Nuo sėklos grūdo iki puošnaus gėlės žiedo

Vai­kystės ta­kais

Plun­giškė pri­si­me­na, kaip vai­kystė­je, nu­vy­ku­si pas mo­čiutę į kaimą, pra­šy­da­vo, kad ši leistų ravė­ti dar­žus, pri­žiūrė­ti gėly­nus. Jau ta­da pa­ju­tu­si, kaip ge­ra ran­kas su­leis­ti į žemę, kiek daug ener­gi­jos ir pra­smės tai su­tei­kia, kaip pri­si­lie­tus prie gam­tos nu­rims­ta min­tys.
„Ne­bi­jo­jau juo­do dar­bo ar pur­vinų rankų, prie­šin­gai – man tai bu­vo ra­mybė, sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja ir bu­vi­mas su sa­vi­mi“, – pri­si­me­na kūrėja.
Bet juk ne kiek­vie­nai jau­nai pa­ne­lei toks lai­ko pra­lei­di­mas priim­ti­nas. Dau­ge­liui būtų kur kas mie­liau jį leis­ti su būriu draugų. O Si­mo­na jau ta­da norė­jo kur­ti, iš­lais­vin­ti  fan­ta­ziją, de­rin­ti au­ga­lus bei jų spal­vas. Ži­no­ju­si kiek­vie­nos gėlės pa­va­di­nimą ir kaip jas au­gin­ti. Džiau­gia­si, kad nie­kas jos ne­varžė, anūkėlės meilė gam­tai džiu­gi­no mo­čiutę.


Pra­na­šiš­ka ves­tu­vinė puokštė

Kai su­si­pa­ži­no su būsi­mu vy­ru ir ėmė ruoš­tis ves­tuvėms, plun­giškė tvir­tai ži­no­jo – jo­kių flo­ristų, de­ko­ra­to­rių ar di­zai­ne­rių ne­sam­dys, viską da­rys pa­ti. Ši­taip dar ir su­tau­pys. Var­ty­da­ma žur­nalų ar in­ter­ne­ti­nių sve­tai­nių pus­la­pius, vis rezgė mintį, ką ir kaip norėtų su­kur­ti, iš­ban­dy­ti bei nie­ko ne­lau­ku­si ki­bo į dar­bus.
„Net vy­rui į švar­ko at­lapą gėlytę pa­da­riau, sta­lus puo­šiau, vi­sas salės de­ko­ra­ci­jas ir sa­vo ves­tu­vinę puokštę su­si­kūriau“, – sen­ti­men­tais da­li­ja­si Si­mo­na.
Žvel­giant į viską da­bar, sa­ko, pa­čiai tru­putį juo­kin­ga:  jei­gu at­suktų laiką at­gal, daug ką da­rytų ki­taip, bet ta­da trūko pa­tir­ties ir pa­si­tikė­ji­mo sa­vo jėgo­mis. Už­tat ne­trūko už­si­de­gi­mo. Be to, viską su­kūru­si sa­vo ran­ko­mis jautė­si ypač pa­kylė­ta.
Šventės me­tu nuo­ta­ka iš sa­vo fo­tog­rafės ga­vu­si komp­li­mentą, kad tu­ri su­gebė­jimą kur­ti. Esą kom­po­zi­ci­jos – ori­gi­na­lios, iš­sis­ki­rian­čios, ma­žai kur ma­ty­tos. Po to ir ki­ti šventė­je da­ly­vavę sve­čiai at­kreipė dėmesį į de­ko­ra­ci­jas, klau­sinė­jo, kas čia viską taip gra­žiai pa­puošė. O su­ži­noję, kad vis­kuo spėjo pa­si­rūpin­ti pa­ti jau­no­ji, gyrė ją ir mygė, kad rei­kia kažką da­ry­ti su to­kiu ta­len­tu, ne kiek­vie­nam jis duo­tas, ne­ga­li­ma vėjais pa­leis­ti.


