Moteriški burtai iš cemento

Jei ne­ran­di nu­si­pirk­ti, ga­li nu­si­lie­ti
Li­na šyp­so­si pa­sa­ko­da­ma, kad šį naująjį po­mėgį jai prie­š tre­jus me­tus kar­tu su tre­čią­ja duk­re­le at­nešė gand­rai. Būda­ma me­niš­kos pri­gim­ties ji sa­ve jau bu­vo iš­band­žiu­si įvai­rio­se sri­ty­se, ta­čiau nė vie­nas už­siė­mi­mas ne­teikė šird­žiai tiek džiaugs­mo, kiek šis „žai­di­mas“ su ce­men­tu.
O pra­si­dėjo vis­kas nuo ne­kal­to no­ro ras­ti akiai mielą va­zonėlį mo­ters taip mėgsta­miems su­ku­len­tams. Apė­ju­si vi­sas par­duo­tu­ves Plungė­je sa­ko su­pra­tu­si, kad bus pa­pras­čiau pa­čiai pa­si­ga­min­ti no­rimą, nei to­liau tęsti paieš­kas. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se ap­žiūrė­ju­si pa­na­šius ga­mi­nius iš ce­men­to, su­si­ruošė į sta­ty­bi­nių med­žiagų par­duo­tuvę.
„Per­žiūrė­ju­si nuo­trau­kas in­ter­ne­te pa­gal­vo­jau – o kodėl ne­galė­čiau pa­ti taip? Par­si­tem­piau ce­men­to, par­si­tem­piau žvy­ro, ir pa­dėjau...“ – juo­kia­si trijų duk­ry­čių ma­ma. O ka­dan­gi pir­ma­sis „bly­nas“ ne­pris­vi­lo, norė­jo­si ban­dy­ti vėl ir vėl.
Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad šiais lai­kais ga­li­ma įsi­gy­ti spe­cia­liai to­kiems dir­bi­niams pa­ruoštų mi­ši­nių, ta­čiau ji mėgstan­ti visą pro­cesą at­lik­ti sa­vo­mis ran­ko­mis. Ir viską pla­nuo­jan­ti taip, kad reikėtų kuo ma­žiau iš­lai­dau­ti ko­kioms nors prie­monėms ar med­žia­goms. Dėl to kūry­bi­nia­me pro­ce­se pui­kiai pra­ver­čia bui­ty­je ran­da­mos prie­monės. Mi­šinį ga­mi­niams mo­te­ris sa­ko mai­šan­ti sa­vo vir­tuvė­je mais­tui ga­min­ti skir­tu mai­šy­tu­vu, for­mas iš­gau­nan­ti iš įvai­rių na­mie tu­rimų indų bei kitų ra­kandų, o spal­vas – iš duk­re­lių pa­ste­lių.
Ir iš­ties nė ne­pa­gal­vo­tum, kad įmant­rią, tar­si bur­bu­liukų įspau­dais puoštą, gėlių va­zonė­lio formą pa­vy­ko iš­gau­ti ce­men­to mi­šinį su­stingd­žius plas­ti­ki­nia­me bu­te­ly­je nuo sul­čių, o di­des­nis va­zo­nas gof­ruo­tais šo­nas iš­gau­tas pa­nau­do­jus plas­ti­kinę dėžutę, į ku­rią pre­ky­bos cent­ruo­se pa­kuo­ja­mi tor­tai. 
Paėmęs į ran­kas pieš­tu­kinę tik­riau­siai nė neatspė­tum, kad ji iš­lie­ta pa­nau­do­jus rie­šutų svies­to in­delį, o pa­dėkliu­kas žvakėms ar pa­puo­ša­lams at­kar­to­ja lėkštės sriu­bai formą.
Lie­ti, džio­vin­ti, drėkin­ti, vėl džio­vin­ti
„Kūry­bi­niai eks­pe­ri­men­tai su ant­rinė­mis ža­lia­vo­mis“, – taip šį pro­cesą va­di­na pa­ti Li­na. Tarp jos su­kurtų in­ter­je­ro de­ta­lių, gėlių va­zonė­lių ir mui­li­nių vie­nas ki­tas ga­mi­nys iš­sis­ki­ria gai­via pa­ste­li­ne spal­va. Pak­laus­ta, kaip iš­gau­nan­ti to­kią, mo­te­ris šyp­so­si – duk­re­lių pa­stelė­mis. Vėlgi – tuo, ką ga­li­ma ras­ti po ran­ka ir kam ne­rei­kia pa­pil­do­mai iš­lai­dau­ti. O įvai­riau­sius pil­kos spal­vos at­spal­vius sa­ko iš­gau­nan­ti mai­šy­da­ma bal­tos ir juo­dos spal­vos ce­mentą. Mui­li­nes, ku­rios neiš­vengs kon­tak­to su van­de­niu, dar ir nu­la­kuo­jan­ti.
Bet tai jau pa­sku­ti­niai žings­niai vi­sa­me kūry­bi­nia­me pro­ce­se. Prieš tai rei­kia už­si­mai­šy­ti ce­men­to ir smėlio mi­šinį, su­pil­ti jį į no­rimą formą, ta­da vi­dun dėti kitą indą, kad jis su­for­muotų no­ri­mo dyd­žio angą, pri­slėgti jį ko­kiu ak­me­niu, kad ge­rai pri­si­spaustų, ir pa­lik­ti džiū­ti. Išė­mus drėkin­ti, vėl džio­vin­ti, ta­da ga­liau­siai šli­fuo­ti.
