Naujausios
Ūkininkų dukra
Emilijos Gailienės gimtinė – Kėdainių apskritis, Surviliškio valsčius, Kazokų kaimas. Moteris užaugo ūkininkų Aleksandros ir Stanislovo Ambraškų šeimoje. Šie turėjo net 17 hektarų derlingos žemės, kuri buvo bene pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Ūkyje ganėsi keturios karvės, veršeliai, avių banda bei vištų pulkelis.
Šeimoje, be vyriausiosios Emilijos, užaugo dar trejetas vaikų: vienas brolis ir dar dvi seserys. Nors tėvelis ūkininkavo, bet kartu buvo labai talentingas ir muzikalus žmogus. Savo vaikams nuolatos pasakodavo, kaip nežinia iš ko paveldėjo muzikinę klausą, o tarnaudamas kariuomenėje stipriai įsitraukė į pučiamųjų orkestrą, išmoko pažinti natas ir groti. Išgirdę, kokį turi balsą, pasiūlė ir prie choro prisijungti.
„Kareiviai net pykdavo, kad jie su šautuvais ir sunkiausiomis kuprinėmis po miškus bėgioja, sportuoja, o jis sau groja, dainuoja, nuo pat ryto tai viena repeticija, tai jau, žiūrėk, kita“, – pasakojo E. Gailienė.
Sugrįžęs iš tarnybos Stanislovas buvo pats mokyčiausias visoje apylinkėje, tad netrukus buvo išrinktas seniūnu, nors buvo baigęs vos keturias klases.
Antrojo pasaulinio karo išgyvenimai
Gyvenimą gerokai sujaukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir rusų okupacija. Ypač neramu buvo karui einant į pabaigą, kuomet dienos bėgo kupinos nežinios ir įtampos.
„Visą mūsų šeimą rusų kareiviai išvarė iš namų ir apsigyveno ten patys, o mes neturėjom kur dingti, tad sulindom į šalia esantį bunkerį. Tėvelis mokėjo rusų kalbą ir nestokojo drąsos, tad nieko nelaukęs pats pasiūlė sandėrį: neskriausti mūsų, palikti gyvus, o mainais jis kariškius aprūpins šiltu ir skaniu maistu. Šiems sutikus, taip ir gyvenome: tėvelis pjovė vištas, virė sriubą, girdė pienu ir rūgpieniu, o mes dienos šviesos nematėm“, – prisiminimais dalinosi mokytoja.
S. Ambraška išties buvo sumanus ir protingas žmogus. Nepasitikėdamas kareiviais, iš namų spėjo išnešti ir pamiškėj paslėpti geruosius baldus. Jeigu šie savo žodžio visgi nesilaikytų ir sugalvotų padegti namą, tai nors šiokį tokį kraitį pavyktų išsaugoti.
Nelaimės išvengti pavyko ir niekas nenukentėjo, o Ambraškų namuose netrukus buvo įkurdintas medicinos punktas, kuriame kareiviams teikė pirmąją pagalbą.
Prie darbo – nuo pat mažumės
Šeimos maitintojui ir pačiam netrukus prireikė skubios medikų pagalbos, mat ant netoliese esančio tilto įvyko sprogimas, jo metu stipriai susižalojo koją. Teko gultis į patalus ir gydytis, nors tuo metu laukuose buvo pats darbų įkarštis – rugiapjūtė.
Mama, likusi viena pati, nepasimetė, čiupo į pagalbą vaikus ir savo vyresnius du brolius. Emilija su mažesniu broliu ir seserimis nešiojo po ražienas pėdus, mama juos rišo, o jai pavargus, mergaitė skubėdavo pavaduoti.
Pulkelis vaikų greit išmoko ir kitus ūkio darbus dirbti. Kas kitas, jeigu ne jie daržus ravėjo, šieną grėbė – tam turėjo net specialiai padarytus mažus grėbliukus, karves ir avis ganė laukuose. Mama dar ir vilną verpdavo, kad turėtų iš ko šiltesnį rūbą pasiūti ar iš lino kokią drobę išausti.
„Buvo metas, kada tikrai gerai gyvenome ir nieko netrūko. Tėvai, geraširdžiai, dar ir kitiems pagelbėdavo. Pamenu, gyveno kaime tokia vargana moterėlė, vardu Barbutė, visad jai vakarais pieno ir grietinės nunešdavome, kartais ir kepalą duonos arba miltų kilogramą“, – pasakojo moteris.
Bet atėjo vargo dienos ir į jų kiemą, kada valstybė nusavino žemes, paliko tik dvi karves ir 60 arų žemės gausiai šeimynai išmaitinti. E. Gailienė prisiminusi pasakojo ir džiaugėsi, kad, nepaisant visų negandų, tėvai protingi buvo, ragino vaikus stengtis ir siekti mokslo aukštumų.
