Naujausios
Jaunystėje pamilo fotografiją
Plungės rajone, Žlibinų kaime, užaugęs, ten pat vidurinę mokyklą baigęs J. Andriuška Rietavo technikume įgijo elektriko specialybę. Vėliau buvo pašauktas atlikti karinę prievolę ir paskirtas tarnauti Tolimuosiuose Rytuose, aviacijos padalinyje. Čia jam buvo patikėtos fotolaboranto pareigos – plungiškis užtaisinėjo ir ryškino lėktuvuose esančias juodąsias dėžes.
Jonas pasakojo, kad sužinojęs, į kokias pareigas bus paskirtas, labai apsidžiaugė, kadangi prieš išvykdamas į armiją laisvu metu mėgo fotografuoti. Kolektyvas taip pat neslėpė džiugesio, mat jų gretas papildė žmogus, išmanantis šią sritį ir gebantis puikiai dirbti.
„Jaunystėje buvau tiesiog mėgėjas fotografas, pleškinau grynai savo malonumui. Mano pirmasis fotoaparatas buvo „Smena“, vėliau jau turėjau „Zenit“, o paskui, baigęs karo tarnybą, parsivežiau dar vieną fotoaparatą ir papildžiau savo kolekciją. Labiausiai mėgdavau fotografuoti žmones ir įvairius susiėjimus, šventes, turėjau pasidaręs ir savo laboratoriją, kurioje ryškindavau nuotraukas“, – jaunų dienų pomėgį prisiminė pašnekovas.
Nelemtas akmuo griovyje
Po dvejus metus trukusios tarnybos Jonas sugrįžo atgal į Žlibinus, įsidarbino elektriku ir kūrė ateities planus. Bet 1988-ųjų rugpjūčio 13-oji apvertė jaunuolio gyvenimą aukštyn kojomis. Tada jam buvo vos 23-eji.
„Tą dieną sėdau ant motociklo ir išvažiavau pasivažinėti. Visai netoli namų nespėjau nė sureaguoti, kaip kelyje sumėtė vairą. Įlėkiau į griovį, jame lyg tyčia gulėjo vienas vienintelis akmuo ir aš sugebėjau pataikyti tiesiai ant jo“, – pasakojo Jonas.
Apie savo būklę plungiškis sužinojo ne iš karto: ligoninėje nei daktarai, nei kitas personalas jam neprasitarė apie tikrąją situaciją. Tik seserys atsargiai užsiminė, kad lūžo stuburas ir vaikinas ateity gali nevaldyti kojų.
Tarp niūrių ligoninės sienų jaunuoliui teko praleisti net aštuonis mėnesius. Visų pirma reikėjo susitaikyti su mintimi, kad daugiau niekada nebevaikščios, o tada kabintis toliau į gyvenimą ir diena iš dienos matyti tokius pat likimo nuskriaustus žmones.
Vyras iki šiol negali pamiršti kito ligoninėje gulėjusio vos pilnametystės sulaukusio jaunuolio, kuris, skirtingai nei Jonas, nei savo ateitimi, nei gyvenimo prasme nebetikėjo. Tik gulėjo lovoje apimtas depresijos ir visiškos apatijos, nevalgė ir tiesiog nyko akyse, kol galiausiai iškeliavo Anapilin.
Pasak plungiškio, greičiausiai šis nutikimas ir pastūmėjo jį nepasiduoti, nenuleisti rankų. Visiems sutiktiems žmonėms Jonas sakydavo: „Pamatysite, po metų aš jau stovėsiu ant kojų ir net šokti eisiu!“
Lemtinga vagystė Rietavo turguje
Kurį laiką Jonas gyveno tai pas vieną, tai pas kitą sesę, o kiek sustiprėjęs nutarė Plungėje išsinuomoti butą bei pradėti savarankišką gyvenimą. Pasak jo, kas kitas, jei ne tu pats turi stengtis padėti sau. O Jonas tikras žemaitis – užsispyręs ir atkaklus, todėl nesėdėjo sudėjęs rankų, bet ėmė sportuoti.
Išrašant plungiškį iš ligoninės gydytojas suraitė paskyrimą neįgaliojo vežimėliui įsigyti ir padavęs jį vienai iš seserų palinkėjo geros kloties. Vėliau Jonas sužinojo, kad jo sesuo nuvykusi į Rietavo turgų buvo apvogta – namo grįžo be piniginės, kurioje, lyg tyčia, buvo ir minėtasis paskyrimas.
