Linos RUIBIENĖS nuotraukos
Ir kas galėjo pamanyti, kad sulaukusi garbaus amžiaus, rietaviškė taip pamils keliones, kad nė neįsivaizduos gyvenimo be jų
Ilgametė bendrosios praktikos slaugytoja rietaviškė Petrutė Bulvydaitė nepaliauja stebinti aplinkinius savo neblėstančia energija ir kasdien dalinama džiugia nuotaika. 83-ius metus skaičiuojanti moteris nesėdi rankų sudėjusi, svajoja aplankyti kuo daugiau šalių, o šiokiadieniais čiupusi šiaurietiškas lazdas lekia sportuoti į parką.
Rietavo Irenėjaus Oginskio viešosios bibliotekos nuotrauka
Be P. Bulvydaitės neapsieina nė vienas skaitovų renginys Rietave

Ilgą laiką neturėjo nuolatinių namų

Gyvenimas Petrutės nelepino. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ji su tėveliais, keturiomis seserimis ir vienu broliu, ieškodami prieglobsčio, atvyko į Vatušių kaimą, kur gyveno mamos sesuo. Sunkiausiai ištveriamas čia būdavo žiemos metas: nekūrenama krosnis, nuo šalčio sustingusios rankos ir kojos. Nesutilpę į vieną kambarėlį, nakvynės ieškodavo vėjo perpučiamoje daržinėje. P. Bulvydaitė pasakojo, kaip kartą jos mamai bemiegant palapinėje net plaukai buvo prišalę prie žemės.

Iš atminties vienas po kito išnyra prisiminimai, kai mergaitei šiek tiek ūgtelėjus vėl teko krautis varganą mantą ir ieškoti kitos gyvenamos vietos. Gausi šeimyna netrukus įsikūrė dabartinio Rietavo pirminio sveikatos priežiūros centro patalpose. Ten, Petrutės žodžiais, prabėgo patys gražiausi vaikystės metai.

„Gyvenome tokioje gražioje vietoje: šalia žaliuojantis parkas, žydinčios gėlės, tvenkinys, gausus būrys vaikų kieme. Kiek žaidimų visokių prigalvodavom, šokius net rengdavom, klegesys nenutildavo per dienas“, – pasakojo rietaviškė.

Bet ši idilė ilgai netruko. Tarsi griaustinis iš giedro dangaus trenkė žinia apie trėmimus. Šeimai vėl neliko nieko kito, tik bėgti ir slėptis. Taip atsidūrė Budrikių kaime. P. Bulvydaitė su didžiule nuoskauda širdyje atsimena, kaip per lietų, vėtras ar speigą pėsčiomis į mokyklą iš kaimo kulniuodavo kone keturis kilometrus pirmyn atgal.

Baisiausia būdavo, kai atėjus vakarui aklinoje tamsoje viena pati po pamokų atgalios traukdavo. Sukaupusi visą drąsą turėdavo praeiti ir pro ginkluotus kareivius, kurie nuolatos budėdavo šalikelėse. Šis baimės jausmas, anot rietaviškės, buvo toks stiprus, kad iki šiol prisiminus sukausto.

Vienintelis džiaugsmo spindulėlis tuo sunkiu metu buvo, kad šeimai pavyko išvengti tremties, nes tėveliai neturėjo jokio turto, nebuvo ko ir atimti.

Vargingas pokario metas

Rietavo mieste ėmus kurtis miškų ūkiui, tėvelis netruko ten įsidarbinti darbininku, o mama valytoja. Tada netikėtai nusišypsojo laimė ir vėl gyventi mieste.

„Nemoku net žodžiais nusakyti to jausmo, apėmusio sužinojus, jog keliamės atgal į miestą. Apie nieką kitą negalvojau, tik džiaugiausi, kad iki mokyklos bus vos keletas žingsnių, nebereikės klampoti šlapiomis kojomis per pusnynus ir pievas“, – prisiminusi pasakojo moteris.

Pasibaigus karui, prasidėjo itin sunkus ir vargingas metas. Absoliučiai visko trūko, nebuvo nei maisto, nei drabužių, nei mokyklinių priemonių, tėvai vertėsi per galvą, kad galą su galu sudurtų, kad išmaitintų gausią šeimyną.

P. Bulvydaitė pamena, kaip vyresnis jos brolis įstojo į Miškų ūkio technikumą Vilniuje, o traukinio bilietui neturėjo nė cento. Bet nenuleido rankų – su draugu slapta užsilipo ant vagono stogo ir tokiu būdu, stipriai rizikuodami, bandė pasiekti sostinę.

Mamai labai skaudėdavo širdį, kad sūneliui negali net maisto lauknešėlio įdėti. Kartą sesuo, sukrapščiusi paskutines santaupas, išėjo į turgų nupirkti kruopų tam pačiam broliui. O grįžus mama iškart pastebėjo, kad dukra buvo stipriai apgauta – įsigytos kruopos sumaišytos su rupia druska, kad tik daugiau svertų. Kiekvienas anuomet sukosi, kaip išmanė.

Bet kokia kaina siekė mokslo

Nepaisant neramumų ir sunkios materialinės padėties, P. Bulvydaitės mama visus vaikus nuo pat mažens skatino siekti mokslo. Pati būdama bemokslė, puikiai suprato, kaip sunku yra kabintis į gyvenimą, ir nuo tokio likimo stengėsi apsaugoti savo atžalas.

