Parodyk, kaip jautiesi

Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio V. Lips­kytės ar­chy­vo
„Grupė yra ta vie­ta, kur tu ga­li iš­sa­ky­ti, kaip iš tikrųjų jau­tie­si, ga­li verk­ti, ga­li keik­tis ir būsi su­pras­tas. Grupė yra did­žiulė gy­do­mo­ji do­va­na!“
Psichodramos specialistė, režisierė, mokytoja ir dramos terapijos dėstytoja Vida LIPSKYTĖ įsitikinusi, kad visų mus kamuojančių problemų sprendimus galime rasti... savyje, o laimė, kaip ir kančia, yra mūsų pačių pasirinkimas. Be to, kad mokytojauja Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje ir dėsto dramos terapiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, moteris laisvu laiku veda mokymus, kaip atrasti šias, iš pirmo žvilgsnio, tokias paprastas tiesas, geriau pažinti save ir aplinkinius. Jau liepos vidury paklaidžioti vidiniais labirintais ji kvies ir Žemaitijos moteris.
Vasaroti į gimtuosius Alsėdžius grįžusios Vidos „Žemaitis“ teiravosi, ar žmonės noriai leidžiasi į tokias savęs pažinimo keliones ir ką dažniausiai jose atranda.

– Prisistatote kaip psichodramistė, kas daugeliui turbūt skamba kaip koks abrakadabra. Kas yra toji psichodrama ir kuo ji jus sužavėjo?

– Prieš daugiau kaip 10 metų baigiau Europos psichodramos institutą ir nė karto nepasigailėjau nei dėl tam išleistų pinigų, nei dėl laiko. Nes aš pati pasikeičiau, pakito mano požiūris į darbą ir į žmones, o tada pasikeitė gyvenimas!

Psichodrama yra aktyvaus veiksmo metodas. Čia neklausiama: papasakok, kaip tu jautiesi. Čia sakoma: parodyk, kaip tu jautiesi! Tai grupinis psichoterapijos metodas. Kaip sakė jo kūrėjas Jakobas Levis Moreno, mūsų problemos atsiranda iš socialinės aplinkos, tad toje aplinkoje jas ir reikia spręsti. Žmogus save pažįsta per kitus žmones, čia grupė vaidina svarbų vaidmenį – per tuos žmones tu atpažįsti tikrąjį save.

Susitikimuose išgyvenamos įvairios situacijos, tai lyg vaidinimai, bet vaidinami tikri žmonių gyvenimai. Grupės nariai gauna tavo bendradarbių ar šeimos narių vaidmenis. Arba, pavyzdžiui, tu gali pasikeisti vaidmenimis su tėvu ir suprasi, kodėl jis taip elgiasi.

– Esate minėjusi, kad tokiuose grupiniuose užsiėmimuose, be kita ko, mokomasi ir patirti bendrystę. Ar šiais laikais jau reikia to mokytis? Stebint vaikus tas bendrystės siekis atrodo toks natūralus, organiškas. Negi augdami pamirštam, kaip užmegzti ryšį ir jį išlaikyti?

– Laikai pasikeitė. Sutrūkinėjo giminės ryšiai. Seneliai nebegyvena su vaikų šeimomis, anūkai retai aplanko. Dar emigracija. Visi skubame, daug dirbame, retai susitinkame, susitikę šnekamės apie reikalus. O kas paklausia: ar žinai, kaip jaučiasi tavo mama? Ką išgyvena sūnus? Mes nemokame šnekėtis apie jausmus, nes dažnai net neatpažįstame jų. „Kaip jautiesi?“ – „Normaliai...“ Nes ką čia pasakosi, visi turi savų bėdų...

O grupė yra ta vieta, kur gali išsakyti, kaip iš tikrųjų jautiesi, gali verkti, gali keiktis ir būsi suprastas. Grupė yra didžiulė gydomoji dovana! Būna, kad vaidiname kažkieno istoriją, o pravirksta kitas žmogus, nes atpažino savo situaciją. Mūsų jausmai panašūs – kažko bijome, kažko nemėgstame, kažką mylime, kažkam pavydime, turime nuoskaudų iš vaikystės, turime neišsakytų žodžių...

– Susitikimo labirintų parke metu kviesite moteris paklaidžioti po vidinius labirintus. Tiesą sakant, tai skamba šiek tiek bauginančiai. Kas žino, kas tavęs laukia už posūkio...

– Paklaidžioti tais savo labirintais sveika kiekvienam, nes tai prabanga – dvi dienas skirti tik sau! Savęs nagrinėjimas nėra lengvas darbas, bet koks lengvumas būna po to!

Išties tam reikia drąsos, nes nežinai, ką rasi. Norime būti šaunūs, sėkmingi, mylimi, o čia išaiškėja, kad problemėlė – tavyje, kaip ir jos sprendimo raktas. Norime keisti sutuoktinį, sutvarkyti vaiką, o patys... Pasirodo, reikia pasikeisti pačiam, ir tada pradės keistis esantys šalia. Įdomūs dalykai nutinka. Žmonės nustemba, kai paaiškėja, kad reikėjo visai nedaug.

– Perskaičiau jūsų žodžius: „Režisierius atlaidus, leido tau pačiam nuspręsti, ką vaidinsi: buitinę dramą... komediją... tragediją... detektyvą... melodramą... Tik nepasakė, kiek tas vaidinimas tęsis“.

Tikite tuo, kad gyvenime kiekvienas pasirenkame sau vaidmenis? Kaip tada su nuostata, kad tuos vaidmenis mums kažkas primeta: visuomenė, tėvai, sutuoktiniai?

