Naujausios
Išrinktąją sutiko bendrabutyje
A. Dobrovolskio gimtinė – Švėkšnos rajone. Užaugo gausioje šeimoje, kur po vienu stogu gyveno tėvai ir septynetas brolių bei seserų. Baigęs 8-ias klases ir pasekęs vieno iš brolių pėdomis, Algirdas išvyko į Šilutę mokytis staliaus-dailidės amato.
Skubėjo kuo greičiau palikti tėvų namus, todėl apsigyveno studentų bendrabutyje. A. Dobrovolskis sakė nė sapne nesapnavęs, kad ten vieną dieną netikėtai sutiks savo būsimą žmoną Juliją, kuri mokėsi toje pačioje mokykloje.
„Daili panelė iškart įkrito į akį ir į širdį. Ji mynė takus tais pačiais mokyklos ir bendrabučio koridoriais, tik, priešingai nei aš, mokėsi dažymo subtilybių“, – pasakojo vyriškis.
Po studijų abu gavę paskyrimus išvyko dvejiems metams atidirbti į Telšius. Čia sukūrė šeimą, susilaukė dviejų atžalų ir sako nė patys nepajutę, kaip Žemaitijos sostine pramintame mieste pralėkė dvidešimt metų.
Sugrįžo į žmonos gimtinę
A. Dobrovolskis, nuklydęs į praeities prisiminimus, papasakojo, kokie vėjai su šeimyna juos atginė į Rietavo savivaldybę. O pasirodo, čia yra J. Dobrovolskienės gimtinė. Anapilin iškeliavus jos mylimam tėveliui, mama pareiškė, kad šioje troboje tikrai neliks gyventi – paminės mirties metines ir išsikels.
„Sesuo iškart atsisakė čia kraustytis, o aš dar labiau kračiausi kaimo, kaip velnias kryžiaus jo bijojau. Telšiuose tiek metų pragyvenome bute, ant „asfalto“. Nors turėjome savo sodą, bet kaimo gyvenimas pasirodė tikrai ne man“, – pasakojo Julija.
Bet ar gi neteisingas posakis, kad tu planuoji, o Dievulis iš tavo norų tik skaniai juokiasi. Neplanavo Dobrovolskiai prisijaukinti kaimo, bet pasikeitus tam tikroms gyvenimo aplinkybėms ir planai apsivertė aukštyn kojomis. Susirgus mamai, teko keltis į Pleinių kaimą.
Meilę medžiui padovanojo tėvelis
„Tėvukas, būdamas dar jaunas vaikis, pajuto didį potraukį medžiui. Tarnavo Klaipėdos krašte pas vietos ūkininką, o šis, pasirodo, dar ir gabiu meistru buvęs, turėjęs didžiulę kolekciją įvairių įrankių, prietaisų, tad tėvukas, viena akimi pasižiūrėdamas, ir kopijavo tą ūkininką. Šeimoje augome šešetas brolių ir keturi iš jų esam paveldėję tėvuko meno gyslelę, sugebėjimą ir potraukį medžio gaminiams“, – pasakojo A. Dobrovolskis.
Pirmieji Algirdo darbai buvo mediniai šaukštai, kuriuos išdalino kaimo moteriškėms. Kartą atvykęs vienas iš brolių į svečius išpeikė jo darbus, esą kreivi ir šleivi gavosi, o apsilankęs dar po metų nustebo išvydęs, kad Algirdas nemetė savo pomėgio, bet toliau drožinėja. Ir dar ne bet ką, o šventuosius. Tad nieko nebesakė, tik nufotografavo ir įspūdingų darbų nuotraukomis pasidalino internete.
Į A. Dobrovolskio darbų fotografijas tuoj pat sureagavo Švėkšnos muziejaus darbuotojai. Atvyko apžiūrėti gyvai drožinių ir išsivežė juos būsimos parodos ekspozicijai.
„Pradėjęs drožinėti velnius ir šventųjų atvaizdus visų pirma orientavausi, kad būtų panašūs į žmones arba tiesiog į mane patį. Su ranka apsičiupinėjau savo veidą, jo proporcijas, mintyse susidėliojau kūrinio viziją ir kibau į darbą“, – pasakojo menininkas.
Naujausias jo darbas, dar stovintis lentynoje ir laukiantis šlifavimo, – animacinio filmuko personažas krokodilas Gena. Pašnekovas pasakojo, kad kadaise yra išdrožęs visokių mitinių būtybių iš įvairių pasakų bei filmų.