Pati Petrutė, baigusi aštuonias klases, netikėtai susirgo ir buvo priversta nutraukti mokslus. Tik po kurio laiko, atsigavusi ir sustiprėjusi, sugrįžo į vakarinę mokyklą. Lankyti pamokas dienos metu negalėjo, nes reikėjo slaugyti sergančią mamą.

Kiek vėliau kartu su seserimi ir drauge nutarė – stos mokytis į Klaipėdos medicinos mokyklą neakivaizdiniu būdu ir viena kitai padės. Kaip tarė merginos, taip ir padarė, stropiai mokėsi, laikė egzaminus, tuo pat metu prižiūrėjo mamą ir pagaliau savo rankose sėkmingai visos laikė bendrosios praktikos slaugytojų diplomus.

„Šias studijas man pasirinkti buvo tiesiog patogu, niekada apie mediciną nesvajojau ir eiti šiuo keliu neplanavau. Nebuvo tam nei tinkamų sąlygų, nei galimybių, džiaugiuosi, kad pavyko įgyti profesiją ir visą gyvenimą iki pat pensijos sėkmingai dirbti. Na, o jeigu taip pasvajojant ir klausantis širdies balso, greičiausiai būčiau pasirinkusi studijuoti lietuvių kalbą“, – pasakojo moteris.

Geriausias laikas – išėjus į pensiją

Vos tik išėjus į pensiją P. Bulvydaitei, jos žodžiais, tarsi atsivėrė kitas gyvenimas. Moteris ėmė dairytis patinkančios veiklos: skaityti knygas, aktyviai leisti laiką, puoselėti vienuolikos arų daržą ir džiaugtis savo pačios užaugintomis gėrybėmis. O be šiaurietiškų lazdų, parko, plaukiojimo baseine, mankštos ji neįsivaizduoja nė dienos. Turi net užsibrėžusi tikslą – kasdien nueiti dešimt tūkstančių žingsnių. Gal dėl to net eidama 84-us metus moteris neturi jokių sveikatos problemų, net vaistų beveik nevartoja.

Dar viena aistra, kurią moteris atrado išėjusi užtarnauto poilsio, – kelionės. Spėjo jau ir nemažai šalių aplankyti: Čekiją, Italiją, Egiptą, Norvegiją, dabar labai norėtų į Vokietiją nukeliauti. Mėgstamiausios televizijos laidos taip pat yra apie keliones – jų stengiasi niekada nepraleisti.

Kadaise moteris viena ausimi buvo girdėjusi apie Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) užsiėmimus, vykstančius kituose miestuose, ir labai panoro pati tokiuose dalyvauti. Ilgai netrukus svajonė ėmė ir išsipildė – duris būsimiems studentams atvėrė ir Rietavo TAU. Petrutė pasakojo, kad čia susirinkę bendraminčiai ne tik bičiuliaujasi tarpusavyje, bet ir keliauja, daug laiko skiria sportui, dalyvauja užsiėmimuose, organizuoja renginius.

P. Bulvydaitė savo šeimos taip ir nesukūrė, visą brangų laiką ir jėgas paskyrė mamos bei seserų slaugymui. Iki šiol išliko ir nuo pat mažens užsimezgęs itin stiprus ryšys su seserų vaikais. Rietaviškė yra tarsi koks artimųjų traukos centras: visos šventės, giminės susitikimai vyksta pas ją, o su sūnėnais ir dukterėčiomis susiskambina kone kasdien. „Aš juos myliu ir branginu kaip savo pačios vaikus ir neįsivaizduoju gyvenimo be jų“, – sako moteris.

Meilė poezijai

Polinkį į kūrybą ir poeziją P. Bulvydaitė pajuto dar mokyklos suole. Pradėjo nuo eilėraščių, po to sekė prozos kūriniai, vėliau į sąsiuvinio lapus suguldė įvairius pokario laikų atsiminimus, kaimynų gyvenimus, savo šeimos istorijas.

„Taip nejučia ir prasidėjo mano kelias į rašymą. Dabar net pati stebiuosi, iš kur tas sugebėjimas, o kai pasižiūriu į vieną už kitą didesnes stirtas prikauptų užrašų – net aiktelėju iš nuostabos“, – pasakojo moteris.

Geriausios mintys ir įkvėpimas, kaip senjorė sakė, ateina gūdžią naktį arba anksti ryte. Tada nieko nelaukusi čiumpa rašiklį, popieriaus lapą ir skuba užsirašyti, kad tik nepamirštų. Iš kur šis potraukis plunksnai – nežinia, bet įtaria, kad tai mylimos mamos dovana. Ji visada buvusi iškalbinga, emocionali, tad vaikai jos pasakojamų istorijų klausydavosi net ausis ištempę.

P. Bulvydaitės talentas greitai buvo pastebėtas ir įvertintas aplinkinių. Rietaviškė imta vadinti į įvairius renginius, skaitovų suvažiavimus, poezijos vakarus ir žemaitiškus skaitymus. Pati moteris labai apsidžiaugė, kai visai nesenai Rietave savo veiklą pradėjo TAU literatų klubas „Šviesa“.

Buvo smalsu sužinoti, ar Petrutė neketina savo atsiminimų knygos išleisti, bet moteris kukliai atsakė apie tai niekada net nesvarsčiusi. Esą ir be jos pasaulyje knygų pilna, be to, būtų nejauku, ka jos kūrybą visi kritikuotų ir garsiai aptarinėtų. Iki šiol jos užrašus yra perskaitę tik patys artimiausi šeimos nariai. O paskambinusi sesuo kasdien vis pasmalsauja, ar ši nėra kokio naujo eilėraščio sukūrusi. Nors Petrutė visada atsakanti taip pat: „Aš rašau tik sau.“