Nuo Kadaičių iki Japonijos

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.
A. Kumpis džiaugiasi pastaruoju metu turintis galimybę dažniau apsilankyti gimtinėje: neseniai Šateikiuose pristatė savo nuotraukų parodą, o praėjusią savaitę apie Japoniją pasakojo plateliškiams moksleiviams. „Vaikų akys per tokius susitikimus blizga visai kitaip nei studentų“, – teigia VDU lektorius
Nors egzistuoja požiūris, kad vaikams iš mažų miestelių ir kaimų yra sunkiau siekti mokslo aukštumų, o vėliau ir įsitvirtinti profesinėje veikloje, iš Šateikių pašonėje esančio Kadaičių kaimo kilęs Arvydas Kumpis šią nuostatą paneigė su kaupu. Dar vaikystėje susidomėjęs Tolimaisiais Rytais, šiandien vyras yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorius bei Azijos studijų centro vyriausiasis specialistas, o jo nuomonės bei įžvalgų apie Rytų Azijos šalis neretai klausia didžiosios šalies žiniasklaidos priemonės.

Dėl visko kaltas... 7-os klasės vadovėlis

Nepaisant įtemptos darbotvarkės ir daugybės pareigų, A. Kumpis per pastaruosius mėnesius jau tris kartus lankėsi Plungės rajone. Ir vyko čia ne tik savo šeimos aplankyti. Vasarai besibaigiant jis Šateikių kultūros centre pristatė savo fotografijų parodą, spalį bendravo su Liepijų mokyklos Šateikių skyriaus, o praėjusią savaitę – ir plateliškiais moksleiviais. Šie turėjo galimybę ne tik išvysti A. Kumpio įamžintus Japonijos vaizdus ir išgirsti apie šią tekančios saulės šalį, bet ir pasimatuoti tradicinius japoniškus apdarus – jukatas. Be to, moksleiviai kartu su A. Kumpio žmona Simona mokėsi japonų kalbos pradmenų.

Kitą dieną po šio apsilankymo, pašnekovui dar viešint pas tėvus, „Žemaitis“ pakvietė jį interviu. Pirmiausia rūpėjo išgirsti, kur augdamas Kadaičiuose, besimokydamas Šateikiuose, o vėliau – Plungėje, A. Kumpis atrado Japoniją?

Išgirdęs šį klausimą lektorius prisipažino ir pats dar nėra radęs atsakymo į jį. Pirmąsyk rimtesnį susidomėjimą šia šalimi pajuto gal 7-oje klasėje, kada visiems likusiems klasės draugams buvo išdalinti senos laidos geografijos vadovėliai, o jam kažkodėl atiteko visiškai naujas ir kitoks – daug spalvingesnis, pilnas iliustracijų.

„Nežinau, kodėl būtent aš tą naująjį vadovėlį gavau. Galbūt mokytojai Danutei Pocienei atrodžiau vertas pasitikėjimo“, – svarstė A. Kumpis. Tame vadovėlyje viena tema buvo skirta Japonijai, jos rašto sistemai, kultūrai pristatyti. Kartu buvo aprašas, kaip japonai valgo, ir instrukcija, kaip naudotis lazdelėmis. Vyras prisipažino, kad įkvėptas šio vadovėlio, grįžęs namo iš malkos išsidrožė panašias lazdeles. Tiesa, neštis jų prie šeimos stalo nedrįso, bet išvykęs studijuoti į Vilnių ir pirmą kartą nuėjęs į kinų restoraną jau mokėjo, kaip tokiomis lazdelėmis naudotis. „Neprisidariau sau gėdos“, – juokėsi pašnekovas.

Vaikystėje dėmesį traukė ir daugelio vaikų mėgta japoniška animacija, vis tik daugiau galimybių iš arčiau susipažinti su Rytų kultūra nepasitaikė.

Vietoj istorijos – Rytų Azijos kultūros studijos

Baigęs Plungės „Saulės“ gimnaziją kadaitiškis įstojo į Vilniaus universitetą, į istorijos studijų programą. Ten kaip papildomą discipliną pasirinko mokytis apie Japonijos istoriją ir kultūrą Orientalistikos centre. „Kadangi tai buvo laisvas dalykas, niekas per daug nekreipė dėmesio į mus, gale sėdėdami užsirašinėjom bendruosius dalykus, o specialistai priekyje dar ir hieroglifus mokėsi. Likimo ironija – tarp jų buvo ir mano būsimoji žmona, tačiau mums dar ne laikas buvo susitikti. Tik vėliau susipažinę išsikalbėjom, kad lankėm tas pačias paskaitas.“

Gavęs istorijos bakalauro diplomą A. Kumpis įstojo į tos pačios srities magistrantūrą, tačiau baigęs pirmąjį kursą šias studijas metė. Sakė galiausiai supratęs, kad jam su istorija – ne pakeliui. Kadaitiškis jau buvo apsisprendęs, kurį kelią pasirinkti, tad nieko nelaukęs kibo į japonų kalbos pamokas, o kitąmet VDU įstojo į Rytų Azijos regiono studijas.

