Plungei rengia įsimintiną šokio šventę

– „Dan­ce is pa­ssion“ Plungės kultū­ros cent­ro salę su­dre­bins ne pirmą kartą. Kaip gimė šio kon­kur­so idė­ja?
– Iš­ties tai ne­bus „Dan­ce is pa­ssion“ de­biu­tas Plungė­je, nes pirmą kartą šis kon­kur­sas čia vy­ko 2019 me­tais. Tai bu­vo ma­no pir­ma­sis, nuo nie­ko ne­prik­lausęs šo­kių kon­kur­sas. Tu­riu ome­ny, ne­bu­vo jo­kių rėmėjų – vi­sa at­sa­ko­mybė kri­to ant ma­no vie­nos pe­čių. Tuo me­tu dar ne­turė­jau nei ko­man­dos, nei par­tne­rių, su ku­riais būčiau dir­bu­si daug metų.
Tie­sa, „Dan­ce is pa­ssion“ ne­bu­vo pir­ma­sis ma­no or­ga­ni­zuo­tas kon­kur­sas. Pirmą­kart kon­kursą aš ren­giau 2018-ai­siais. Šis ren­gi­nys ta­da ma­ne su­ra­do ne­tikė­tai – Liud­vi­ko Rėzos kultū­ros cent­ro di­rek­torė pa­tikė­jo ma­ni­mi ir po vie­no bend­ro mūsų kūry­bi­nio pro­jek­to pa­si­ūlė man ku­ruo­ti šo­kių kon­kursą „Svei­ka, va­sa­ra!”, vy­kusį Juodk­rantė­je. Tuo me­tu aš bu­vau tre­čio kur­so cho­reog­ra­fi­jos stu­dentė ir man la­bai trūko me­ni­nių pro­jektų, di­de­lių už­mojų, todėl, ži­no­ma, su­ti­kau. Kaip pirmą kartą vis­kas pa­vy­ko iš­ties pui­kiai. Sup­ra­tau, jog no­riu tęsti šią veiklą. Taip gimė ir „Dan­ce is pa­ssion“. To­liau ėjo šo­kio fes­ti­va­lis „Way of dan­ce“ Klaipė­do­je, pan­de­mi­jos pa­dik­tuo­tas nuo­to­li­nis šo­kių kon­kur­sas „Mo­vie night“ ir ki­ti ren­gi­niai.
–  Iš­ties ta­vo dar­binė­je biog­ra­fi­jo­je – ne vie­nas šo­kio ren­gi­nys ir ini­cia­ty­va. Ko ge­ro, kiek­vie­nas iš jų tau kaip kūrėjai bran­gus ir ypa­tin­gas, bet galbūt pa­vyktų išs­kir­ti, kuo „Dan­ce is pa­ssion“ ski­ria­si nuo kitų šo­kio kon­kursų?
– Ma­no po­žiū­ris į šokį yra la­bai bend­ruo­me­niš­kas. Man la­bai svar­bu, kad ko­lek­ty­vai ir ap­skri­tai žmonės su­prastų, jog šo­kant, vei­kiant, gy­ve­nant per meilę, tei­gia­mas emo­ci­jas, tai la­bai daug duo­da ne tik tau pa­čiam, bet ir vi­sai ap­lin­kai. No­ri­si, kad su lai­ku kon­ku­ren­ci­ja užimtų vis ma­žesnę vietą ir ją keistų ži­nios, sąmo­nin­gu­mas bei bend­ri pro­jek­tai. Ma­no min­ty­se vi­sa­da skam­ba žod­žiai, jog tai yra iš­ties šo­kio šventė, todėl or­ga­ni­zuo­da­ma šį kon­kursą vi­sai ko­man­dai ke­liu vieną pa­grin­dinį už­da­vinį – pa­lai­ky­ti šiltą ir ma­lonų kli­matą, pa­gir­ti ko­lek­ty­vus, su­kur­ti jiems erdvę ne tik ko­ky­biš­kai pa­si­ro­dy­ti, bet ir su­si­ras­ti bend­ra­žy­gių. Šis kon­kur­sas ir vi­si ki­ti mūsų ren­gi­niai nuo šių metų taps iš da­lies lab­da­rin­gi. Ma­nau, jog būtent tai ir da­ro kon­kursą išs­kir­ti­niu.
