„Mums visiems reikia išmokti himno žodžius ir pagal juos gyventi“

Nie­kas ne­si­traukė
„Grįžau na­mo, o vi­si nu­si­verkę, iš­si­gandę“, – links­mu bal­su pa­sa­ko­ja 64-erių Jo­nas, lyg nie­ko rim­to tąnakt ne­nu­ti­ko ir ne­galė­jo nu­tik­ti. Lyg žmo­na anuo­met akis iš­verkė be rei­ka­lo.
Ta­čiau ne­tru­kus su­rimtė­ja ir pri­si­pažįs­ta, kad tą sau­sio naktį jam pa­čiam bu­vo tam­sių min­čių, kad tan­kams švil­piant pro šoną pa­gal­vo­jo, jog na­mo ga­li ir ne­begrįž­ti.
„Tan­kai zu­jo ap­link, vi­si ten buvę manėm, kad jau puls. Sus­tin­gom, bet nie­kas ne­si­traukė. Dar pa­gal­vo­jau: jei čia žūsiu, gal ma­no šei­mos vald­žia neuž­mirš...“ – pri­si­me­na laisvės gynė­jas.
Į Vil­nių iš Ku­lių Jo­nas ati­dardė­jo au­to­bu­su. Sa­ko nė aki­mir­kos ne­dve­jojęs, ar į jį sėsti. Iš šio mies­te­lio su juo kar­tu vy­ko dar 13 pa­triotų. Vi­si iš­li­po prie Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos rūmų. Prie te­le­vi­zi­jos bokš­to pri­va­žiuo­ti jau ne­bu­vo įma­no­ma – nu­tįsu­sios eilės.
„Bu­vo žvar­bi nak­tis, sni­go, bet mums ne­bu­vo šal­ta“, – pa­sa­ko­ja Jo­nas, ma­tyt, už­si­de­gi­mo gin­ti sa­vo šalį anuo­met šil­dy­tas.
At­min­ty­je ku­liš­kiui iš­likęs tas prie­š 30 metų pa­tir­tas bend­ru­mo jaus­mas, kai did­žiulė mi­nia žmo­nių stovė­jo pe­tys pe­tin, gie­do­jo, dai­na­vo dai­nas, skambė­jo vie­ni­jan­čios ir ra­mi­nan­čios kal­bos, ap­lin­ki­niai laisvės gynė­jams ne­šė ar­ba­tos, pa­čių su­teptų su­muš­ti­nių.
Ne­ži­nio­je, girdė­da­mas, kaip tan­kai traiš­ko be­gink­lius žmo­nes, ku­liš­kis prie Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos rūmų pra­lei­do visą naktį. O po įtemptų nak­ties įvy­kių, kar­tu su ki­tais at­laikęs so­vietų iš­puolį ir ap­gynęs ne­prik­lau­so­mybę, tuo pa­čiu au­to­bu­su grįžo na­mo.
Iš­vy­dus vyrą ant slenks­čio sveiką gyvą žmo­nos Al­do­nos šir­dis at­lėgo, o vi­sa su­si­kau­pu­si įtam­pa iš­si­veržė verks­mu.
Pir­ma­sis Ku­liuo­se iškėlė vėliavą
Jo­nas Žvi­lius į tėvynės rei­ka­lus nie­ka­da ne­žiūrė­jo pro pirš­tus. Vi­sa­da rūpėję, kas bus su Lie­tu­va, ar ji iš­liks ir ko­kia bus.1989-ai­siais drau­ge su uoš­viu va­žia­vo sto­ti į gyvąją gran­dinę Bal­ti­jos ke­ly­je. Tik vyrų ke­lionė baigė­si Pas­va­ly­je. To­liau eismą bu­vo už­kimšę ki­ti au­to­mo­bi­liai. Bet ne­nu­si­minė: ran­ko­mis su­si­ki­bo ten, kur iš­li­po, mat ke­lionės tiks­lo ne­pa­sie­ku­sių žmo­nių bu­vo vi­sa vir­tinė.