A. Kumpis prisiminė čia pasijutęs it kitame pasaulyje. Žavėjo ne tik pasirinktas dalykas, bet ir aplinka, kurioje vykdavo paskaitos – tuo metu Azijos studijų centras buvo įsikūręs savo žygdarbiais Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjant žydus išgarsėjusio Čijunės Sugiharos buvusiame konsulate Žaliakalnyje.

Vis tik permainos ne tik džiugino, bet ir kėlė sumaištį, kadaitiškiui, atėjusiam iš kitokios aplinkos, reikėjo laiko apsiprasti. Vyras prisiminė, kad didelė dalis jo bendrakursių skubėjo pasinaudoti proga ir išvykti pagal mainų programą tęsti studijų į kurį nors Rytų Azijos universitetą. „Aš tikriausiai buvau vienintelis, per visas savo magistro studijas niekur taip ir neišvykęs, tačiau dabar stengiuosi atsigriebti“, – prisipažino pašnekovas, jau net tris kartus viešėjęs Japonijoje ir sausį suplanavęs vykti ten ketvirtą kartą, lankęsis ir Taivane.

O štai su Vytauto Didžiojo universitetu, pabaigęs jame ne tik magistro studijas, bet ir apsigynęs disertaciją, A. Kumpis taip ir neatsisveikino, dabar ir pats dėsto čia bestudijuojančiam jaunimui. Vyras pasakojo, kad siūlymas pasilikti dirbti universitete gerokai išmušė jį iš vėžių, nes iki tol, bestudijuodamas, jis dirbo... kurjeriu. Kvietimo iškeisti kurjerio uniformą į lektoriaus portfelį sulaukė iš tuomečio Studijų centro vadovo Aurelijaus Zyko, kuris dabar yra Lietuvos ambasadorius Japonijoje.

Be dėstymo ir vadovavimo studentų kurso baigiamiesiems bakalauro ir magistro darbams kadaitiškis turi apsčiai ir kitų pareigų. „Lektorius turėtų daryti ir mokslą – toks yra lūkestis: važiuoti į konferencijas skaityti pranešimų ir publikuoti mokslinius straipsnius. Bet jei esi atsidavęs paskaitoms, labai mažai tam lieka laiko. Be to, Azijos studijų centre turiu ir administracinių pareigų, tenka organizuoti renginius, bendrauti su visuomene. Kitaip sakant, nešame Aziją už centro sienų“, – pasakojo pašnekovas.

Kalėdos ir Naujieji Japonijoje

Pirmą kartą išsvajotąją Japoniją savo akimis A. Kumpis išvydo 2015 metų žiemą. Vyko aplankyti savo būsimos žmonos, kuri tuo metu studijavo Japonijoje dėstytojų ruošimo kurse. Į šią pirmąją kelionę susiruošė prieš Kalėdas ir namo grįžo tuoj po Naujųjų.

„Ne pats geriausias metas lankyti Japoniją, nes jau nebe ruduo ir dar ne pavasaris. Žinoma, buvo labai smalsu, kaip toje šalyje atrodo šventinis periodas. Nors dauguma japonų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, jie irgi švenčia Kalėdas, tiesa, ne taip, kaip mes. Mums Kalėdos ir ypatingai Kūčios yra šeimos šventės, o japonams – priešingai: Kalėdos ten yra porų šventė, panašiai kaip pas mus šv. Valentino diena. Tuo laikotarpiu poros valgo Kalėdų pyragą, kurio tuo metu rasi kiekvienoje kavinėje ar kepyklėlėje. Kodėl Kalėdų pyragas? Ogi todėl, kad švenčiamas Jėzaus Kristaus gimtadienis ir koks gi gimtadienis be pyrago ar torto“ – dalijosi įspūdžiais.

Kalėdos japonams asocijuojasi su išėjimu pasibūti su draugais, kompanijoje, užtat priešinga reikšmė suteikiama Naujųjų šventei. Kai mes išsiruošiam triukšmingai sutikti Naujųjų naktį, japonai lieka namuose ir dažnai nueina miegoti dar prieš vidurnaktį. Tie, kas vis tik yra nusiteikę sulaukti 24-os valandos, paprastai renkasi budistinėse šventyklose mušti varpą.

