Plungiškė savo užsispyrimu skina kelią Lietuvos mažaūgiams

„Po­rei­kis ne­nus­ta­ty­tas“

Su­ti­ku­si sa­vo is­to­riją pa­pa­sa­ko­ti „Že­mai­čiui“, mo­te­ris pri­si­minė, kad vis­kas pra­si­dėjo pra­ėjusį pa­va­sarį, kai iš­gir­do pra­ne­šimą, jog Neį­ga­liųjų rei­kalų de­par­ta­men­tas kvie­čia žmo­nes su ne­ga­lia ne­mo­ka­mai mo­ky­tis ir iš­si­lai­ky­ti vai­ra­vi­mo eg­za­miną.
Re­da dar paaug­lystė­je bu­vo pa­te­ku­si į ava­riją, todėl pri­si­pa­ži­no daug metų abe­jo­ju­si, ar ka­da nors pa­ti galės sėsti prie vai­ro. Ta­čiau šis skel­bi­mas bu­vo lyg koks ra­gi­ni­mas išdrįs­ti. Juo­lab kad jau ta­da gal­vo­jo im­tis in­di­vi­dua­lios veik­los – pre­kiau­ti sa­vo siu­vi­niais, pla­na­vo da­ly­vau­ti mugė­se, tad su­pra­to, jog be sa­vo au­to­mo­bi­lio neiš­si­vers.
Pa­si­nau­do­ju­si de­par­ta­men­to su­teik­ta ga­li­my­be plun­giškė be di­de­lio var­go iš­laikė eg­za­mi­nus. Ir vos tik ga­vu­si vai­ruo­to­jo pa­žymė­jimą su­sku­bo domė­tis kom­pen­sa­ci­ja, ku­ri ski­ria­ma judė­jimo ne­ga­lią tu­rin­tiems žmonėms, kad šie galėtų tech­niš­kai pri­si­tai­ky­ti au­to­mo­bilį.
Mo­te­ris pa­sa­ko­jo iš pra­džių net nea­be­jo­ju­si, kad to­kią kom­pen­sa­ciją gaus. Ta­čiau vie­na pa­žįsta­ma, ser­gan­ti to­kia pa­čia li­ga kaip ir Re­da, esą ją „nu­lei­du­si“ ant žemės – pa­sa­kiu­si, kad ser­gan­tiems achond­rop­la­zi­ja ji ne­ski­ria­ma.
„Pa­ma­niau, kad gal ji kažką ne taip su­pra­to, gal įvy­ko ko­kia klai­da“, – pa­sa­ko­jo R. Au­ry­laitė.
Re­da pra­dėju­si sa­vo žy­gius – iš pra­džių, kaip nu­ma­ty­ta kom­pen­sa­ci­jos sky­ri­mo tvar­ko­je, kreipė­si į sa­vo šei­mos gy­dy­toją, kad šis už­pil­dytų rei­kia­mus do­ku­men­tus ir nu­si­ųstų juos Neį­ga­lu­mo ir dar­bin­gu­mo nu­sta­ty­mo tar­ny­bai. Būtent iš ten ir at­ėjęs at­sa­ky­mas, kad pra­šo­ma kom­pen­sa­ci­ja plun­giš­kei ne­prik­lau­so.
„At­sa­ky­me bu­vo pa­ra­šy­ta – „po­rei­kis ne­nus­ta­ty­tas“. Ne­galė­jau tuo pa­tikė­ti. Nuo pat vai­kystės man bu­vo nu­sta­ty­ta ant­ra ne­įga­lu­mo grupė ir pra­šom – nei į kom­pen­sa­ciją, nei į ne­įga­lio­jo ženk­lelį ant au­to­mo­bi­lio pre­ten­duo­ti, pa­si­ro­do, ne­ga­liu.“
Plun­giškė ne­sle­pia, kad gau­tas nei­gia­mas at­sa­ky­mas su­kėlė visą puokštę emo­cijų – nuo pyk­čio, nu­si­vy­li­mo iki liū­de­sio. Bet ga­liau­siai nu­ta­ru­si, kad pyk­da­ma ir liūdė­da­ma nie­ko ne­pa­keis.
Pradė­ju­si domė­tis esa­ma si­tua­ci­ja Re­da iš­gir­do įvai­rių is­to­rijų, jog kai ku­rio­se už­sie­nio ša­ly­se ne­įga­lie­siems ne­rei­kia rūpin­tis jo­kiais su au­to­mo­bi­lio tech­ni­niu pri­tai­ky­mu su­si­ju­siais rei­ka­lais – as­mens įsi­gy­tas au­to­mo­bi­lis pri­tai­ko­mas ir pri­sta­to­mas ne­įga­lia­jam į kiemą, tik sėsk ir va­žiuok. O Lie­tu­vo­je, pa­si­ro­do, vai­ruo­ti no­rin­tiems ne­įga­lie­siems ten­ka nuei­ti ilgą ir su­dėtingą ke­lią.
„Ma­no vie­na draugė iš Ma­ri­jam­polės, sėdin­ti ne­įga­lio­jo ve­žimė­ly­je, pa­sa­ko­jo apie sa­vo var­gus per­kant au­to­mo­bilį. Ka­dan­gi įsi­gy­ji jį dar ne­pri­tai­kytą ta­vo ne­ga­liai, visų pir­ma tu­ri ieš­ko­ti, kas pa­dės tau jį nu­si­pirk­ti ir par­vai­ruo­ti iki ta­vo namų. Ta­da ieš­kai, ku­ris au­to­ser­vi­sas galėtų jį pri­tai­ky­ti, su­si­taręs vėl ieš­kai, kas nu­vai­ruos iki to au­to­ser­vi­so. Ir vi­sa tai – jei viską da­rai už sa­vo pi­ni­gus. Jei no­ri gau­ti kom­pen­sa­ciją – dar ki­ta kal­ba, pra­si­de­da vi­so­kie po­pie­riz­mai, pa­žy­mos... Ir svei­kam žmo­gui to­kios ap­lin­kybės su­keltų stre­so, o kai tu­ri judė­ji­mo ne­ga­lią, kai ku­rie iššū­kiai tam­pa ne­įvei­kia­mi.“


