Naujausios
Praeitis – mūsų mokytoja
Dažnai viešojoje erdvėje girdime kalbant, kad reikia gyventi dabartimi, nesižvalgyti į praeitį, juk vis tiek nieko nebegalime pakeisti... Su tokiu požiūriu nesutiko pasaulinio garso lietuvė mokslininkė bei archeologė Marija Gimbutienė. Knygoje „Laimos palytėta“ ji dėstė, kad gyventi dabarčiai yra klaidinga, riedėdami „progreso“ keliu mes izoliuojamės nuo praeities ir, kirsdami šaknis, naikiname gyvybines galias. Nes tai, kas yra buvę, gali vėl pasikartoti. Todėl praeitis yra didžiausia mokytoja, suteikianti galių žengti į ateitį, kuri po akimirkos taps praeitimi.
Negalime nesutikti su šiomis mintimis, išsakytomis daugiau kaip prieš pusšimtį metų. Greta Lietuvos jau kelerius metus vyksta nuožmus ir negailestingas karas, tik mes jo nematome tiesiogiai, jis nežaloja mūsų, esame sąlyginai saugūs. Tik ar ilgai? Galbūt dabar verta prisiminti, kaip dėl laisvės kovojo mūsų žemiečiai?
Prieš keliolika metų A. Klimas, nuoširdžiai susidomėjęs LLA veikla 1941–1953 metais, ėmėsi iniciatyvos ieškoti rėmėjų, kad galėtų įamžinti liudininkų pasakojimus apie tą Lietuvai sunkų laikmetį. Knygos juk taip pat didžiulis paminklas tiems, kurie paguldė galvas už Lietuvos laisvę. Tik jos turi atrasti kelią pas skaitytoją.
A. Klimo dėka atlikta daugybė darbų partizanams įamžinti: pastatytas paminklas žuvusiems už laisvę Platelių miestelio centre, kitose vietose, išleistos penkios atsiminimų knygos.
Pasakodamas „Žemaičiui“ apie savo gyvenimo peripetijas, vyras ne kartą nutildavo, neapsispręsdamas, ar viešinti kai kuriuos dalykus. Ir vis kartojo: „Žinau labai daug įdomių dalykų, faktų...“ Gal kada vėliau tie daugtaškiuose užstrigę žodžiai ir išvys dienos šviesą, o dabar pasekime apie savo gyvenimą prakalbusio vyro pasakojimo vingiais.
Jaunystės maištas ir sportas
A. Klimo vaikystė prabėgo Keturakių kaime, kur vyras baigė pradinę mokyklą, vėliau mokslus tęsė Žarėnuose, Telšių rajone. Užsiminė Albinas apie įvykį ankstyvoje paauglystėje, kuris iki šiol įstrigęs į atmintį: „Mus, vaikus, varydavo į kolūkį rugių rišti, dirbo ten suaugusios moterys ir mes, gal kokių 10–15 metų vaikai. Supyko moterys, kad mes nespėjam dirbti lygiai su jomis, apskundė viršininkams. O mes tada veltui juk dirbome, pinigų neduodavo, nieko. Kitą dieną labai mus išbarė. Mes irgi supykom, pasiėmėm sviedinį ir nuėjom žaisti. Atvykęs kolūkio pirmininkas ėmė gražiuoju kalbinti, kad nestreikuotume ir grįžtume prie darbo. Nusileidom, bet ta skriauda ir neteisybė visam gyvenimui įstrigo.“
Tėvams persikrausčius į Plungę, Albinas čia baigė 11 klasių. Į kitus kraštus nesidairė, liko gyventi ir dirbti Plungės rajone visam gyvenimui.
Dabar labai sunkiai vaikštantis dėl skaudančių kelių, kuriuos reiktų operuoti, Albinas prisimena, kokias stiprias kojas turėjo jaunystėje: užsiiminėjo kultūrizmu, žaidė Plungės regbio komandoje, vėliau buvo išrinktas Plungės veteranų klubo prezidentu ir trejus metus organizavo veteranų turnyrus. Buvo susidomėjęs ir šachmatais. Plungės rinktinė, treniruojama šviesaus prisiminimo Vitaliaus Vlado Andriušaičio, tada Lietuvoje užėmė antrąją vietą. Vėliau ne vienerius metus A. Klimas ir pats prisidėdavo organizuojant Plateliuose šachmatų turnyrus.
Apie „Vanagų“ įamžinimą
Įsikūręs prie Iešnalio ežero, A. Klimas sužinojo, kad netoliese, Plokštinės miške, karo ir pokario metais buvo įsikūrusi Lietuvos laisvės armijos „Vanagų“ būrio stovykla. Likimas vyrą suvedė su partizaninių kovų tyrinėtoju V. Urbikiu. Išsikalbėję nutarė inicijuoti prisiminimų apie to būrio vyrus rinkimą ir išleisti knygą. Pasitelkę žemaičių krašto metraštininką bei fotografą A. Beresnevičių, kibo į darbus.