„Ėjom ir mes žiūrėti, kaip tai vyksta. Jei nebūčiau sekęs laikrodžio, nebūčiau nė pajutęs, kad įvyko metų virsmas. Niekas nesureikšmina to momento, visi tyliai laukia savo eilės mušti varpą. Gerokai daugiau simbolikos suteikiama pirmosioms naujų metų dienoms, tada tam tikromis apeigomis pažymima pirmoji tais metais kaligrafija, pirmasis maistas, pirmasis saulėtekis.“

Negali nešokiruoti

Pasak A. Kumpio, kad ir kiek knygų ar mokslinių tyrimų būtum perskaitęs apie šią šalį, nuvykęs į ją negali nesistebėti tenykščiu gyvenimo būdu, papročiais ir tradicijomis.

„Pirmiausia šokiravo japonų bendravimas. Viena yra perskaityti, kad japonai labai mandagūs, vertina hierarchiją darbe ir šeimoje, bet kai pamatai savo akim, kad jie to laikosi iki šių dienų ir kad tai nėra kažkokia atgyvena, negali nešokiruoti. Kad ir tas pats pasisveikinimas nusilenkiant, pasakant atitinkamas frazes, kurios reiškia ne mums įprastą „Laba diena“. Toje šalyje pats pasisveikinimo veiksmas turi daugiau pompastikos, ir visa ši ceremonija skirta vien tam, kad išaukštintum sutiktą žmogų ir save atitinkamai sukuklintum“, – pasakojo kadaitiškis.

Vis tik jis neslėpė, kad kai kurie Japonijoje jį stebinę dalykai jam pačiam ilgainiui tapo įprasti. Kad ir tas pats pasisveikinimas ne ištiesiant ranką, bet nusilenkiant – dabar ir pats tik taip sveikinasi.

Pasak pašnekovo, japonai iki šiol labai sąžiningai viešose vietose nešioja medicinines kaukes, nors koronaviruso grėsmė nebėra tokia didelė. Ir niekam net nekyla mintis burnoti prieš tokią pandemijos suvaldymo priemonę, nes japonų mentalitetui tiesiog svetimas individualizmas. Ten labiau vertinamas kolektyvizmas, japonai net laikomi bendruomeniškumo pavyzdžiu, jiems svarbu neišsiskirti iš minios.

Puikus to pavyzdys – darbiniai pietūs, kuomet atėjus į maitinimo įstaigą pirmas visada užsisako įmonės vadovas ir tada jau visi likusieji užsisakys tą patį, ką valgys vadovas. Jei šis geria arbatą, niekas nė nesugalvos paprašyti kavos.

„Tai jau būtų nei šis, nei tas, – teigė A. Kumpis. – Todėl lietuviai, ilgiau pagyvenę Japonijoje, neretai grįžta atgal, net ir po 10-ies metų, nes vis tik tai, kaip mes esame išauklėti, kokias esame įgavę vertybes, stipriai rezonuoja su tuo, ko iš tavęs tikimasi toje šalyje. Galima, aišku, prisitaikyti, bet kartais tenka stipriai kovoti su savimi. Arba tau labai patinka ta šalis ir tada daug ką ignoruoji, arba vis tik lieki prie savo individualizmo ir grįžti.“

Japonai nebeskuba kurti šeimų

Pasak kadaitiškio, toks Japonijoje vyraujantis konservatyvizmas turi ir pliusų, ir minusų. Dažnas mūsų šią šalį pažįstame kaip pirmaujančią technologijų srityje, tačiau beveik nieko negirdime apie Japonijoje vis dar vyraujančias neigiamas nuostatas seksualinių mažumų atžvilgiu, suvaržytas moterų teises, apie visuomenės senėjimo problematiką. Japonijoje gyventojų prieaugis – vienas mažiausių pasaulyje tarp išsivysčiusių šalių, mat jauni žmonės gyvena darbu, vis rečiau ryžtasi kurti šeimas.

„Ten darbo diena prasideda 8 ryto ir labai retai kam ji baigiasi 17 val. vakaro, kaip pas mus. Daugelis įprastai dirba iki 20 valandos ar net ilgiau. Taip pat nieko keisto yra ir darbas savaitgaliais. Nusistovėjęs požiūris, kad negali išeiti iš darbo, kol dirba tavo vadovas – tai būtų nemandagu. Tai – irgi viena iš priežasčių, kodėl užsieniečiai Japonijoje labai sunkiai pritampa. Perdegimas ten – didelė problema, pasitaiko net mirčių nuo persidirbimo. Šalia to yra nemažas skaičius savižudybių. Žudosi daugiausia vyrai, mat iš jų tikimasi uždarbio. Iš moters tuo tarpu tikimasi, kad ji gimdys vaikus ir puoselės namų židinį.“

A. Kumpis priminė anksčiau minėtą Kalėdų pyragą. Japonijoje sakoma, kad moteris yra kaip tas Kalėdų pyragas – po 24-os jau nebeskani. Čia apeliuojama į tam tikrą moters amžiaus ribą: iki 24-erių metų neištekėjusi moteris Japonijoje jau laikoma senmerge.

