šiaulių universiteto bibliotekoje UNESCO Šiaulių klubas pakvietė į susitikimą su etnologu prof. L. Klimka „Senasis lietuvių kalendorius kaip tautos dvasios ženklas“. Profesorius yra prikišęs nagus prie keleto lietuviškų dalykų, kurie įtraukti į UNESCO paveldo objektų sąrašą: sutartinės, kryždirbystė, Dainų šventė.
„Man svarbi etnožinija – kuo mūsų tauta turtinga. Kas yra amžinosios vertybės, sukauptos per tūkstantmečius. Kuo mes šiandien turėtumėme didžiuotis, bet pamirštame. Galvojame, kad esame kažkoks Europos užkampis. Ne! Esame Europos centras – į mus turi visi žiūrėti ir lygiuotis“, – įsitikinęs L. Klimka.
Jis priminė, jog 1900 metais pirmoji pasaulinė paroda, vykusi Paryžiuje, buvo papuošta didelio mastelio lietuvių fotografo Balio Buračo nuotrauka, kurioje vaizduojamas rugius kertantis lietuvis.
„Šalia nuotraukos buvo užrašyta – tipiškiausias europietis. Apie tai reikėtų kalbėti mūsų jaunimui, kuris galvoja, kad kitur pyragais byra, pieno upės teka“, – pažymi L. Klimka.
Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje daug diskusijų sulaukė įstatymo projektas dėl įstaigų iškabų rašymo lietuvių kalba. Tai prisiminęs etnologas sakė, jog šioje vietoje Lietuva prarado tautinį orumą.
„Tai yra dvasinė okupacija. Turėkime savigarbos, – piktinosi L. Klimka. – Ar įsivaizduojate, kad kur Prancūzijoje kas nors rašytų iškabose lietuviškai ar Anglijoje – vokiškai? O mums viskas tinka, ant galvos krauna“. Jis ironizuoja, jog Vilniuje esant dešimčiai kavinių vienodu užsienietišku pavadinimu sunku nesusipainioti, kur paskirti pasimatymą. „O būdavo tokios kavinės kaip „Žibuoklė“, „Žuvėdra“... – prisiminė L. Klimka.
Būsimų žiemiškų orų burtai
Etnologas priminė, jog prieš savaitę buvo Šv. Martyno diena – paskutinė didesnė rudens šventė. Lietuviai tuomet kepdavo žąsį, prieškario Lietuvoje vykdavo dideli žąsų turgūs. Gindami žąsų būrį tolimą atstumą suvalkiečiai jautrių kojų paukščius „apaudavo": pervarydavo per dervą, paskui per smėlį. Taip susiformuodavo „kaliošiukai“.
Per Šv. Martyną senoliai spėdavo, kokios bus Kalėdos. Šiemet Kalėdos gali būti su sniegu, bent jau su šerkšnu.
Lapkričio 30-oji žymi pirmąją žiemos šventę – Šv. Andriejų ir Saulės grįžtuvių laukimo pradžią. Iki tol yra priešžiemio periodas – nei žiema, nei ruduo. Šv. Andriejaus dieną netekėjusios jaunos mergelės vakare burdavo, kokį vyrą turės. Buriant reikėdavo apeiti aplink šulinį tris kartus, tada naktį susapnuosi tikrąjį.
„Rinkdavosi tą, kuris visą gyvenimą iki grabo lentos lydės. Dabar, sako, tokių atvejų nebėra“, – susirinkusiuosius kikenti priverčia etnologas.
L. Klimkos pastebėjimu, anksčiau prie šulinio atjodavo raitelis, prašydavo kibiro žirgui pagirdyti. Dabar bernelis atvažiuoja automobiliu, durelėmis trinkteli, bet pokalbis toks pat: iš kur tu, kur keliauji, kur tavo pilis, kiek joje menių...