2008 m. išleista pirmoji knyga „Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje“. Knygoje atskleista daugybė faktų apie partizanų veiklą, aprašomos jų žūties ir užkasimo vietos, pateikiamos fotografijos ir statistiniai duomenys apie Lietuvos gyventojų netektis sovietų ir vokiečių nacių okupacijų metais. Surinkta medžiaga apie partizanų vadus, paprastus eilinius, jų artimųjų gyvenimą.
„Daug darbo buvo, – sako A. Klimas, kuriam teko rūpintis rėmėjų paieška, derinti leidybinius klausimus. – Bet visi, kieno tik prašėme, padėjo. Kad būtų įamžinti tie, kurie atsisakę savo gyvenimo ėjo kovoti už Lietuvos laisvę. Pasirodo, Plokštinės miške buvo LLA karinė mokomoji stovykla, kurioje jaunieji kariai buvo mokomi elgtis su ginklais. Radome keletą dar gyvų tų laikų kovotojų. Man buvo neapsakomai įdomu sužinoti apie tuos laikus iš pirmų lūpų.“
A. Klimas pamini vieną istoriją, jam pačiam iki šiol keliančią nemažų rūpesčių. Iešnalio ežere 1944 m. gruodžio mėnesį nesėkmingai nusileidęs parašiutu nuskendo „Vanagų“ savisaugos vadas Juozas Barzda-Klevas. Jis su keliolika kovotojų iš šio būrio prieš tai buvo pasiųsti mokytis į Vokietiją, į diversantų kursus.
A. Klimas pasakoja: „Jų buvo penki, parskraidinti iš apmokymų Vokietijoje, leidosi parašiutais naktį į mišką. J. Barzda nusileido nesėkmingai ežero vidury, įlūžo ir nuskendo. Tą naktį, kaip teigė liudininkai, netoliese degė kažkieno tvartai, žmonės, bėgdami gaisro gesinti, matė parašiutą, grįžę iškirto ledą, ištraukė J. Barzdos kūną. Rusai tada mišką apsiautę buvo, gaudė partizanus. Jie pasakė: „Šuniui šuns vieta“ ir užkasė jį čia pat, miške. Aš tai sužinojau tik ėmęs domėtis, kas čia vyko prieš daug metų, susiradau žmones, kurie jį užkasė, pastatėm paminklėlį, pagerbėm su kitais LLA kovotojais. Aš gerbiu žmogų, kuris kovojo už Lietuvą. Tik vėliau sužinojau, kad J. Barzda dalyvavo šaudant žydus. Tai dabar man liepia tą paminklą nugriauti, bet aš negaliu. Sulaukiu visokių priekaištų. Labai sunku...“
„Esu visa širdimi už Lietuvą“
Šiandien A. Klimas su dėkingumu pamena visus, kas prisidėjo prie daugybės jo inicijuojamų veiklų – ar tai būtų paminklų statymas, knygų leidyba, žygiai, susirinkimai, ar partizanų susirėmimų su priešais inscenizavimas prie Platelių ežero. Vyras geru žodžiu mini netolimą savo kaimyną, žinomą skulptorių Antaną Vaškį, prieš dvidešimt metų iš didžiulio akmens sukūrusį įspūdingą, 2,25 m aukščio paminklą kovotojams už laisvę, kuris tada buvo iškilmingai atidengtas Platelių miestelio centre ir, anot skulptoriaus, turėtų stovėti 500 metų. Tais pačiais 2004 metais A. Klimo iniciatyva atidengtas meniškas informacinis stendas apie LLA kovotojus prie kelio Plungė–Plateliai, netoli Iešnalio ežero.
„Geru žodžiu mane skatino ir labai padėjo verslininkas Bronislovas Lubys – Plungės garbės pilietis. Jis buvo ir rėmėjas, ir geras draugas, pritarė mano veiklai, knygų leidybai. Svarbiausia, suradau žmones, kurie noriai papasakojo tų metų įvykius, o tai ne visiems patinka. Nesitikėjau, kad tiek būsiu puolamas knygoms išėjus. Esu visa širdimi už Lietuvą, jos laisvę, visada gerbiau žmones, ją gynusius, garsinusius. Sausio 13-ąją su kitais plungiškiais stovėjau prie Parlamento, buvom pasiryžę viskam. Juk lietuviai ir tremty statė bažnyčias, buvo ir yra be galo darbštūs, ištikimi savo tėvynei“, – žvelgdamas į nueitą kelią kalba A. Klimas.