Naujausios
Vaikystės pasaka
M. Jogminė gimė ir užaugo Plungėje kartu su vyresnėle sese Odeta ir jaunėliu broliu Arvydu – visus juos skiria šešerių metų amžiaus skirtumas. Nemažai vėjavaikiškos vaikystės dienų plungiškė praleido ir Rietavo savivaldybėje esančiame Daugėdų kaime, pas savo mylimą močiutę.
Moteris sako, kad tai buvo pats nuostabiausias ir įsimintiniausias vaikystės etapas, bet to anuomet nesuprato ir galbūt tinkamai neįvertino. Iki šiol išlikę šilčiausi prisiminimai, kaip su močiute kasdien eidavo melžti karvės, smagiai lakstydavo po ganyklas, su pusbroliais ir pusseserėmis šokinėdavo ant šieno. Pasaka, ne kitaip!
Šeima kurį laiką gyveno daugiabučių kvartale, bet kiek vėliau persikėlė į nuosavą namą. Nuo to momento visi pasinėrė į kiek kitokį gyvenimo ritmą: rūpestingai puoselėjo nedidelį daržą, o tėtis turėjo savo ūkį, kuriame augino vištas. Dabar jauna moteris jaunystės džiugias akimirkas prisimena su nostalgija ir drąsiai tvirtina, kad tai buvo tiesiog tobulas laikas.
Būsimas vyras pasiūlė... plauti kojines
Plungiškės pažintis su būsimu vyru Aidu buvo gana neįprasta ir kartu labai juokinga. Jiedu abu mokinosi Plungės Senamiesčio pagrindinėje mokykloje, bet gyvai pakalbinti vienas kitą taip ir neišdrįso.
„Pamenu, kaip Aidas parašė man žinutę internetu ir paklausė, ar nenorėčiau važinėtis su jų muzikine grupe, kurioje tuo metu jis grojo būgnais, ir plauti visų narių kojines. Taip netikėtai ir susipažinome, o pirmojo pasimatymo metu, nepaisant žvarbaus žiemos oro, išvaikščiojome visą Plungę“, – prisimindama juokėsi M. Jogminė.
Tą dieną šių dviejų jaunuolių pasimatymas baigėsi prie Plungės bažnyčios durų, toje pačioje bažnyčioje 2015 metais, po 11 metų draugystės, ir susituokė. Moteris su šypsena veide prisimena, kaip Aidas užmovė jai ant piršto žiedą nuo... raktų pakabuko.
Dabar šeima džiaugiasi dviem savo atžalom: penkerių metų dukryte Meda ir vienerių Majum, taip pat gražuoliu pūkuotu katinu Drakoniuku. Šiandien laiminga pora skaičiuoja 19-us metus drauge ir gyvenimo keliu žengia tvirtai surėmę pečius.
Baigusi vidurinę mokyklą, plungiškė pasirinko sostinėje studijuoti verslo administravimą, nors sakė labiau norėjusi gyvenimą sieti su menais. Bet studijomis buvo patenkinta, mat iškart suprato, o ir neklydo, kad įgytos žinios gyvenime labai pravers.
„O kodėl pasirinkau būtent Vilnių? Net nebuvo kilusių minčių apie kitą miestą. Dar viena iš svarių priežasčių buvo ta, kad Aidas studijavo taip pat šiame mieste, tad ir aš po kelerių metų prisijungiau. Kai dabar pagalvoju, sunku net patikėti – susipažinome, kai ėjau į 10-ą klasę, vyras buvo abiturientas – kaip greitai praskriejo tie devyniolika metų. Taip ir likome gyventi Lietuvos širdyje – Vilniuje, o po studijų įsigijome butą ir galutinai įleidome šaknis“, – kalbėjo moteris.
Ne tik hobis, bet ir darbas
M. Jogminė sakė visada žinojusi, jog norės dirbti tik sau, – net tada, kai dirbo samdomą darbą kitose įmonėse. Moteris ilgą laiką domėjosi fotografija, iš pradžių fotografavo tik savo malonumui, bet galiausiai tai tapo ir mėgstamu darbu. Kol palinkusi prie kompiuterio retušuodavo nuotraukas, tuo metu vyras Aidas kompiuteriu kurdavo įvairius plakatus.