Vyras įsitikinęs, kad turbūt kažkokios aukštesnės jėgos sudėliojo tokią įvykių seką. Po kurio laiko jam vienas gydytojas paaiškino, kad jeigu ne ta nelemta vagystė ir jeigu nuo pirmųjų dienų jis būtų atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį, greičiausiai iš jo būtų ir nebepakilęs, nes prie vežimėlio labai greitai priprantama, o kojos, negaudamos fizinio krūvio, galutiniai apmiršta.
Sportas – vaistas nuo visų ligų
Ilgus mėnesius praleidęs Palangos reabilitacijos centre, Jonas išmoko daryti įvairius pratimus, aktyviai mankštinosi, mynė dviratį. Sporto neapleido ir sugrįžęs į namus, nusipirko reikiamą inventorių ir kiekvieną dieną pradėdavo nuo mankštos. Fizinis aktyvumas apmalšindavo po avarijos kamavusius skausmus.
Po kurio laiko vyriškiui kilo šauni idėja tuščioje Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios parapijos salėje įkurti sporto klubą tokio paties likimo žmonėms ir pakviesti juos ne tik sportuoti, bet ir bendrauti.
Jonas netrukus įgyvendino šį sumanymą ir tapo klubo pirmininku. Į parapijos namus susirinkę žmonės kasdien žaisdavo biliardą, stalo tenisą, mankštindavosi su treniruokliais ir net dalyvaudavo rajoninėse varžybose. Bet 2009-ų metų gegužę pastatą nusiaubęs gaisras suniokojo ir klubo patalpas bei visą turtą, kartu išsklaidė ir būrį sportininkų.
„Gyventi reikia, tad ir pajamų iš kažkur prasimanyti reikia“, – teigia Jonas, per gyvenimą patyręs ne vieną išbandymą. Buvo metas, kada kaip ir daugelis plungiškių namuose siūdavo rankines. Vėliau įsigijęs automobilį su automatine pavarų dėže veždavo jas parduoti.
„Aš iki šiol vairuoju. Dešinė koja manęs klauso, tik jeigu ilgiau užsisėdžiu, ima gelti nugarą, tada būtinai turiu išsijudinti. Jeigu reikia vykti į keliones, tada sėdu į neįgaliojo vežimėlį, nes tolimesnius atstumus pasiremiant lazdom man būtų sudėtinga įveikti. Buvo metas, kada seserys manimi rūpinosi, o dabar aš galiu joms padėti, nuvežti, parvežti – juk laiko turiu į valias“, – šypsosi pašnekovas.
Gardūs patiekalai ant pietų stalo
Kad neliūdėtų vienas namuose tarp keturių sienų, Jonas tapo vienu pirmųjų Plungėje įsikūrusios neįgaliųjų draugijos narių. Į susitikimus po gaisro po truputį prikeliamuose tuose pačiuose parapijos namuose vyksta du kartus per savaitę ir džiaugiasi, kad čia gali su bendraminčiais dalintis savo kasdienybe, vienas kitą palaikyti, pamokyti, o retkarčiais ir pakeliauti. Klubo nariai specialiai jiems įrengtoje virtuvėje kartu gamina maistą, kuria įvairius rankdarbius, muzikuoja ir aktyviai leidžia laiką.
Jonas prisipažino, kad ir namuose labai mėgsta sukinėtis po virtuvę. Turi sukaupęs nemažą krūvelę receptų iškarpų iš įvairių žurnalų. Jam svarbiausia, kad patiekalai būtų greitai ir lengvai pagaminami.
„Visų pirma pasižiūriu į recepto sudėtį. Jeigu produktai paprasti ir jų galima rasti kiekvienoje parduotuvėje, tada kimbu į darbą. O galiausiai skambinu kokiam draugui ir kviečiu kartu papietauti bei įvertinti mano pagamintą maistą“, – pasakojo plungiškis, neretai palepinantis bičiulius kotletais, sriubomis, salotomis, įvairiausiais kepsniais ir net cepelinais ar kugeliu. Anksčiau labai mėgo kepti ir pyragus, bet pastebėjus, kad pernelyg atsipalaidavus ir smaližiaujant ėmė augti papildomi kilogramai, teko jų atsisakyti.