„Ir Lie­tu­vos vėliavą Ku­liuo­se mes pir­mie­ji iškėlė­me. Tą dieną, kai vy­ko Sąjūdžio su­va­žia­vi­mas, 1988-ai­siais. Uošvė bu­vo siuvė­ja, tai ją be­re­gint pa­siu­vo“, – pri­si­me­na Jo­nas. Ir nors da­bar per vals­ty­bi­nes šven­tes ke­lia kitą tris­palvę, yra iš­sau­gojęs ir tą pirmąją, me­nan­čią is­to­rinę dieną.
O jei per vals­ty­bi­nes šven­tes ten­ka pro mies­telį pra­va­žiuo­ti, aki­mis vi­sa­da ieš­ko tų prie mies­telėnų namų plaz­dan­čių į vėliavą su­gu­lu­sių saulės, laukų ir krau­jo spalvų.
Ir su džiaugs­mu pa­ste­bi, kad kas­met tris­pal­vių prie namų – vis dau­giau. Tie­sa, ku­liš­kis ne­si­bo­di ir vie­nam ki­tam už­si­mir­šu­siam mies­telė­nui pri­min­ti, kad ją rei­kia iš­kel­ti. Ne­bijąs pa­sa­ky­ti, nors yra ir to­kių, ku­rie  ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je gy­ve­na, bet il­gi­si so­vie­ti­nių laikų.
Ma­tyt, dėl tvir­tos nuo­monės turė­ji­mo, su­ma­nu­mo ir iš­ti­ki­mybės pa­ma­tinėms ver­tybėms Jo­nas 1990-ai­siais ra­gin­tas tap­ti apy­linkės vir­šai­čiu. Ką reikėtų pa­keis­ti ir kaip tą da­ry­ti, matęs. Bet per darbų gausą lai­ko aukš­ta­jam moks­lui ne­turė­jo – to ir pri­stigę.
Bet veik­los ir taip bu­vo. Po 1990 m. da­ly­va­vo rin­ki­muo­se kaip nuo­la­ti­nis ko­mi­si­jos na­rys, bu­vo ak­ty­vus ir vi­sa­da domė­jo­si po­li­ti­niais rei­ka­lais, jį vi­sa­da ga­li­ma iš­vys­ti vals­ty­bi­nių šven­čių minė­ji­mo ren­gi­niuo­se. O da­bar jau ket­virtą ka­den­ciją yra Ku­lių bend­ruo­menės ta­ry­bo­je.
Daužė iki mėly­nu­mo
O juk ir pa­ts Jo­nas, kaip ne­ma­žai vy­res­nio am­žiaus žmo­nių, su­si­dūręs su gy­ve­ni­mo ne­gan­do­mis ar ne­tei­sybė­mis galėtų burbė­ti, kad „prie ru­so bu­vo ge­riau“. Kad ka­žin, ar žmonėms bu­vo ver­ta gul­ti po rusų tan­kais, au­ko­ti sa­vo gy­vybę, svei­katą ir ateitį. „Ne už to­kią Lie­tuvą ko­vo­jo­me!“ – to­kie ne­re­tai gir­di­mi se­no­sios kar­tos žmo­nių pa­si­sa­ky­mai laisvės gynė­jo ne­vei­kia. Nes prie ru­so ge­riau ne­bu­vo.
„Na, nėra da­bar vis­kas taip, kaip turėtų būti. Go­di vald­žia, godūs vers­li­nin­kai tik į sa­ve žiū­ri, bet vi­si vi­sa­da darė ir da­ro klaidų“, – įsi­ti­kinęs pa­šne­ko­vas.
O jam pa­čiam pa­trio­tiš­ku­mo nie­ka­da ne­trūko galbūt ir dėl to, kad nuo oku­pantų jo šei­ma kentė ne kartą. Dėdė Lie­tu­vos laisvės siekė par­ti­zanų ap­ka­suo­se, už tai at­si­dūrė Vort­ku­tos (Ru­si­ja) ka­syk­lo­se. O ma­ma stribų kartą muš­ta iki sąmonės ne­te­ki­mo. Kad lyg žemė ty­li, kad „ban­ditų“ neiš­duo­da. Po to­kio su­mu­ši­mo kojų spal­vos ne­galė­jai at­spėti – nei tai juo­dos, nei tai mėly­nos bu­vu­sios.
Aštrūs spy­riai ir kie­ti kumš­čiai at­si­liepė jau­nos mo­ters svei­ka­tai, ta­čiau vai­kai nėra iš­girdę jos gai­lin­tis sa­vo tylė­ji­mo ir at­si­da­vi­mo sa­vo ša­liai, sa­viems.