„Le­dus“ pa­ju­di­no tik mi­nis­te­ri­ja

Su­py­ku­si ir dėl savęs, ir dėl kitų ma­žaū­gių, Re­da nu­tarė ne­nu­leis­ti rankų – kreipė­si į cent­rinę Neį­ga­lu­mo ir dar­bin­gu­mo nu­sta­ty­mo tar­nybą, o kai ir iš jos at­ėjo toks pa­ts at­sa­ky­mas, ėmė bels­tis į So­cia­linės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­riją. „Pa­sa­kiau sau: jei reikės, ei­siu ir iki teis­mo. Jei ir ten ne­būsiu iš­girs­ta, kreip­siuos į Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių teismą, bet ši­taip ne­ga­li būti.“
Vis dėlto pa­na­šu, kad by­linė­tis su vals­ty­be ne­reikės. Pir­ma­dienį į Re­dos pa­što dėžutę įkri­to laiš­kas su il­gai lauk­ta ži­nia, kad nu­spręsta tiek jai, tiek ki­tiems, ser­gan­tiems achond­rop­la­zi­ja, skir­ti kom­pen­sa­ciją au­to­mo­bi­liui pri­si­tai­ky­ti.
Mo­te­ris su­sku­bo šia ži­nia da­lin­tis so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ir ne­tru­kus su­laukė dau­gybės svei­ki­nimų. At­si­ra­do ir jos li­ki­mo draugų, ku­rie tei­ra­vo­si, kur kreip­tis dėl šios kom­pen­sa­ci­jos, ką da­ry­ti, kad ji būtų su­teik­ta.
„Man ky­la klau­si­mas: ne­gi iki šiol nie­kas iš ser­gan­čiųjų ma­no li­ga ne­bandė to pa­rei­ka­lau­ti? Ki­ti, pri­si­taikę au­to­mo­bi­lius sa­vo pa­čių lėšo­mis, pa­sa­ko­jo taip pat kreipę­si kom­pen­sa­ci­jos, ta­čiau iš­girdę, kad ne­prik­lau­so, nu­lei­do ran­kas. Bet juk ši­taip ne­ga­li­ma da­ry­ti. Ir tai lie­čia ne tik ma­žaū­gius. Yra dar sun­kiau ju­dan­čių žmo­nių, ser­gan­čių sąna­rių ar kaulų li­go­mis, ku­rie, pa­si­ro­do, į tą kom­pen­sa­ciją taip pat ne­ga­li pre­ten­duo­ti. Net į ga­li­mybę sta­ty­ti au­to­mo­bilį ne­įga­lio­jo vie­to­je. Va­di­na­si, net jei vos paei­ni, klam­pok su pir­ki­nių mai­šais iki aikš­telės pa­kraš­čio, kur ra­dai vietą pa­si­sta­tyt au­to­mo­bilį. Tai – ta­vo pa­čio pro­ble­mos...“ – plun­giškė stebė­jo­si kai ku­rių teisės aktų lo­gi­ka.
O minė­to­ji kom­pen­sa­ci­ja ne­įga­lie­siems la­bai svar­bi dar ir dėl to, kad net ne­di­de­lis au­to­mo­bi­lio pa­kei­ti­mas, sie­kiant jį pri­tai­ky­ti ne­įga­lia­jam, ga­li kai­nuo­ti nuo tūkstan­čio eurų. Jei rei­ka­lin­gi di­des­ni pa­kei­ti­mai, darbų kai­nos išau­ga ke­lis kar­tus. Jei­gu Neį­ga­lu­mo ir dar­bin­gu­mo nu­sta­ty­mo tar­ny­bos te­ri­to­ri­nis sky­rius nu­sta­to po­reikį kom­pen­sa­ci­jai, vie­nam as­me­niui ski­ria­ma iki 2 560 eurų leng­vo­jo au­to­mo­bi­lio įsi­gi­ji­mui ir tech­ni­niam pri­tai­ky­mui. Ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kad pa­pras­tai di­delė­mis pa­ja­mo­mis ne­ga­lin­tiems pa­si­gir­ti ne­įga­lie­siems tai – di­delė pa­gal­ba ir pa­ska­ta.