„Nėra taip, kad su­py­lei, kitą dieną išė­mei ir jau – baig­ta“, – sa­ko Li­na. Ji pa­sa­ko­jo ne kartą kon­sul­ta­vu­sis su uoš­viu, kaip dirb­ti su ce­men­tu, kad jis tvir­tes­nis būtų, išd­žiuvęs ne­trupėtų. Pa­ti, bai­gu­si flo­ris­ti­kos ir žel­dynų pro­jek­ta­vi­mo stu­di­jas, apie šį pro­cesą iš­manė tik tiek, kiek per­skaitė in­ter­ne­te, tad kai­me gy­ve­nan­čio ir įvai­rius ūkio dar­bus iš­ma­nan­čio uoš­vio pa­ta­ri­mai la­bai pra­vertė. Jis pri­si­minė, kaip sta­tant tro­bas iš ce­men­to lie­ti pa­ma­tai, kaip jie ke­lis kar­tus lais­ty­ti van­de­niu, jog ne­ski­linėtų.
Šį prin­cipą Li­na da­bar tai­kan­ti ir sa­vo vir­tuvė­je, kur ir gims­ta jos vi­si ga­mi­niai. Nors ap­lin­ka – namų, tam tikrų sau­gu­mo rei­ka­la­vimų būti­na lai­ky­tis ir čia. Kad ne­pri­sikvė­puotų ce­men­to dul­kių, nosį ir burną būti­na pri­deng­ti res­pi­ra­to­riu­mi ar bent me­di­ci­ni­ne kau­ke, o ran­kas sau­go­ti dar­binė­mis pirš­tinė­mis, nes jos nuo ce­men­to ken­čia la­biau­siai.
Galbūt dėl to šis pro­ce­sas Li­nos duk­ry­čių ne­vi­lio­ja. Mer­gaitės rau­ko­si ir nuo spe­ci­fi­nio ce­men­to kva­po, tad mo­te­ris sa­ko la­biau­siai mėgstan­ti dirb­ti va­ka­rais, šei­mai jau su­mi­gus.
Tie­sa, nors duk­rytės ne­si­ver­žia pa­dėti ma­mai mai­šy­ti ce­men­to, ta­čiau mėgstan­čios nu­si­sa­vin­ti vieną ar kitą jau pa­baigtą jos ga­minį. Vie­nai stai­ga pri­si­rei­kia, kur pieš­tu­kus su­si­dėti, ki­tai – au­gi­na­mas gėles su­si­so­din­ti. O pa­gran­dukė mėgstan­ti pa­si­siū­ly­ti pa­puoš­ti ma­mos kūrybą sa­vo pie­ši­niais.
„Jei to rei­kia – da­ryk“
Mo­te­ris sa­ko, kad įvairūs me­nai ją traukė nuo ma­žumės. Gal dėl to ir pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti flo­ris­tiką bei žel­dynų di­zainą. Stu­dijų me­tu įgy­tas ži­nias pri­taikė iš­vy­ku­si pa­dirbė­ti į už­sienį. Kurį laiką dir­bo šį darbą ir jau grįžu­si į Lie­tuvą, ta­čiau taip ir ne­pa­vy­ko at­si­kra­ty­ti jaus­mo, kad tai nėra ta sri­tis, ku­riai galėtų at­si­duo­ti vi­sa 
šir­di­mi.
„Ne­jau­čiau flo­ris­ti­kai di­de­lio po­trau­kio. O da­bar kur ei­čiau, ką be­da­ry­čiau, dieną naktį gal­vo­je su­ka­si min­tys, ką dar galė­čiau iš­lie­ti, kaip ki­taip būtų ga­li­ma pa­da­ry­ti, kažką nau­jo pri­tai­ky­ti“, – apie da­bar­tinį už­siė­mimą kal­ba Li­na. Ir tuoj sku­ba pa­si­džiaug­ti tu­rin­ti di­delį vy­ro pa­lai­kymą. Rei­ki su­tik­ti – turbūt ne kiek­vie­nas ap­si­džiaugtų žmo­nai na­mo par­tem­pus ce­men­to maišą bei smėlio ki­birą ir pa­reiš­kus, kad tuoj iš to kaž­kas bus.
„Vy­ras ži­no, kad be kūry­bos aš ne­ga­liu, todėl vi­sad sa­ko: jei tau pa­tin­ka, jei to rei­kia – da­ryk. Tik kad jo daž­nai dėl dar­bi­nių ke­lio­nių ne­būna na­mie, tai tuos 25-ių ki­log­ramų mai­šus ten­ka pa­čiai tam­py­ti“, – juo­kia­si mo­te­ris.
Pak­laus­ta, ką keis­čiau­sio per tuos tre­jus me­tus te­ko iš­lie­ti, Li­na pri­si­minė sykį būsi­miems jau­na­ved­žiams do­va­no­ju­si ce­men­tinį in­delį ves­tu­vių žie­dams su­si­dėti. „Aš pa­ti gal nė ne­būčiau su­gal­vo­ju­si to­kio jo pri­tai­ky­mo, o jiems ši med­žia­ga, sakė, bus kaip itin tvirtų san­ty­kių sim­bo­lis.“
Li­nos ga­mi­niais ap­do­va­no­ti jau ne tik ar­ti­mie­ji bei drau­gai, bet ir draugų drau­gai. Kar­tais iš­vydę plun­giškės kūrybą in­ter­ne­te, į ją krei­pia­si net ir ki­tuo­se mies­tuo­se gy­ve­nan­tys žmonės. An­tai vie­na pa­žįsta­ma pa­prašė iš­lie­ti jai va­zoną, bet tokį, kad tik ji vie­na ši­tokį turėtų. To­kiu at­ve­ju net ir oro bur­bu­liukų su­for­muo­tos kiau­rymės ga­minį pa­da­ro dar išs­kir­ti­nesnį. Juk ant­ro to­kio nei su­kur­si, nei įsi­gy­si.