– Žinoma, kad pasirenkame. Tu nesirinkai tik savo pradėjimo momento. Ir kol nebyra smėlis ant karsto dangčio, gali rinktis. Skamba žiauriai, bet tai tiesa. Yra dalykų, kuriuos privalai daryti, bet gali rinktis, kaip tai darysi.

Pažiūrėkite, kiek aplink su karūnomis, susireikšminusių. O tu pats? „Bus taip, kaip aš pasakiau...“ – ir šventa! Kodėl? „Nes taip reikia!“ Kam reikia? Jei žmogus silpnas, tai vaikysis madų, feisbuko naujienų, stebuklingų vaistų, liekninančių arbatų. Nes nelabai supranta, ko pats nori, ar jam tikrai to reikia, ar daro tai tik todėl, kad visi taip daro. Dirbk su savimi, išsiaiškink, ko nori tu pats, ir tada būsi atsparus visuomenės spaudimui.

– Prasidėjus koronaviruso pandemijai, visi tapome šiokiais tokiais medicinos žinovais, nes šitiek informacijos apie virusinius susirgimus sugėrėme. Visą laiką šalia medikų buvo girdimas balsas ir tų, kurie ragino ne tik plauti rankas, bet ir prisiminti vidinės, minčių higienos svarbą. Jūs taip pat daug kalbate apie fizinės ir psichinės sveikatos ryšį. Gal galite paaiškinti, kaip neįsiklausymas į savo vidinį balsą gali iššaukti ligas?

– Čia kaip su bet kokiu prietaisu. Suprantu, kad reikia keisti tepalus, bet gal dar pavažiuosiu... Arba pabandyk važiuoti užsikimšus dujų išmetamajam vamzdžiui... Bet patys vaikštome, dirbame užkimštais emocijų vamzdžiais. Kol sprogstame ir aptaškome pykčiu niekuo dėtus žmones.

Niekada žmonės tiek daug nesirgo. Ligos jaunėja. Nemylime savęs, labai nemylime. Tą nemeilę užkišame pyragėliais, stresą užgeriame, nerimą bandome pamiršti dirbdami nuo ryto iki vakaro.

Jau girdžiu sakant, kad dabar tokie laikai, vargšai žmonės sunkiai gyvena. Tuos „sunkius laikus“ geriausiai iliustruoja parduotuvių gausa ir jų pilnos lentynos! Ten visada yra žmonių ir jie perka, perka ir perka! Pasižiūrėkite į savo šaldytuvą, sandėliukus, pasižvalgykite po savo namus, drabužių spintas. Ar tikrai tiek reikia? Ar visa tai ne iš vidinės tuštumos, iš baimių, iš norėjimo būti svarbiu?

Pataikaujame vaikams brangiais telefonais, užuot nusivežę juos žvejoti ar leidęsi į žygį pėsčiomis. Jausmai niekur nedingsta, jie beldžiasi galvos skausmu, surakinta pečių juosta, aukštu kraujospūdžiu. Kad būtum tikrai laimingas, nebūtinas naujas automobilis! Nebent patogiau važinėti į polikliniką...

– Tikriausiai norint kažką savo gyvenime pakeisti ir pasikeisti, su savimi reikia dirbti ilgą laiką. Ką gali ir ką duoda kelių dienų savęs pažinimo užsiėmimai? Juk kiekvienas esame suaugęs su savo vaidmenimi ir, oi, kaip sunku būna įspirti sau į sėdimąją, kad prisiverstum kažką keisti.

– Tikrai savaitgalis nepakeis jūsų gyvenimo ir neišgydys ligų, bet gali būti, kad suprasi, kaip gali keistis, ką gali daryti kitaip, kuria linkme judėti. Gali ir nieko nepakeisti. Būna, žmogus metus lanko grupę ir – nė krust. Ir ką tu jam?! Keistis pačiam reikia drąsos. Išradingiausias žmogus būna, kai reikia apgauti save – kiek pateisinimų, priežasčių sugalvoja, kai tingi daryti mankštą!

– Gyvenate ir dirbate Vilniuje, tačiau vesdama užsiėmimus keliaujate po visą Lietuvą. Neaplenkiate ir savo gimtųjų kraštų. Ar jaučiate skirtumą tarp didmiesčio ir mažų miestelių žmonių, kurie renkasi jūsų mokymus? Provincijoje pati psichoterapija apskritai yra mažai pažintas ir daugeliui dar neatrastas dalykas. Ar jaučiate čia jos poreikį?

– Vilniuje gyvenu jau daugiau kaip 30 metų, bet daug keliauju po Lietuvą. Man patinka pažinti įvairius žmones. Vilniuje pilna provincialų, o provincijoje – šviesuolių. Tavo gyvenamoji vieta neturi daug reikšmės. Tiesiog Vilnius didesnis. Ir tada atrodo, kad ten žmonės labiau investuoja į save – mokosi, lanko kursus, terapines grupes, eina į žygius.

O šiaip aš esu alsėdiškė ir visada ja būsiu. Visi trys mano vaikai moka žemaitiškai, nes čia prabėgo jų vaikystės vasaros. Žmogus, išsižadėjęs savo šaknų, negali būti laimingas. Myliu Alsėdžius ir visiems pasakoju apie juos kaip apie stebuklingo grožio kampelį. Miestelis su tokia įdomia praeitimi! Man garbė, kad čia gimiau.

Baigdama noriu visiems „Žemaičio“ skaitytojams palinkėti drąsos! Drąsos keistis, drąsos sakyti tiesą ir gerus žodžius, drąsos neapgaudinėti savęs, drąsos šypsotis. Rinkitės būti laimingi!