Sykį šeima per vasarą sunkiai prakaitą liejo kolūkyje, o rudenį tėvas ant pečių parnešė tos vasaros derlių – vos 30 kilogramų sveriantį grūdų maišelą. Vaikams tai paliko neišdildomą įspūdį, buvo pamoka visam gyvenimui, kad geriau mokytis ir įgyti profesiją, negu nugarą lenkti kolūkyje.
Studijas teko nutraukti
Paklausiusi tėvų Emilija netrukus išvyko krimsti anglų kalbos mokslų į Vilniaus institutą.
„Amerikoje turėjome giminių, ten gyveno tėvelio sesuo. Jiedu vienas kitam rašydavo laiškus, o sykį gavęs tėtis skaito ir nieko nesupranta, kas parašyta: „Velykų proga savo anūkėms nupirkau „dresutes“ ir „šūziukus“. Tėvas ilgai kraipė galvą. Kitą kartą laiške teta vėl rašo: „Gyvenu gerai, manimi rūpinasi „govermentas“, man nieko netrūksta.“ Tėvas vėl pasimetė, sako – nespėjo palaidoti vyro, o jau rūpestingą kavalierių rado. Mudvi su mama tiek juoko senai nebuvom turėjusios. Teko paaiškinti, kad ne kavalierius, o Vyriausybė ja rūpinasi“, – linksmai dėstė E. Gailienė.
Vos spėjusi apšilti kojas sostinėje, mergina sulaukė liūdnos žinios – sunkiai susirgo mama. Tėvas paprašė pagalbos, tad neliko nieko kito, kaip tik mesti mokslus ir eiti dirbti, kad padėtų išmaitinti šeimą.
Emilija kurį laiką palaikė ryšius su buvusia savo bendramoksle ir juodvi sutarė susikeisti vietomis: draugė įstojo mokytis į Emilijos vietą, o ši įsidarbino Plungės rajone, Alksnėnų kaime, jos vietoje. Atsikėlusi čia netrukus moteris susipažino ir su savo būsimu vyru Vladu, po metų sukūrė šeimą.
Į Plungę atvedė palikimas
Vis tik šeimynis gyvenimas nesusiklostė. Sutuoktinis mėgo linksmai leisti laiką, lankytis restoranuose, kavinėse, galiausiai susirado kitą moterį ir šeima subyrėjo.
Pasiėmusi sūnų ir būtiniausius daiktus, E. Gailienė grįžo į sostinę, apsistojo pas gimines ir nutarė, kad reikia užbaigti mokslus universitete. Iki šiol ji prisimena, kaip kiekvieną šeštadienį kartu su sūnumi papusryčiavę išeidavo į miesto biblioteką. Kol skaitė knygas ir rinko medžiagą studijoms, mažylis šalia žaidė, piešė ar snaudė. Dienomis moteris dirbo darželyje, o vakarais mokėsi. Sudėtingas buvo šis etapas, bet Emilija nepalūžo, priešingai – stipriai kabinosi į gyvenimą.
Galiausiai sužinojusi, kad Plungėje jos laukia palikimas – butas, sugrįžo į Žemaitiją atgal. 1975 metais įsidarbino tik ką baigtoje statyti tuometėje Plungės ketvirtojoje vidurinėje mokykloje, dabar turinčioje Senamiesčio vardą, gavo dar dažais kvepiantį kabinetą. Mokyklos atidarymo proga dar ir koncertą suorganizavo. Iš tėvelio paveldėjusi meilę ir gabumus muzikai, moteris nutarė prisijungti prie ansamblio bei choro.
Nenustygstanti vietoje
E. Gailienė pedagoginiam darbui paskyrė 49 gražiausius savo gyvenimo metus. Sako nė nepajutusi, kaip tie metai pralėkė. Sūnus užaugo, sukūrė savo šeimą, padovanojo du anūkus ir du proanūkius.
Išėjusi užtarnauto poilsio moteris nesėdėjo sudėjusi rankų. Lankė pagyvenusių žmonių ansamblį, su kuriuo daug gastroliuota ir apkeliauta. Nelikus ansamblio, atsirado kitų užsiėmimų – tik spėk suktis.
„Turiu sodą, užsiauginu daržovių. Kur dar per televiziją rodomos mano mėgiamos muzikinės laidos, stengiuosi nepraleisti. O jeigu prisėdu prie kryžiažodžių, tiek įsijaučiu, kad pamirštu ir pietus pavalgyti“, – pasakodama juokėsi pašnekovė.
„Žemaičiui“ pasidomėjus, ar turi kokių slaptų receptų, kaip išlikti žvaliai ir energingai, moteris šyptelėjo ir patraukė pečiais: „Žinokit, neturiu ką atsakyti. Valgau viską, savęs neriboju, o vakarais prie televizoriaus pasidedu maišelį saldainių – sulaukus tokio amžiaus belieka tik pasisaldinti gyvenimą“, – kalbėjo E. Gailienė.