– Kodėl „Dan­ce is pa­ssion“ ren­gia­mas būtent Plungė­je?
– Man la­bai svar­bu pa­skir­ti nors vieną ren­ginį sa­vo gim­ta­jam mies­tui. Juk būtent Plungė­je pra­si­dėjo ma­no kaip šo­kio at­stovės ke­lias. Ti­kiu, kad jis duos nau­dos ne tik at­vyk­sian­tiems šokė­jams, bet ir vie­ti­nei bend­ruo­me­nei. Juk kon­kur­se pa­si­ro­dys at­likė­ja Ge­leib­ra – vyks jos kon­cer­tas. Bi­lie­tai į ren­ginį yra au­ka „Rau­do­noms no­sims“.
– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie drau­gystę su „Rau­do­no­mis no­si­mis“ – gy­dy­to­jais klou­nais. Kaip ki­lo min­tis pa­rem­ti būtent juos?
– Aš esu šo­kių mo­ky­to­ja Vil­niu­je, „Upės“ pa­grin­dinė­je mo­kyk­lo­je, sa­vo šo­kių stu­di­jo­je „Way of mo­ve“ dir­bu su skir­tin­gais dai­lio­jo čiuo­ži­mo klu­bais „Le­dy­nas“, „Le­do eli­ta“, taip pat Pla­te­liuo­se ir ne­to­li Sven­celės ren­giu va­sa­ros sto­vyk­las „Laimės Pie­va“ – ma­no gy­ve­ni­mas, be ren­gi­nių, su­ka­si apie pe­da­go­giką ir vai­kus. Vai­kai man yra svar­biau­si, jie be ga­lo iš­min­tin­gi, kūry­biš­ki ir įdo­mus, ne­sus­tab­do­mi ir tik­ri. Aš ti­kiu, kad šo­kis gy­do ir ti­kiu visų kitų menų gy­domą­ja įta­ka.
O „Rau­donų no­sių“ veik­la ma­ne la­bai se­niai žavė­jo, ma­tau jo­je did­žiulę pra­smę. Pa­ti šiais me­tais ruo­šiuo­si šo­kio te­ra­pi­jos stu­di­joms ir no­riu per­kel­ti šokį į dar ki­tokį lygį – sva­jo­ju gy­dy­ti šo­kiu. Taip ir gimė mintis pa­rem­ti tai, kas man ar­ti­ma, kas ma­ne jau­di­na, kuo aš ti­kiu.
– Ko ge­ro, kiek­vie­nas ren­gi­nys tu­ri sa­vo tikslą ir ži­nutę. Ko­kią ži­nią ne­ša šis kon­kur­sas ir koks jo tiks­las?
– „Dan­ce is pa­ssion“ sa­vy­je ko­duo­ja aistrą šo­kiui ir gy­ve­ni­mui. Šok­ti ir gy­ven­ti „pil­na ko­ja“ yra daž­nas po­sa­kis tarp šokėjų. Tiks­las yra su­da­ry­ti sąly­gas įvai­raus am­žiaus mo­der­naus, šiuo­lai­ki­nio, džia­zi­nio, kla­si­ki­nio šo­kio, šou ir la­ti­no šou sti­liaus šokė­jams pri­sta­ty­ti sa­vo gebė­ji­mus, su­teik­ti ga­li­mybę sa­vi­raiš­kai, ska­tin­ti šo­kio ko­lek­tyvų bend­ra­vimą, pa­tir­ties pa­si­da­li­nimą bei bend­ra­dar­bia­vimą, naujų pro­jektų kūrimą ir vi­suo­me­niš­kumą.
– Ko­kio am­žiaus šokė­jai kvie­čia­mi da­ly­vau­ti kon­kur­se? Gal jau aiš­ku, kiek šokėjų ko­vo 19-ąją ža­da su­plauk­ti į Plungę?