Vienas kitą ir pakritikuoja, ir papildo
Visą mūsų pokalbį šalia sėdėjusi J. Dobrovolskienė, paklausta, kaip reaguoja į tokį vyro laisvalaikį, tik patraukė pečiais ir lyg niekur nieko prisipažino, kad ir ji pati, laiko bei įkvėpimo turėdama, drožinėja.
Atvėrusi duris į gretimą kambariuką, moteris parodė pačios sumeistrautus medinius stalus, kėdes ir gėlių vazonėlius. Pleiniškė sakė nemėgstanti nei knygų, nei žurnalų skaityti, o stovėjimas prie puodų prilygsta katorgai. Vyrui kone pusantrų metų Švėkšnoje slaugius sergančią mamą, kažkaip užsikabino ir ėmė drožinėti pati.
„Aš esu praktiškas žmogus – jeigu darau darbą, turiu ir rezultatą pamatyti, tad laiko veltui nešvaistau. Net kai statėmės su vyru namą, tai viską dariau pati: elektros kabelius vedžiojau, dažiau, tinkavau, špakliavau. Tik santechnikos darbų nesimokiau, bet visa kita, ko tik imuosi, pavyksta šimtu procentų“, – kalbėjo pašnekovė.
O Algirdas pridūrė, kad žmona sugebėjimą dirbti įvairius darbus ir apseiti su įrankiais taip pat paveldėjo iš savo tėvelio, kuris savo laikais buvęs statybinės įmonės brigadierius ir visų galų meistras, nuo pyragų kepimo iki namų statymo.
Ilgos santuokos receptas
Beveik penkiasdešimt metų kartu nugyvenę Dobrovolskiai – lyg dvi skirtingos vieno obuolio puselės. Net ir pokalbio metu sutuoktiniai skuba papildyti vienas kitą, vienas pradeda sakinį, tuoj pat kitas jį užbaigia.
„Labai greitai gyvenimas pralėkė. Rodos, dar vakar buvome studentai, sukūrėme šeimą, gimė vaikai, o dabar neatsistebim, kad net mūsų anūkai jau užaugę. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad per gyvenimą yra visko buvę, kaip ir visose šeimose. Paauklėjam vienas kitą ir vėl gerai gyvenam. Taip ir banguoji per gyvenimą, svarbiausia neišsidraskyti į skirtingas puses, bet mokėti laviruoti, prisitaikyti – čia pats gryniausias menas“, – dėstė moteris.
O kaip išlaikyti taiką norint žiūrėti skirtingas televizijos programas? Sutuoktiniai ir čia labai greitai rado puikų sprendimą – įsigijo atskirus televizorius. „Visada yra išeitys iš įvairių gyvenimiškų situacijų, reikia tik būti išradingiems“, – sutartinai kalbėjo abu.
Aklųjų ir silpnaregių draugijos narys
Viešėdami pas Dobrovolskius pakalbėjome ne tik apie džiugius dalykus, kaip linksmai leidžia laiką drauge, džiaugiasi keturiais anūkais ar kasdien mėgaujasi gyvenimu, miško takais nužingsniuodami po keletą kilometrų. Pašnekovas atvėrė širdį prakalbęs ir apie sveikatą, tiksliau – apie nuo gimimo turimą silpną regėjimą.
Algirdas prisipažino, kad jau pirmoje klasėje suprato, jog nemato, kas parašyta lentoje, net sėdėdamas pirmame suole. Bėgant metams ir silpstant regėjimui tapo aišku, kad iš tėvelio ne tik meninius sugebėjimus, bet ir trumparegystę paveldėjo, o iš mamos – glaukomą.
„Jau daugiau nei dvidešimt metų priklausau Plungės aklųjų ir silpnaregių draugijai, dalyvauju visuose jos renginiuose, susirinkimuose, o nuo tada, kai papasakojau apie savo pomėgį drožti, pradėjo mane deleguoti ir į parodas“, – dėstė pašnekovas.
Išgirdus tai tapo aišku, kodėl kiekvienas A. Dobrovolskio darbas išdrožtas su tokiu kruopštumu, nuglostytas rankomis ir nušlifuotas net menkiausias nelygumas. O atimiausiuose pleiniškio planuose išbandyti ąžuolo tvirtumą ir iš jo pagaminti kryžių.