Naujausios
Vaikystėje lygiavosi į brolį
Asta gimė ir kartu su vyresniu broliu Mantu užaugo Plungės mieste. Su broliu iki šiol palaiko labai šiltą ir artimą ryšį, nors jis su žmona gyvena ir dirba Šveicarijoje, Ciuriche. Abu augo paprastai, bet šeimoje niekada nieko netrūko. Tėveliai visada labai stengėsi, kad abu vaikai galėtu pildyti savo svajones ir užaugę būti tuo, kuo nori. Mama Snieguolė veisė ir augino šuniukus, o tėvelis Arvydas iki šiol visus stebina savo inžineriniais ir mechaniniais sugebėjimais, mat prižiūri didžiulę sodybą su savo paties statytu namu ir keliais nameliais augintiniams.
Iki devintos klasės Asta mokėsi Senamiesčio vidurinėje mokykloje. Kaip pati sako, buvo itin veiklus vaikas, dainavo mokyklos chore, lankė dailės užsiėmimus, kartu stengėsi nenusileisti pažymiais pirmūnui broliui. Vyresnėse klasėse paraginta mamos nusprendė pasirinkti menininko kelią – įstojo į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, kur pasirinko gilintis į skulptūros paslaptis.
Nuo dešimtos klasės mergina tikslingai ruošėsi stoti į Londono menų universitetą. Jau tada tvirtai žinojo, jog trokšta studijuoti juvelyriką.
Gyvenimas svetur užgrūdino
Pašnekovė džiaugėsi, kad E. Balsio menų gimnazijoje ją puikiai paruošė stojimams į Didžiosios Britanijos universitetą. Didelį dėkingumą iki šiol jaučia savo specialybės mokytojui Gintautui Jonkui.
„Jo pamokos ne tik išmokė suprasti erdvines formas, bet ir kvietė įvairioms gyvenimiškoms diskusijoms. Tik baigusi mokyklą išvykau į Londoną. Į naują gyvenimą nėriau stačia galva, viskas buvo labai nauja, kitaip nei namuose, kita kalba, gyvenimo būdas ir standartai. Mokslus derinau su darbu, bet gi jaunystė: miegui užtekdavo ir keturių ar penkių valandų per parą“, – pasakojo moteris.
Svečioje šalyje pasitaikydavo ir sunkių akimirkų, kartais aplankydavo vienišumo jausmas, bet plungiškė tikina dėl nieko nesigailinti. Daug išmoko, o svarbiausia – suprato, kad jei kažko labai nori, reikia to siekti iš visų jėgų, išstumti save iš komforto zonos.
Asta įsitikinusi, kad polinkį į menus ir gabumus paveldėjo iš tėvelių. Abu itin kruopštūs, mamytė – puiki mezgėja, o tėvelis turi puikią akį deriniams, yra itin dėmesingas detalėms.
Norėjo turėti savo namus
Londone jauna moteris gyveno beveik dešimt metų. Po studijų juvelyre netapo, bet įsidarbino meno kūrinių restauracijoje. Labai džiaugėsi savo darbu, kuris atnešė ne tik džiaugsmą, bet ir daugybę iššūkių. Teko dirbti su Salvadoro Dali, Klodo Monė, Renuaro, Rembranto ir kitų garsių dailininkų kūriniais. Vis dėlto gyvenimas Londone buvo tik darbas. Širdį spaudė namų ir šeimos ilgesys, trūko lietuviškų miškų ir ežerų, tad nutarė ilgiau nebesikankinti ir sugrįžti į tėvynę.
„Grįžusi apsigyvenau Vilniuje, po neaprėpiamo Anglijos sostinės dydžio ir nesuskaičiuojamo kiekio žmonių buvo sunku įsivaizduoti gyvenimą kokiam kitam mieste. Vilnius žavus ir vis dar mielas širdžiai miestas, bet ten niekada nesijaučiau kaip namie. Norėjau savo namų, savo sodo, tad prasidėjo paieškos ir lizdo sukimo sindromas“, – kalbėjo plungiškė.