Vi­sa­da – darbų su­kūry­je
Iš tėvų ne tik meilės tėvy­nei Jo­nas iš­mo­ko, bet ir ne­bi­jo­ti dar­bo. Sa­ko, ir ma­mos ran­ko­se dar­bai tirp­te tirp­da­vo: ji megz­da­vo, siū­da­vo, aus­da­vo, na­mus, ūkį ir vai­kus žiūrė­da­vo, dar ir gie­do­to­ja bu­vo. Pa­reigų daug, o na­muo­se vi­sad – šva­ra, tvar­ka.
Tas darbš­tu­mas te­ko ir sūnui. De­vy­nių vaikų šei­mo­je jis bu­vo ket­vir­tas. Dar vi­sai vai­kas stengė­si tėvams ant spran­do ne­sėdėti, prie­šin­gai – kuo dau­giau pa­ts dirb­ti ir už­si­dirb­ti, kad šei­mai būtų leng­viau. Tad jau 7-erių ganė kar­ves. Ant­ro­kas Jo­ne­lis po Did­žiųjų Mos­tai­čių kaimą va­žinė­jo pa­ties nu­si­pirk­tu dvi­ra­čiu. Dir­bo ir il­gai jam taupė. O sep­tin­to­je klasė­je bu­vo už­si­veisęs visą triu­šių fermą – turė­jo 100! Ne­rei­kia sa­ky­ti, kiek dar­bo su jais bu­vo, ne tik šer­ti ir rūpin­tis reikė­jo. Pats mokė­jo su­kal­ti jiems būdas.
Vis­gi gy­ve­ni­mu kai­me ne­si­žavė­jo ir bu­vo sau pa­sakęs, kad kai­me tai jau tik­rai ne­si­kurs. Ta­čiau pla­nai sau, o gy­ve­ni­mas – sau. Jo­nas jau daug metų gy­ve­na ir ūki­nin­kau­ja Ku­liuo­se. Tie­sa, anks­čiau gy­vu­lių bu­vo trys pil­ni tvar­tai, da­bar juos į vieną su­gi­na. Ir dir­ba­mos žemės iš 70 anks­čiau val­dytų hek­tarų li­ko 40.
Ūky­je su­ka­si su žmo­na, ku­rią švel­niai Al­du­te va­di­na. Kar­tu gard­žius sūrius spaud­žia. Sūnus Lai­mo­nas bei duk­ros Rūta ir Giedrė – jau suaugę, sa­vo gy­ve­ni­mus su­kūrę.
Bet Jo­nas kas­dieną ne vien apie gy­vu­lius ir na­mus su­ko­si. Spėda­vo dar ir du­ji­nin­ku dirb­ti, šiuo ama­tu už­sii­ma iki šiol. O kiek ir kitų pro­fe­sijų iš­ban­dy­ta – te­ko ir vai­ruo­to­ju pa­būti, ir te­kin­to­ju, šalt­kal­viu-re­mon­ti­nin­ku, ne­tgi Klaipė­do­je alaus da­ryk­lo­je alų vir­ti.
Vi­si būda­vo įpratę Joną dar­buo­se pa­sken­dusį ma­ty­ti, gi­minės net stebė­da­vo­si: „Kas tu per žmo­gus, kad viską spėji?!“
Gie­do­to­jas – nuo ma­žumės
Ku­liš­kiai Joną žino ir kaip il­ga­metį gie­do­toją. Skambų balsą jis, ma­tyt, bus pa­veldėjęs. Gra­žia­balsė bu­vo Jo­no ma­ma, o pusb­ro­lis Vai­do­tas Juo­zas Ly­gu­tas, kilęs taip pat iš Did­žiųjų Mos­tai­čių, – gar­sus kom­po­zi­to­rius, mu­zi­kos pe­da­go­gas ir chor­ve­dys.
Baž­ny­čio­je Jo­nas pra­dėjo gie­do­ti būdamas 14-os, o dai­nas traukė jau nuo pra­di­nių kla­sių. 48-eri me­tai – tiek lai­ko pra­leis­ta gie­dant baž­ny­čios cho­re.