– Nuo ma­žiau­sių – 5–6 metų – iki sau­gu­sių šokėjų. Iš vi­so jų turėtų su­va­žiuo­ti apie 500. Lau­kia­ma šo­kio en­tu­ziastų iš Vil­niaus, Klaipė­dos, Kau­no, Ma­žei­kių, Skuo­do, Jur­bar­ko, Ra­sei­nių ir kitų miestų. Žiū­ro­vai galės iš­vys­ti ko­lek­ty­vus iš vi­sos Lie­tu­vos, ku­rie do­va­nos skir­tingų sti­lių šo­kių. Kaip jau minė­jau, kol bus skai­čiuo­ja­mi ko­mi­si­jos ba­lai, vyks Ge­leib­ros (Gab­rielės Ur­bo­naitės) in­te­rak­ty­vus kon­cer­tas, ku­rio me­tu ir bus ga­li­ma au­ko­ti bei taip pri­si­dėti prie kil­naus tiks­lo. Vėliau vyks ap­do­va­no­ji­mai.
– Būtų įdo­mu su­ži­no­ti, kas ver­tins šokė­jus.
– Vi­sa ko­mi­si­ja at­vyks iš Vil­niaus. Tai – re­ži­sierė, cho­reog­rafė bei pe­da­gogė Ma­ri­ja Si­mo­na Ši­mu­ly­naitė, ku­ri 2010-ai­siais įkūrė Bal­ti­jos ba­le­to teatrą, 5 me­tus dėstė Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je. Ma­ri­ja nuo 2008 metų yra pa­sta­čiu­si per 30 spek­tak­lių, tarp ku­rių – ope­ros, šiuo­lai­ki­nio ba­le­to ir teat­ra­li­zuo­ti mu­zi­ki­niai spek­tak­liai.
Ki­ta ko­mi­si­jos narė – pro­fe­sio­na­li šokė­ja, cho­reog­rafė, ku­bie­tiš­kos sal­sos, af­ro-cu­ban ir reg­gae­ton tre­nerė, nuo­lat be­si­se­mian­ti pa­tir­ties už­sie­nio fes­ti­va­liuo­se bei se­mi­na­ruo­se Agnė Sai­kaus­kaitė. Agnė – Don­ny Mon­tell šokė­ja, bu­vu­si ne vie­no šo­kio ko­lek­ty­vo narė, nu­sky­nu­si ne vieną auk­so taurę sal­sos čem­pio­na­tuo­se.
Šokė­jus ver­tins ir Gaudrė Kaz­laus­kaitė – dip­lo­muo­ta šo­kių mo­ky­to­ja, šokė­ja, te­le­vi­zi­jos pro­jek­to „X fak­to­rius“ su­per­fi­na­listė, įvai­rių kitų te­le­vi­zi­jos šou cho­reog­rafė bei gatvės šo­kių stu­di­jos „G Hou­se“ va­dovė.
– Minė­jo­te, kad reng­da­ma pirmąjį šo­kių kon­kursą „Dan­ce is pa­ssion“ ne­turė­jo­te jums tal­kin­ti ga­lin­čios ko­man­dos. Ko ge­ro, šįkart vis­kas ki­taip.
– Nuo pir­mo­jo kon­kur­so šiuo klau­si­mu iš­ties vis­kas pa­si­keitė. Tu­riu su­būru­si pui­kią ko­mandą. Ma­no de­ši­nio­ji ran­ka – ren­gi­nių or­ga­ni­za­torė ir nuo­sta­bi as­me­nybė Eglė Za­bi­tytė, ku­ri ži­no vi­sus ren­gi­nio eta­pus nuo A iki Z. Kiek­vie­nam ren­gi­niui rei­ka­lin­gi ap­švietė­jai, įgar­sin­to­jai, fo­tog­ra­fai, vi­deog­ra­fai – šie žmonės kei­čia­si ir tu­ri­me ke­lis sąsta­tus pa­gal re­gio­nus. Ma­no vi­sa šei­ma – ma­ma, tėtis ir vy­ras – ren­gi­nio dieną daž­niau­siai ir­gi yra įtrauk­ti į pro­cesą. Ži­no­ma, neap­siei­nu ir be nuo­sta­biųjų sa­va­no­rių, ku­rie taip pat pa­de­da ku­ruo­ti visą ren­ginį.
Ma­no ko­man­da nėra di­delė, bet la­bai ti­kiu, kad su lai­ku mes užaug­si­me. Jau da­bar esa­me pa­siekę dau­gelį sau iš­si­keltų tikslų ir tai džiu­gi­na. Dir­ba­me vi­so­je Lie­tu­vo­je, ku­ria­me kar­tu su Eg­le vi­sai iš skir­tingų miestų ir tai mūsų ne­sus­tab­do.