Sodyba Plateliuose Astos akiratyje atsirado 2022 metų balandį. Vos tik apsilankiusi šioje vietoje iškart suprato – čia jos namai. Tad sukaupusi visą drąsą ryžosi kardinaliems gyvenimo pokyčiams ir jau rugsėjo mėnesį atsikraustė gyventi į Platelius. Čia moteris rado visko, ko norėjo: namą, sodą, vietą daržui ir šiltnamiui bei pašonėje telkšantį vieną gražiausių Lietuvos ežerų. Menininkė neslėpė, kad iš pradžių ją gąsdino ramus ir tylus gyvenimas mažame miestelyje, tačiau nesigaili jį pasirinkusi.
Moteris sulaukė labai daug palaikymo ir pagalbos iš šeimos, močiutė net šiltnamį padovanojo. O Vilniuje likusių draugų reakcija buvo tokia : „To iš tavęs ir galėjom tikėtis. Sveikinam!“
Koks ūkis be būrio gyvūnų
Asta savo ūkyje augina tris anglų kokerspanielius, atkeliavusius iš tėvų namų. Senjoras Atila jau porą metų kartu gyveno Vilniuje, buvo itin mylimas darbe, nes kartu kasdien eidavo į studiją. Mėta atkeliavo jau atsiradus sodybai Plateliuose, visai mažutė, o Tina, kita senjorė, prisijungė palaikyti draugiją Mėtai, mat pastaroji yra hiperaktyvi, Atila – visiškas flegmatikas, o Tina – puikus viduriukas, turi jėgų dar ir su Mėta pažaisti ir palaikyti jai kompaniją gainiojant svetimus katinus ir paukščius iš kiemo.
Sodyboje dar yra trys katinai: senjorė Hazel, kuri grižo kartu iš Londono, jai įtaisyta draugė Kafka, kad būtų smagiau dienas leisti, ir po Astos senelių mirties namus pas menininkę radęs katinas Katanukas.
„Taip jį vadino mano brangioji močiutė, toks vardas ir liko. O įsikūrus Plateliuose vienas po kito pasipylė dar ir lauko paukščiai: aštuonios vištos ir keturios Indijos bėgikės antys. Tai net vištos turi vardus, tik visų gal nevardinsiu, bet būrio vadas gaidys Klevas, jis palaiko tvarką tarp savo damų. Ir yra tokia ypatinga vištaitė vardu Sofija. Turiu įtarimą, kad ji save mato kaip šunį, nes visada sekioja iš paskos ir kiekvieną įmanoma proga bando pritūpti ant kelių ar pečių“, – pasakojo Asta.
Eksperimentinis daržas
Moteris prisimena, kad pati užaugo nuolatos apsupta augintinių namuose ir ūkyje pas senelius, kur leisdavo vasaras, todėl neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų. Mamytė visada turi patarimų iškilus kokiai problemai su augintiniais, o tėvelis visada ištiesia pagalbos ranką prie ūkio technikos ar kitų darbų.
Asta mėgsta eksperimentuoti darže, bando laimę augindama mėlynas bulves, rožinius kalafiorus, spalvotus ridikėlius, artišokus, arbūzus. Visko augina tik po truputį, pabandymui. Ne visada pavyksta, bet visada džiaugiasi bandymais, kažko naujo išmoksta, o ir pats augimo stebėjimas yra smagus.
Dar labiau patinka sukiotis tarp puodų. Kadangi čia pat – visko pertekęs daržas, mėgstamiausias patiekalas – orkaitėje skrudintos daržovės. Labai paprasta, bet labai gardu.
„Hobių turiu ne vieną, žiemą daugiausia užsiimu rankdarbiais, mezgu, lipdau iš molio, skaitau knygas, gaminu kalėdinius vainikus, daug vaikštau. O šiltuoju sezonu visą laiką po darbo okupuoja augalai ir sodas, važinėjimas dviračiu“, – pasakojo juvelyrė.