Lietuvių meilė laisvei
Lietuvių ryšys su gamta jaučiamas nuo seniausių laikų, todėl L. Klimka įsitikinęs – jei gyventume gamtos ritmu, būtume laimingi ir sveiki. Kalendoriaus būtinybė atsirado iš praktinių paskatų – reikėjo planuoti ūkio darbus. Vienas pirmųjų kalendorių fiksuojamas ant Birutės kalno – manoma, kad nuo XIV amžiaus čia būta stulpinės stebyklos Saulės ir Mėnulio judėjimui sekti ir kalendoriui tvarkyti.
Pasirodo, Lietuva turi daugiausiai piliakalnių Europoje. Latviai turi perpus mažiau, o estai – dešimt kartų mažiau. L. Klimkos teigimu, tai reiškia, kad lietuviai yra tauta, kuri labai vertino ir mylėjo laisvę.
„Kunigaikštis Margiris pasakė laisvės kainą – ji didesnė už gyvybę. To neužmirškime jokiomis aplinkybėmis. Tai – priesakas, kuris ateina iš amžių glūdumos. Juo pagrįsta visa mūsų istorija“, – pažymi profesorius.
Lietuvių kovingumo įrodymas – mūšiai, kuriuos jie yra laimėję, svarbūs visai Europos istorijai. Iš garsiojo Damasko plieno nukaltus kalavijus kitose šalyse užgrūdindavo krauju, karštu ginklu perverdami vergą. Lietuviai kalavijus atvėsindavo vėju – žemaituku prajodami per devynias kalvas, iškėlę kalaviją virš galvos.
Išskirtinė sena lietuviška žirgų veislė žemaitukai, spėjama, nešė kunigaikštį Vytautą į Žalgirio mūšį. Trakų žirgyne kunigaikštis Vytautas laikė apie 10 tūkstančių žirgų. Spėjama, kad žemaitukai genetiškai kilę iš laukinių Rytų stepinių tarpanų. Nenuostabu, jog žirgas yra ir Lietuvos herbe.
Be tradicijų laukia saulėlydis
L. Klimka vardija, jog lietuviai turėtų didžiuotis baltišku menu, išsiskiriančiu subtilia stilizacija. Lietuviai garsūs mokslo pasiekimais – rašė knygas, garsias Europoje, tarp jų – artilerijos vadovėlį, išverstą į daugelį kalbų, knygą apie žirgus, Vilniaus universiteto profesoriaus Oksforde išleistas mąstymo logikos istorijos vadovėlis.
XVIII amžiaus viduryje Vilniuje buvo įkurta Vilniaus universiteto astronomijos observatorija – seniausia Rytų Europoje ir ketvirtoji pasaulyje. Joje buvo atliekami ir elektros bandymai.
Savaitgaliais didikams būdavo rengiamos pramogos, kur jie ateidavo pasižiūrėti, kaip vyksta eksperimentai. Labiausiai visus juokindavo pasišiaušę įelektrinto damos peruko plaukai. Iš šių bandymų kartą kunigaikštis Radvila išvarė savo sūnų, motyvuodamas „netinkamu jaunuoliui elgesiu“.
„Lietuvos gamta – už ką ją mylime? Pažiūrėkite, kaip čia įdomu gyventi! Kiekviena diena vis kitokia, gamtos nuotaikos, niuansai greitai keičiasi. Gyventume sau po palmėmis, būtų tikra nuobodybė“, – rodydamas Lietuvos peizažus žavėjosi L. Klimka. Net stebuklai, religiniai apreiškimai atsiranda gražiose vietose.
Lietuvos etnokultūros ypatumai – artumas gamtai, istorinės šaknys, papročių ritme slypintis bendruomeniškumas, prieraišumas gimtiesiems namams, meilė tėviškei.
Etnologas klausia – ką pasiimsimsite iš praeities į XXI amžių? Jis įsitikinęs, jog iš tautiškumo kyla pilietiškumas, o be tradicijų šalies laukia saulėlydis. Vilties teikia jaunoji karta.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Etnologo Liberto Klimkos nuomone, nelietuviški įmonių pavadinimai yra dvasinė okupacija, su jais Lietuva prarandanti tautinį orumą.
RŪPESTIS: „Ką pasiimsimsite iš praeities į XXI amžių?“ – klausia etnologas Libertas Klimka. – Jei nieko, be tradicijų šalies laukia saulėlydis“.