Die­vo ke­liai ne­ži­no­mi

Lie­tu­vo­je bai­gu­si va­dy­bos ir vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo stu­di­jas, jau­na mo­te­ris kar­tu su vy­ru iš­vy­ko gy­ven­ti į už­sienį. Dir­bo ge­rai ži­no­mo tink­lo par­duo­tuvė­je. Kaip ir vi­si nau­jai at­vy­ku­sie­ji, pra­dėjo nuo že­miau­sių pa­reigų. Ta­čiau im­li, darbš­ti, smal­si ir kruopš­ti dar­buo­to­ja, vi­sa­da skleid­žian­ti gerą nuo­taiką, ne­li­ko ne­pas­tebė­ta. Net kal­bos bar­je­ras ne­sut­rukdė siek­ti kar­je­ros aukš­tumų. Nuo­lat kil­da­ma pa­rei­go­se, dir­bo įdomų ir per­spek­tyvų darbą, o apie par­va­žia­vimą į gimtąjį kraštą net min­čių ne­turė­ju­si.
„O ko ten grįžti, jei­gu vis­kas, ko no­riu, yra čia“,  – ta­da mąstė mo­te­ris. Bet, kaip daž­nai at­si­tin­ka, mes pla­nuo­ja­me, o kaž­kas iš aukš­čiau ima ir pa­ko­re­guo­ja pla­nus. Taip nu­ti­ko ir Si­mo­nai – į jos šeimą pa­si­beldė pir­ma­gi­mis sūne­lis. Ap­lankęs džiaugs­mas stip­riai pa­ko­re­ga­vo su­tuok­ti­nių dar­bus bei kas­die­nybę. Būsi­ma ma­ma  pui­kiai su­vokė, kad po mo­ti­nystės ato­stogų į anks­tes­nes pa­rei­gas grįžti ne­galės, neuž­teks tam lai­ko, bus sun­ku de­rin­ti darbą bei sūne­lio au­gi­nimą.
Be to, gy­ven­da­mi to­li nuo sa­vo ar­timųjų, draugų ir šei­mos, abu su vy­ru jautė, kad jiems trūksta gy­vo bend­ra­vi­mo, su­si­būrimų, va­ka­ro­jimų.  Skaudė­jo širdį, kad iš sūnaus ir se­ne­lių ati­ma ga­li­mybę kurtį šiltą ir glaudų ryšį, o bend­rau­ti iš­ma­niųjų tech­no­lo­gijų pa­gal­ba ne­norė­jo. Be to,  trūko ele­men­ta­rios pa­gal­bos iš ša­lies, norė­jo­si kaž­kur išei­ti ar iš­va­žiuo­ti, vien tik dvie­se pa­būti. Tad po še­še­rių metų, pra­leistų sve­tur, nu­tarė – me­tas grįžti na­mo. O kai už­si­da­ro vie­nos du­rys, vi­sa­da at­si­ve­ria ki­tos...


Iš šir­dies – į širdį

Sugrį­žu­si Plungėn Si­mo­na iš­kart ėmė siek­ti sa­vo sva­jonės: nuo­lat lankė įvai­rius flo­ris­ti­kos kur­sus, bend­ra­vo su flo­ris­tais iš Lie­tu­vos ir už­sie­nio, skaitė daug li­te­ratū­ros.  Ši­taip iš di­de­lio no­ro, už­sis­py­ri­mo ir meilės sa­vo dar­bui, pa­lai­kant ir pa­de­dant šei­mai, gimė Si­mo­nos flo­ris­ti­kos stu­di­ja Plungė­je „9 smil­gos“. Mo­te­ris įsikūrė po vie­nu sto­gu kar­tu su stu­di­ja „Nendrės na­mai“ ir AN­NA sa­viug­dos ir sa­vi­rea­li­za­ci­jos cent­ru.
Vos tik pra­ve­ri jų du­ris, nosį ima ku­ten­ti smil­kalų aro­ma­tas, fo­ne gir­di­si ra­mi mu­zi­ka. Vis­kas taip ma­giš­ka ir ne­įpras­ta, spal­vos ir for­mos trau­kia akį. Kiek­vie­nas kam­pe­lis iš­puoš­tas ir iki smul­kių de­ta­lių ap­gal­vo­tas. Mo­te­ris ste­bi­na sa­vo ori­gi­na­lia kūry­ba, nie­kur dar iki šiol ne­ma­ty­to­mis gėlių kom­po­zi­ci­jo­mis iš gyvų gėlių, smilgų ir kitų gam­tos turtų, ku­riuos pa­ti ren­ka miš­kuo­se, pie­vo­se.
„Su­ra­du­si ant ta­ko gu­lin­čią med­žio šaką, aš jau ma­tau, ką iš jos su­kur­siu“, – sa­ko pa­šne­kovė. Flo­ris­ti­ka ją iš­mokė pa­ma­ty­ti, kiek daug lo­bio yra tie­siog mūsų pa­nosė­je, te­rei­kia jį pa­stebė­ti ir pri­kel­ti ant­ram gy­ve­ni­mui.
„9 smil­gos“ – tai  nėra įpras­ta gėlių stu­di­ja, grei­čiau – kūry­binė erdvė, ku­rio­je ne­ra­si­te pa­ga­mintų ir tie­siog sto­vin­čių puokš­čių. Kiek­vie­na jų ku­ria­ma in­di­vi­dua­liai, įsik­lau­sant į klien­to no­rus ir po­rei­kius, se­zo­niš­kumą, pro­gą.
Mo­te­ris ren­gia ir įvai­rios te­ma­ti­kos se­mi­na­rus, dirb­tu­ves bei kvie­čia vi­sus no­rin­čiuo­sius iš­mok­ti pa­si­da­ry­ti kom­po­zi­cijų. Už­sukę į stu­diją ga­li­te ne tik gėlių įsi­gy­ti, pa­būti ir pa­bend­rau­ti, bet ir pa­si­gard­žiuo­ti ska­nia švie­žio skru­di­ni­mo ka­va, pa­čios plungiškės su­rink­ta natū­ra­lia ar­ba­ta. Be­je, ne­tru­kus čia bus ga­li­ma ir sald­žiais už­kand­žiais pa­si­mėgau­ti, va­sa­ros me­tu go­murį at­gai­vin­ti le­dais, šer­be­tu. Si­mo­na šyp­so­si:  „Aš esu ir flo­ristė, ir ba­ris­ta vie­na­me“.