„Ku­liuo­se prie 12-os ku­nigų gie­do­jau“, – su­skai­čiuo­ja bal­sin­ga­sis ir ne­sle­pia nu­si­vy­li­mo, kad da­bar­ti­niam Ku­lių kle­bo­nui se­nie­ji gie­do­to­jai ta­po ne­be­rei­ka­lin­gi.
Už­tat miš­ria­me vo­ka­li­nia­me an­samb­ly­je „Vi­vo“ Jo­no bal­sas skam­ba iki šiol. Tie­sa, pan­de­mi­ja jį šiuo me­tu nu­tildė, bet juk ji am­ži­nai ne­si­tęs. O ta­da dai­nuo­ti su an­samb­liu va­žiuos ten, kur tik bus kvie­čia­mas.
„Nie­ka­da neat­si­sa­ky­da­vau. Lėkda­vau, vos pa­kvies­da­vo. Kiek mie­gojęs, kiek ne. Vi­sad kos­tiu­mas žmo­nos būda­vo pa­ruoš­tas, – apie sa­vo po­mėgį pa­sa­ko­ja Jo­nas. – Ji vi­sa­da pa­lai­ky­da­vo, ne­su iš­girdęs jo­kio prie­kaiš­to.“
Į po­kalbį įsi­ter­pu­si Al­do­na gy­ve­ni­mo pa­ly­dovą taip pat gyrė: „Ge­ras vy­ras ir tėvas. Padė­da­vo vai­kus au­gin­ti. Man nie­kad ne­bu­vo dėl ko juo skųstis“.
Ir pa­sa­ko­ja, kad links­mo būdo su­tuok­ti­nis ne­lie­ka ne­pas­tebė­tas. Kad ir kaip Sau­sio 13-osios da­lyvį jį pri­si­me­na – jei tik mi­ni Vil­niun va­žia­vu­sius, vi­sad ta­ria ir Jo­no Žvi­liaus pa­vardę.
„Aš ne­no­riu, bet ma­ne pa­ste­bi. Gal ne­su ge­ras ora­to­rius, bet mąsty­ti se­ka­si ge­rai“, – šyp­so­si ir pa­ts ku­liš­kis.
Me­da­lis – iš Pre­zi­den­to rankų
Joną 2006 me­tais at­si­minė ir pa­ti Pre­zi­dentū­ra – Laisvės gynėjų die­nos pro­ga ap­do­va­no­jo Sau­sio 13-osios at­mi­ni­mo me­da­liu. Ranką jam ir ki­tiems ku­liš­kiams spaudė bei už gintą Lie­tu­vos laisvę ir ne­prik­lau­so­mybę dėko­jo Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus.
Drąsų ir ak­tyvų sa­vo bend­ruo­menės narį už ryžtą, dva­sinę stip­rybę ir pa­siau­ko­jimą gi­nant Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybę prie­š tre­jus me­tus pa­dėka ap­do­va­no­jo ir Ku­lių bend­ruo­menė „Alan­tas“.
Ry­toj sueis ly­giai tris­de­šimt metų, kai be­gink­liai tau­tie­čiai sto­jo prie­š tan­kus ir pa­si­prie­ši­no so­vietų ag­re­si­jai. Sa­vo veiks­mais ir drąsa pa­rodė, ko­kia bran­gi jiems Lie­tu­va ir kad jos laisvės gy­vi ar mirę nea­ti­duos.
Per tą tris­de­šimt­metį keitė­si žmo­nių kar­tos, po­žiū­ris į sa­vo šalį ir net ver­tybės. Ko šian­dien Lie­tu­vo­je pa­si­gen­da pa­ts tos nak­ties įvy­kiuo­se da­ly­vavęs Jo­nas?
„Nebė­ra vie­nybės, pa­kan­tu­mo, per daug pa­gie­žos“, – kiek liūd­nai sa­ko. Ta­čiau no­sies ne­nu­ka­bi­na ir duo­da la­bai gerą pa­ta­rimą. „Mums vi­siems – nuo pa­čių aukš­čiau­sių vald­žios pa­reigūnų iki pa­pras­to žmo­gaus – rei­kia iš­mok­ti him­no žod­žius ir pa­gal juos gy­ven­ti. Įsis­kai­ty­ki­te, ko­kie pra­smin­gi tie žod­žiai.“