Nau­ji rūpes­čiai

Kai tik nu­slūgs džiaugs­mas dėl šios ge­ro­sios ži­nios, Re­da ža­da pra­dėti dai­ry­tis au­to­mo­bi­lio. Bet ir ne­turė­da­ma jo ne­sėdi na­mie rankų su­dėju­si – nau­do­da­ma­si vie­šuo­ju trans­por­tu ak­ty­viai ke­liau­ja po Lie­tuvą. Ir vie­nos to­kios ke­lionės me­tu pra­ėjusį sa­vait­galį su­si­dūrė su ga­na ne­ma­lo­nia si­tua­ci­ja, ku­ri dar sykį pa­rodė, kad į judė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­čius as­me­nis vis dar žiū­ri­ma at­mes­ti­nai.
Mo­te­ris pa­sa­ko­jo daug ke­liau­jan­ti trau­ki­niais ir iki šiol nie­kad ne­pa­ty­ru­si jo­kio var­go įli­pant į juos ar iš­li­pant, ta­čiau šįkart, su­si­ruo­šu­si iš Klaipė­dos na­mo, uos­ta­mies­čio sto­ty­je li­ko be ža­do.
At­vy­ku­sio trau­ki­nio laip­tu­kai bu­vo taip aukš­tai, kad ji su­pra­to ne­galė­sian­ti ne tik įlip­ti į jį, bet ir pa­siek­ti myg­tu­ko, kurį būti­na pa­spaus­ti, kad at­si­da­rytų trau­ki­nio du­rys.
Lai­mei, prie plun­giškės ne­tru­ko priei­ti ir sa­vo pa­galbą pa­si­ūly­ti šią si­tua­ciją pa­matęs sto­ties ap­sau­gos dar­buo­to­jas. „Iš pra­džių jis pa­si­ūlė man įsi­kib­ti į jo ranką, ta­čiau ir tai ne­gelbė­jo, todėl tie­sio­gi­ne to žod­žio pra­sme jis įkėlė ma­ne į trau­kinį. Pa­ti ne­būčiau nie­kaip įsi­ka­ba­ro­ju­si, nes pir­mas laip­te­lis bu­vo man ties juos­me­niu. Įli­pau, at­si­sėdau ir gal­vo­ju – o kas to­liau? Kaip reikės iš­lip­ti? Nes net jo­kio turėk­lo įsi­kib­ti prie tų laiptų nėra. Ir ką, Plungės sto­ty­je tie­siog te­ko nu­čiuož­ti tais laip­tais ant už­pa­ka­lio“, – op­ti­miz­mo nie­kad ne­pra­ran­dan­ti plun­giškė juokė­si iš šio sa­vo nuo­ty­kio.
Sup­ras­da­ma, kad to­kie trau­ki­nio laip­te­liai sun­kiai įvei­kia­mi ne tik jai, bet ir ki­tiems ne­ga­lią tu­rin­tiems žmonėms, taip pat sen­jo­rams, ma­moms su vai­kais, Re­da šiuo nu­ti­ki­mu su­sku­bo da­lin­tis so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Šįkart į jos įra­šus su­rea­ga­vo ir su ja su­si­siekė pa­tys Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liai. Įmonės at­stovė rašė, ne­va da­ro­ma vis­kas, kad trau­ki­niai būtų kuo pa­to­ges­ni įvai­raus am­žiaus ir skir­tingų gru­pių ke­lei­viams, ta­čiau tam trūksta­ma lėšų.
Vie­šin­da­ma to­kias gy­ve­ni­miš­kas si­tua­ci­jas, su ku­rio­mis su­si­du­ria tiek ji pa­ti, tiek jos ne­įgalūs pa­žįsta­mi, R. Au­ry­laitė ne­re­tai su­lau­kia ži­nu­čių ir laiškų iš vi­sos Lie­tu­vos, ku­riuo­se pa­sa­ko­ja­ma, kaip men­kai sun­kiau ju­dan­tiems žmonėms yra pri­tai­ky­tas ne tik vie­ša­sis trans­por­tas, net ir nau­jai įsi­gy­ja­mas, bet ir vi­suo­me­ni­niai pa­sta­tai, ki­tos erdvės.
Mo­te­ris gar­siai kal­ba ir apie ne­įga­lie­siems tu­rin­čių at­sto­vau­ti drau­gijų, galų ga­le – Neį­ga­liųjų rei­kalų de­par­ta­men­to ne­veiks­numą. Jos įsi­ti­ki­ni­mu, klai­din­ga ma­ny­ti, kad to­kios ins­ti­tu­ci­jos vieną dieną su­si­griebs ir pa­keis sa­vo po­žiūrį. Esą kol pa­tys neiš­mok­si­me vie­šin­ti pro­blemų ir rei­ka­lau­ti, kad jos būtų sprend­žia­mos, tol gra­žios kal­bos apie rūpestį ne­įga­liai­siais taip ir liks tik kal­bo­mis.