Naujausios
Užaugino seneliai
A. Masiliauskas gimė 1968 metų pavasarį Telšiuose, darbininkų šeimoje, tačiau užaugo pas senelius Lopaičių kaime. Tėvai, o ypač mama, pirmagimį sūnų dažnai lankydavo, na, o paaugęs ir tapęs savarankiškesnis iki Telšių dažnai nuvažiuodavo ir pats.
„Nenorėčiau labai išsiplėsti šia tema. Tiesiog jaunai šeimai su pamaininiais darbais vaiko atėjimas galbūt buvo per didelis iššūkis. Nepaisant to, buvau palaimintas to, ką gavau ir ką turėjau“, – kalbėjo pašnekovas.
1986 metais A. Masiliauskas Tveruose baigė vidurinę mokyklą ir pasirinko studijuoti tuometinėje Lietuvos žemė ūkio akademijoje, čia įgijo mokslinio agronomo specialybę.
Šiuo metu vyras gyvena Kaune. Kone prieš keturis dešimtmečius atvažiavęs mokytis į laikinąją sostinę, joje pritapęs ir atradęs save, atgal į Žemaitiją taip ir nebesugrįžo. Vedė savo išrinktąją Birutę – su ja laimingai gyvena per trisdešimt metų. Žmona – pirtininkė, Profesionalių pirtininkų asociacijos prezidentė. Pora užaugino sūnų Paulių, kuriam netrukus sueis 30 metų. Sūnus tiesiogiai tėvo pėdomis neseka, turi savo darbus ir pomėgius, tačiau keletą kartų raugė alų, yra eksperimentavęs su kombuča, tad supratimą apie tėvo darbą turi.
Pirmieji bandymai – dar paauglystėje
A. Masiliauskas, mintimis nusikėlęs į praeitį, papasakojo, kad pirmąjį sidrą, prižiūrimas senelio, užraugė būdamas vos dvylikos metų. Žinoma, tai netapo nuolatine jo veikla, veikiau buvo momentinis smalsumo patenkinimas, davęs šiokį tokį supratimą ir norą mokytis šio amato toliau. Gal dėl to studijuodamas Žemės ūkio akademijoje jaunuolis į produktų technologiją gilinosi itin atsakingai ir su dideliu užsidegimu.
Aludario senelis buvo agronomas, nemažai metų dirbęs kolūkio daržininkų brigados brigadininku, o močiutė darbavosi fermoje su veršiukais. Abu turėjo ir puoselėjo didžiulį sodą. Vyras svarsto, kad tai vaikystėje padėjo tvirtus pamatus tam, kuo jis užsiima šiandien.
„Kiek man žinoma, giminėje aludarių nebuvo. Antra vertus, ar yra didelis skirtumas, kas buvo tavo mokytojas – tėvas, senelis ar koks kitas žmogus? Mokytis vis tiek reikės. Žinoma, galima kaip privalumą laikyti giminės tradicijų tęstinumą, iš kartos į kartą perduodamus receptus, bet viskas yra gerokai paprasčiau. Kiekvienas aludaris, jei tik aklai nekopijuoja savo mokytojų, o ieško savo kelio, kažkada tikrai sukurs savo unikalų braižą“, – įsitikinęs A. Masiliauskas.
Pradėjęs gilintis į fermentuotų gėrimų gamybos paslaptis vyras vieną dieną pajuto, kad išsisėmė, ir šią veiklą kuriam laikui atidėjo į šalį. Tik rudens sezonu, prinokus sodo gėrybėms, užsiraugdavo giros ar kelių rūšių vyno.
Lūžis įvyko 2012 metais, kai netikėtai toptelėjo mintis – o kodėl gi nepasigaminus alaus? Kaip tarė, taip ir padarė. Ši veikla kauniškį nepastebimai įtraukė ir tapo rimtu hobiu, o po trejų metų atėjo laikas kardinaliems pokyčiams profesinėje srityje.
Dvidešimt metų dirbęs įvairiose pareigose Žemės ūkio rūmuose, vyras nutarė nerti į naują veiklos sritį – įsidarbino alaus technologu nedideliame bravore. Alaus gamyboje sėkmingai sukasi iki šiol.
Kaip gimsta alus?
A. Masiliauskas yra pelnęs ne vieną prizinę vietą aludarių konkursuose, o šiais metais konkurse „Baltijos puta '24“ Palangoje užėmė garbingą pirmąją vietą ir buvo pripažintas vienu geriausių aludarių visoje Lietuvoje.
Vyro teiravomės, kaip pagaminamas geras alus.
„Net nežinau, nuo ko pradėti pasakojimą, nes čia labai ilgas ir plataus spektro procesas. Jeigu labai glaustai ir paprastai – sutraiškytas salyklas – daiginti ir išdžiovinti miežiai – užpilamas karštu vandeniu ir palaikomas bent valandą, kad krakmolas grūduose virstų cukrumi. Tada saldus skystis, kuris vadinamas misa, nupilamas nuo lukštų, atvėsinamas iki mielėms tinkamos temperatūros ir įdėjus mielių fermentuojamas iki galutino rezultato“, – pasakojo aludaris.
Šiuo būdu, kada misa nėra verdama, daromas vadinamasis tekintas alus. Kartais užmaišytas salyklas kaitinamas karštais akmenimis. Tada gaunamas mistinis arba kitaip – akmeninis alus.
Tokio alaus, gaminto pačio Artūro, buvo galima paragauti neseniai ant Gandingos piliakalnio vykusios šventės metu. Vyras atskleidė šį alų su soromis užraugęs Gyvosios archeologijos dienų metu Kernavėje.
„Žinant, kad prieš keletą šimtų metų soros buvo svarbus grūdinis augalas, ir numanant, kad ateity jo svarba vėl gali išaugti, piešiasi gana įdomus sąsajų vaizdelis“, – kalbėjo aludaris. Beje, pagal jo paties sukurtas receptūras daryklose gaminamas Pilialaukio ir Sakiškių alus.
Dar viena aistra – valgio gamyba
Įdomu tai, kad A. Masiliauskas mėgsta suktis ne tik alaus darykloje, bet ir virtuvėje. Pasak jo, šeimoje vyrauja nerašyta taisyklė – kuris pirmas po darbų grįžta namo, to eilė gaminti.
„Abu su žmona Birute esame tokio tipo žmonės, kurie ramiai nenusėdi vietoje. Abu turime savo mėgiamas veiklas ir darbus, abiejų požiūris į skirtingus dalykus ir gyvenimo filosofija sutampa. Gerbiu paprastą, aiškią virtuvę – Vidurinės Azijos, Kaukazo. Bet nagai labai niežti žvalgantis į senąją Lietuvos gastronomiją, dvarų receptūras. Gal kada užaugsiu ir iki jų“, – pasakojo aludaris.
Dar vienu pomėgiu vyras įvardina ir sodininkystę, bet tam, pasak jo, dar trūksta laiko, nes be pagrindinio savo darbo pašnekovas turi nemažai ir kitų veiklų: organizuoja mokymus, veda edukacijas, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir festivaliuose, be to, socialinėje erdvėje mielai dalinasi alaus gamybos paslaptimis. Jeigu ir jums smalsu jas sužinoti, apsilankykite A. Masiliausko neseniai sukurtame feisbuko puslapyje „Aludarių akademija“.
