Naujausios
Verslo planą nusižiūrėjo nuo draugo
Naminiais paukščiais prekiaujantis Pakerų ūkis tikriausiai žinomas visiems žemaičiams, pavasarį besidairantiems, kur įsigyti vištų ir vištaičių, broilerių viščiukų, ančiukų ar žąsiukų. Kelią į Plungės rajone esančius Pakerus randa net ir latviai, mat sutuoktiniai per dvi dešimtis metų jau spėjo užsitarnauti patikimų prekeivių naminiais paukščiais vardą.
Patys Trakumai paukščių neperina – perka juos stambiausiuose šalies paukštynuose, daugiausiai – Rumšiškių. Dalį įsigyja tik išsiritusių, bet daugiausia – jau paaugintus, maždaug 20-ies dienų. Nes žmonės, pasak pakeriškių, aptingo, tik išsiritusių viščiukų nebenori, nebent po perinčia višta pakišti. O dedekles parduoda labiau paaugintas, kad jau po mėnesio imtų dėti kiaušinius.
Ūkininkauti sutuoktiniai pradėjo 2005 metais. Tuomet kaime dar buvo naujakuriai, neseniai atsikėlę iš miesto. Nors seną sodybą pirko kartu su dviem hektarais žemės, tačiau ūkininkauti nežadėjo.
„Buvom sočiai prisižiūrėję, kaip tėvai vargo kaime, todėl patys ieškojom sodybos, kad būtų prie miesto. Kai jau įsikūrėm, draugas paprašė užleisti tvartuką jo verslui – vištoms. „Mes žiūrėjom žiūrėjom, kaip jis dirba, pirmus metus jam padėjom, po to jis nusipirko savo sodybą ir išsikėlė su visais paukščiais. Mudu pasitarėm ir nusprendėm patys to imtis. Šiokios tokios patirties jau turėjom.“
Pradžia nebuvo lengva, verslui įsivažiavus 2008 metais prasidėjo krizė, teko stabdyti prekybą. Po jos atsitiesę, 2013-aisiais Trakumai prie senojo ūkinio pastato pristatė priestatą, kas leido išplėsti prekybos apimtis.
Atsigręžę į tuos laikus, sutuoktiniai teigia, kad nors ir negražu taip sakyti, tačiau jų verslui į naudą išėjo žmonių nebenoras laikyti kiaulių ir karvių. Likusiuose tuščiuose tvartuose dabar daug kur tik vištos kudakuoja, kiti užsiaugina ir mėsinių broilerių, tad pavasarį daug kam aktualu, kur įsigyti viščiukų.
Skolinasi fotosesijoms
Gintautas pagal specialybę – miškininkas, tačiau daug metų abu su žmona dirbo prekyboje, pardavinėjo drabužius. Vyras juokiasi, kad pirmąsias verslumo pamokas gavo dar vaikystėje, kada nė 10 metų neturėdamas tėvų darže prisiskindavo pomidorų ir agurkų, sode – agrastų ir serbentų bei traukdavo į turgų prekiauti. Taip užsidirbo dviratį. Ir vėliau „valdišką“ darbą tedirbo gal tik 5-erius metus. Vėliau metėsi į prekybą ir iki šiol bene 9 mėnesius per metus praleidžia ant ratų, sukdamas po Žemaitijos miestelius ir kaimus bei siūlydamas įsigyti vištų ir viščiukų: kasdien nuvažiuoja šimtus kilometrų, lankydamas Plungės, Mažeikių, Telšių, Skuodo ir Kretingos kaimus bei miestelius.
Tuo tarpu Lina klientų laukia namuose. Sako pastebinti, kad pastaraisiais metais žmonės vis dažniau nori paukščius įsigyti ne turguje, o iš pačio ūkio, kur gali įvertinti auginimo sąlygas.
Pakerų ūkį randa pirkėjai iš visos Lietuvos ir net iš Latvijos. Kartais apsilanko ir vaikų ekskursijos. Darželinukai ir mokyklinukai krykštauja iš džiaugsmo matydami pulkus geltonų papurusių viščiukų. Būna, kreipiasi ir fotografai, prašydami paskolinti jų fotosesijoms, ypač velykinėms.
Bet tai – gražioji šio darbo pusė. Pasak sutuoktinių, niekas nemato kitos pusės, kada vėlai vakare grįžus iš vieno reiso reikia sunešti neparduotus paukščius į ūkinį pastatą, palesinti, išvalyti dėžes, išdezinfekuoti, 1-ą valandą nakties kristi į patalus, o 4-ą ryto vėl keltis ir ruoštis kitai kelionei.
Tendencijos – skirtingos
Gal dėl tokio tempo ir nelengvų sąlygų visoje Žemaitijoje, Gintauto skaičiavimu, beliko tik 6 tokie naminių paukščių prekeiviai. Patys Trakumai save vadina menka žuvele naminių paukščių rinkoje, tačiau kai pradeda skaičiuoti, kiek pašaro ir paukščių per metus parduoda, nuskambėję skaičiai negali nedaryti įspūdžio.
„Pernai pardavėm apie 105–110 tonų pašarų, apie 70 tūkst. viščiukų ir gal 15–20 tūkst. vištų dedeklių. O ančiukų ir žąsiukų visai nedaug, gal apie porą tūkstančių, – vardino Gintautas ir pridūrė, kad Žemaitijoj vandens paukščiai visai nepopuliarūs. – Žemaičiai tingi su jais terliotis. Mūsų kaimuose kas antroj troboj augina vištas, kas trečioj – mėsinius viščiukus ir gal tik kas dešimtoj – antis ir žąsis. Plungės rajone statistika gal dar prastesnė. Pats darbščiausias – Skuodo rajonas. Ten ne tik vištų, bet ir kiaulių bei karvių žmonės dar laiko. Prie kiekvienos sodybos vasarą pamatysi karvutę ganantis, ko pas mus jau nebėra. Jei ūkininkauja kas kaime, tai didelę bandą laiko, o kiti važinėja dirbti į „Vičiūnus“ ar kitur.“