Naujausios
Nežinomos žydaitės kapas tebežydi gėlėmis
Ant bevardžio kapo Lygumų miestelio kapinėse dešimtmečius nevysta gėlės. Jame guli nuo holokausto išgelbėta žydų mergaitė. Kapą daugelį metų prižiūrėjo kaimynės dukrelę nuo nacių slėpusios lygumietės. O gelbėtojoms mirus, jau daugiau nei ketvertą dešimtmečių kauburėliu rūpinasi jų giminaitė.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Gėlės ant bevardžio kauburėlio
Lygumų kapinių senojoje dalyje prie tvoros dešimtmečius prižiūrimas kapas – be jokio užrašo. Šalia – šeimyninė Miežių giminės kapavietė, kurioje atgulę dvi kartos.
Pastaraisiais metais miestelio žydų istorija besidomintis kraštotyrininkas Jonas Kelevišius išgirdo, jog bevardžiame kape palaidota žydų tautybės mergaitė. Suintriguotas kraštotyrininkas ėmė ieškoti žinančiųjų apie šiuos įvykius.
Kapą ilgus metus prižiūrėjo lygumietės Ona ir Paulina Miežytės, kurių tėvai buvo palaidoti šalia. Moterims mirus, bevardžiu kapeliu jau ketvertą dešimtmečių rūpinasi jų dukterėčia.
„Žydų mergaitės kapelis – su antkapiu, visada prižiūrimas, apsodintas gėlėmis. Gražių žodžių už kilnų krikščionišką elgesį nusipelno juo besirūpinanti pamaldi moteris. Sulaukusi garbaus amžiaus, prižiūrėtoja nerimauja – o kas po jos mirties apsiims globoti kitatautės, kitatikės kauburėlį? – pasakojo J. Kelevišius.
Kraštotyrininkas apgailestavo, jog negali paminėti kapo globėjos pavardės – moteris neleido to daryti, pasakiusi, kad viešas garbinimas jai nereikalingas.
Seserys slėpė pažįstamos dukrelę
J. Kelevišius išsiaiškino, kad 1941-ųjų vasarą, Lygumus užėmus vokiečių kariuomenei, į Onos ir Paulinos Miežyčių namus pažįstama žydė atvedė savo mažą dukrelę – gal šešerių ar aštuonerių metų.
„Katalikės seserys žydei turėjo būti gerai pažįstamos ir patikimos, jeigu prašė jų gelbėti dukrą. Gali būti, kad mama mergytę pas Oną ir Pauliną paslėpė anksčiau, nei prasidėjo žydų persekiojimas Lygumuose. Nes užėjus fašistų kariuomenei, miestelio žydai, žinodami, kaip elgiamasi su jų tautiečiais Vokietijoje, nujautė pavojų“, – svarsto J. Kelevišius.
1941-ųjų rugpjūčio pirmomis dienomis visi Lygumų žydai buvo išžudyti. Kraštotyrininko nuomone, tuo laiku žuvo ir mergytės mama, nes pas dukrą bei jos globėjas moteris daugiau nebe atėjo.
Ona ir Paulina mergytę dieną slėpdavo rūsyje kieme, o nakvoti parsivesdavo į namus.
Netekėjusios, pamaldumu žinomos nebejaunos seserys gyveno mažoje troboje, kurią dukterims kaip priderančią dalį buvo pastatęs tėvas. Nors sodybėlė buvo Lygumų centre, pas uždaro būdo moteris retai kas ateidavo, o kiemą nuo praeivių žvilgsnių slėpė alyvų krūmai.
Apie slepiamą žydaitę težinojo tik Onos ir Paulinos broliai bei seserys. Kitiems giminaičiams paslaptis nebuvo patikėta. Už žydų gelbėjimą grėsė mirtis.
Nežinoma, kiek laiko seserys slapstė mergaitę.
Mažylė susirgo, ėmė kosėti. Onos ir Paulinos sūnėnas Kostas Miežis prisiminė vaikystėje girdėjęs gimines kalbant, jog globėjos žydaitę gydė – gal pirko vaistų, kokių išmanė, gal žolelėmis. Daktaro ieškoti bijojo, kad paslaptis neišaiškėtų. Tačiau vieną naktį mergytė mirė.
Ona ir Paulina tuometinio Lygumų klebono J. Korsako paprašė leisti palaidoti žydaitę kapinėse. Klebonas neprieštaravo ir pats dalyvavo slaptose laidotuvėse naktį. Duobę mirusiajai šalia savo tėvų kapų iškasė globėjos. Mergaitė buvo palaidota pagal žydų papročius – ne karste, o susupta į drobulę.
Po nakties kapinėse atsiradęs naujas kauburėlis miestelyje sukėlė įvairių kalbų: ar jis tuščias, o gal čia kas palaidotas? J. Kelevišiui žinoma, kad Ona ir Paulina juo besidomintiems sakydavo supylusios netikrą kapą – užsiėmusios vietą sau greta tėvų kapavietės. Tokios versijos seserys besilaikiusios ir pokariu.
Apie gelbėtojas žinoma mažai
Apie 1885-aisiais gimusią Pauliną ir pora metų jaunesnę Onutę žinoma mažai. Sūnėnas K. Miežis prisimena, kad tetos giminėje buvo minimos kaip labai pamaldžios nuo ankstyvos jaunystės, visada gyveno vienišos. Gali būti, kad jos ruošėsi tapti vienuolėmis, tačiau ar buvo davusios įžadus – nežinia.
„Per atlaidų procesijas tetos su dar dviem netekėjusiomis lygumietėmis Urniežytėmis visada nešdavo Mergelės Marijos paveikslą. Girdėjau, kad tetos priklausė katalikiškai tretininkų organizacijai“, – sakė K. Miežis.
Sūnėnas saugo vienintelę giminėje išlikusią Onos ir Paulinos fotografiją. Pokariu tetos buvo nuvykusios į Šiaulius nusifotografuoti. K. Miežio nuomone, vienodi jų drabužiai ir apykaklaitės turėjo kažkokią reikšmę. Bet kokią?
Pokariu Ona ir Paulina dirbo Dvariškių pieninėje, vertėsi šeimininkaudamos pobūviuose.
Sūnėnas mena, kad tetos gyveno labai kukliai. Paulina mirė 1958-aisiais, Onutė – po penkerių ar šešerių metų. Palaidotos šeimos kape, greta gelbėtosios mergaitės.
Visiškai nieko nežinoma apie jų gelbėtą žydaitę – netgi vardas.
J. Kelevišius sakė, kad kol kas nepasisekė išsiaiškinti, ir kokios Lygumų žydų šeimos dukrelė ji buvusi.
„Izraelio valstybė nuo holokausto žydus gelbėjusiems žmonėms suteikia garbingą Pasaulio tautų teisuolio vardą. Jo vertos ir Ona bei Paulina Miežytės. Tačiau vardo suteikimo nuostatai reikalauja, kad iš trijų apie kandidatą į teisuolius liudijančių žmonių vienas būtų žydas. Šiuo atveju tokio liudininko nėra“, – apgailestauja J. Kelevišius.
Autorės nuotr.
SAUGOTOJAS: Kostas Miežis saugo vienintelę išlikusią tetų fotografiją.
Nuotr. iš K. MIEŽIO archyvo
GELBĖTOJOS: Žydaitę gelbėjusios Ona (kairėje) ir Paulina Miežytės giminėje buvo žinomos pamaldumu, artimieji svarsto, ar jos nebuvo davusios vienuolystės įžadų.