Vos tik sužinojusi, kad laukiasi pirmagimės dukrytės, moteris nieko nelaukusi sustabdė fotografijos veiklą ir visu šimtu procentų kartu su vyru atsidavė plakatų projektui. Iki šiol kartu su Aidu viską daro komandiškai, ir darbe, ir gyvenime jiedu yra it tvirtas kumštis. Ūgtelėjus dukrytei ir pradėjus lankyti darželį, atsirado kiek daugiau laisvo laiko, tad sutuoktiniai nutarė, kad atėjo puikus metas startuoti su savo plakatų internetine parduotuve. Ją pavadino „4eturi“, o kovo 2-ąją šiam projektui suėjo treji metai.
Akis atvėrė ligoninės palata
Dar dirbdama fotografe moteris nežmonišku tempu sukosi tarp nesibaigiančių darbų, dėl to vieną dieną ėmė ir perdegė: pradėjo prastėti sveikata, taip pat emocinė ir psichologinė būklė.
Plungiškė pateko į Klaipėdos ligoninę. Paradoksas, bet būnant ligoninėje ji sako pirmą kartą po daug persidirbimo metų turėjusi laiko tik sau, tad niekieno netrukdoma galėjusi apmąstyti savo poreikius ir susidėlioti prioritetus.
Tada ir atėjo netikėta mintis, kad visai būtų smagu pradėti rašyti tinklaraštį. Vos tik grįžusi iš ligoninės, paprašė vyro, kad šis sukurtų internetinę svetainę, ir ėmė joje dalintis mintimis, fotografijomis. Nuo to momento prasidėjo dar vienas naujas etapas.
„Tinklaraštis oficialiai atsirado 2016 metais, tačiau jau gerokai ankščiau buvau jį sukūrusi savo galvoje ir širdyje, tik nedrįsau žengti tų pirmųjų žingsnelių, nepasitikėjau savo jėgomis. Tinklaraščiui išvydus dienos šviesą užplūdo nenusakomai geras jausmas, kuris buvo tarsi paties likimo ženklas, kad mano pasirinkimas teisingas“, – pasakojo plungiškė.
Laimę kuria maži dalykai
M. Jogminės klausėme, kas jų šeimai teikia didžiausią laimę? Moteris atsakė laimės ir prasmės ieškantys mažuose dalykuose.
„Mums didžiausią laimę teikia kasdienybė ir paprasti dalykai, juos labai vertinam ir branginam. Džiugina ir mūsų šeimos maži ritualai, kuriuos patys susikuriam. Kuo dar gali džiaugtis, jeigu ne kiekviena naujai išaušusia diena. Juk ji ir yra didžiausia dovana!“ – kalbėjo pašnekovė.
Kaip bebūtų, nepaisant džiugių akimirkų, visiems tenka susidurti ir su iššūkiais. Gyvenant judriame Vilniuje vienas tokių yra greitas tempas, kurį dažnas pasvajoja sulėtinti.
Į gimtąją Plungę Jogminai sugrįžta gana dažnai, kadangi čia gyvena Aido tėveliai ir sesuo. Moteris sako, kad jeigu kiek anksčiau būtume jų paklausę, ar ateity planuotų grįžti į Plungę gyventi, būtų atsakę griežtą NE, bet dabar nebesantys tokie kategoriški. „Kas čia žino! Gyvenimas toks nenuspėjamas“, – šypsojosi pašnekovai.
Buvo smalsu sužinoti ir tai, ar išvykę gyventi į sostinę, plungiškiai nepamiršo savo gimtosios žemaitiškos tarmės?
„Dažnai Vilniuje iš mūsų net pasijuokia, klausia, kokia kalba kalbame. Būna situacijų, kad net pradeda kalbinti mus angliškai ir klausia, iš kokios šalies esame. O aš visada visiems atsakau, kad iš Lietuvos, iš nuostabios Žemaitijos“ – šypsojosi M. Jogminė.