Natūralu, kad dabartinės moterys nenori savęs uždaryti namuose, nori įgyti išsilavinimą, siekti karjeros, keliauti. Pas mus visa tai nesunkiai galima derinti su motinyste, tačiau Japonijoje daugelis moterų, sukūrusių šeimas, lieka namuose, iki vaikai sulaukia pilnametystės. Štai kodėl nemažai jaunosios kartos atstovų apskritai atsisako kurti šeimas.

„Šalyje yra apie 127 mln. gyventojų, tačiau paskaičiuota, kad iki 2050 metų Japonijai reikia įsileisti apie 50 mln. migrantų, kad jie išlygintų žemyn besileidžiančią demografijos kreivę. Vis tik ši šalis labai sunkiai įsileidžia kitataučius, gyventi priima tik aukščiausio lygio specialistus“, – teigė pašnekovas.

Sausį vėl kels sparnus

A. Kumpis sakė pažįstantis kelis lietuvius, po studijų pasilikusius gyventi Japonijoje, tačiau tokių yra nedaug. Jam pačiam šioje šalyje teko lankytis tris kartus. Pirmąkat, kaip minėta, vyko aplankyti būsimąją žmoną, antrą kartą – tobulinti savo kalbos žinias, tada šioje šalyje praleido pusmetį. Trečiasis vizitas truko net 10 mėnesių, jo metu Arvydas parašė didžiąją dalį savo disertacijos apie Japonijos kraštutinės dešinės raidą ir formas.

Sausį suplanuota jau ketvirta sutuoktinių kelionė į šią šalį. Beje, dabar, tebesitęsiant Rusijos ir Ukrainos kariniam konfliktui, skrydžiai į Japoniją tapo ilgesni, mat lėktuvams tenka aplenkti Rusijos teritoriją. Anksčiau iš Varšuvos iki Tokijo nuskristi trukdavo 12 valandų, dabar gi lėktuve tenka praleisti visas 15. „Šioks toks iššūkis, bet įmanoma įveikti“, – šypsojosi Arvydas.

O kaip su japonų kalba? Vyras sakė dar negalintis pasigirti, kad kalba ja laisvai, tačiau pradmenis įgijo ir Japonijoje jau galėtų išgyventi vienas, be vertėjo pagalbos. Kartais ši kalba gelbsti ir Lietuvoje, kai norisi viešoje vietoje žmonai pasakyti kokį pastebėjimą ir kad jo nesuprastų aplinkiniai.

A. Kumpis sakė pastebėjęs, kad japoniškus hieroglifus lengviau perkremta tiksliųjų mokslų atstovai, mat besimokant jų svarbu perprasti tam tikrą logiką. O štai humanitarams tenka daugiau pavargti.

Beje, kažkada japonų kalba buvo gerokai įtraukusi ir Arvydo brolį Audrių. Dar besimokydamas Plungės „Saulės“ gimnazijoje jis savarankiškai ėmė mokytis jos ir net laimėjo pirmąją vietą šnekamosios japonų kalbos konkurse.

„Kurį laiką brolis net buvo garsiausias Kumpis. Būdavo, kad atvažiuojam į Japonijos ambasadą su kolegom iš universiteto, o ten ant sienos brolio nuotrauka visu gražumu, su taure ir su ambasadoriais nusifotografavęs“, – juokėsi pašnekovas.

Kaip bebūtų, brolis pasirinko studijuoti tiksliuosius mokslus. Kad sieks karjeros šioje srityje, kažkada tikėtasi ir iš Arvydo, mat abu tėvai – miško inžinerijos specialistai.

„Vedžiojo ir mane po miškus, bet supratau tik vieną – kad nieko nesuprantu tuose skaičiavimuose ir projektuose. Matyt, ir tėvai suprato, kad esu beviltiškas šioje srityje, ir pernelyg nebevargo dėl to. Tik buvo toks lūkestis, kad ką bedaryčiau, turiu padaryti gerai. Ne visiems atrodė prasmingas ir mano pasirinkimas studijuoti Azijos studijų centre, buvo daug klausimų, ką su ta japonų kalba ir su tais hieroglifais darysiu. Bet aš manau, kad Japonijos ir bendrai Azijos specialistų niša dar nėra užpildyta“, – įsitikinęs pašnekovas.