Plungiškės skelbia madingo daržo sezoną

Užau­go tarp sėklų len­tynų

„Že­mai­čiui“ už­su­kus į „Klėtelę“, su­tin­ka­me už pre­kys­ta­lio be­si­su­kan­čias Medą ir Da­lią. Trum­pam per­lei­du­sios pri­žiūrė­ti par­duo­tuvę ko­le­gei, juod­vi pa­kvie­čia į ant­rąjį aukštą. Čia, ap­lin­kui kauk­šint sta­ty­bi­nin­kams ir burz­giant grąžtams („Klėtelė“ prie­š ke­le­rius me­tus iš ne­di­de­lio na­mu­ko per­si­kėlė į erd­ves­nes pa­tal­pas, tad vis dar gy­ve­na įkur­tu­vių dva­sia), su­sėda­me prie ar­ba­tos puo­de­lių ir ne­tru­kus įsiš­ne­ka­me apie šei­mos vers­lo pra­džią.
Da­lia juok­da­ma­si pa­sa­ko­ja, kad Me­da, ga­li­ma sa­ky­ti, se­no­jo­je „Klėtelė­je“ užau­go. „Pa­me­nu, at­ėju­si dirb­ti jos ve­žimėlį pa­sta­ty­da­vau tarp len­tynų. Būda­vo, užei­na klien­tai ir ste­bi­si – kas ten niurz­ga. Taip ir užau­go, o da­bar – pa­ti dip­lo­muo­ta ag­ro­nomė. Da­bar mes iš jos mokomės.“
Re­gis, ki­taip ir ne­galė­jo būti – nuo ma­žumės ma­ty­da­mos tėvų dar­binę veiklą, girdė­da­mos jų pa­šne­ke­sius na­muo­se, at­ža­los ne­re­tai pa­si­ren­ka ei­ti sa­vo gim­dy­tojų ke­liu. Tad nie­kam ne­bu­vo di­delė staig­me­na, kai bai­gu­si moks­lus Plungės „Saulės“ gim­na­zi­jo­je mer­gi­na pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti ag­ro­no­miją.
O štai Da­lios, bai­gu­sios me­di­ci­nos mo­kyklą ir įsi­dar­bi­nu­sios me­di­ci­nos se­se­ri­mi, dar­bo „Klėtelė­je“ pra­džia bu­vu­si ne­pla­nuo­ta ir jai pa­čiai ne­tikė­ta. „Grįžu­si į Plungę pa­ma­čiau, kad neiš­si­lai­ky­siu iš sa­vo al­gos, ku­ri tais lai­kais siekė vos 600 litų, o vien bu­to nuo­mai reikė­jo 500. Ir iš tėvų im­ti ne­norė­jau. Tuo me­tu jau drau­ga­vau su Ro­lan­du, jis sykį pa­prašė – nueik, į len­ty­nas su­dėliok sėklų pa­ke­lius. Aš tas dėžes pra­si­da­rau, pra­de­du dėlio­ti. Vie­na mo­te­ris įei­na, ki­ta įei­na. Klau­sia po­mi­dorų sėklų. Sa­kau: yra čia kaž­ko­kios, bet nei kuo jos ski­ria­si, nei ku­rią rūšį pa­si­ūly­ti... Taip po tru­putį pra­dėjau domė­tis. Lai­mei, mo­kyk­loj tiek bio­lo­gi­ja, tiek che­mi­ja ir fi­zi­ka ge­rai sekė­si. Iki šiol klien­tai ste­bi­si, iš kur taip ge­rai iš­ma­nau apie trąšas, o aš jiems sa­kau – tai­gi pas An­taną La­puką che­miją mo­kiau­si“, – šyp­so­si Da­lia.


Ma­si­no žemės ūkio tech­ni­ka

Pradė­ju­si gi­lin­tis į naują sritį, mo­te­ris į me­di­ciną ne­begrį­žo. Įtraukė dar­bas „Klėtelė­je“, se­mi­na­rai, žemės ūkio pa­ro­dos tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je, at­si­ra­do ry­šių su gėli­nin­kais ir ūki­nin­kais.
Kurį laiką „Že­mai­ti­jos sėklos“ siūlė ir ap­žel­di­ni­mo pa­slau­gas, sėjo ve­jas, bet už to neuž­si­ka­bi­no. Da­lia pri­si­minė šei­moj bu­vus pa­svars­tymų, kad gal Me­da galėtų rink­tis stu­di­juo­ti ap­žel­di­nimą, ta­čiau jos pa­čios akys kry­po vi­sai į kitą pusę.
Kaip be­būtų, vi­sos moks­lei­viš­kos šei­mos vy­resnėlės va­sa­ros pra­bėgo „Klėtelė­je“ – reikė­jo tėvams pa­dėti, be to, bu­vo ga­li­mybė šiek tiek už­si­dirb­ti. Mer­gaitė nuo ma­žumės kar­tu su tėčiu ir bro­liu žaidė šach­ma­tais, da­ly­vau­da­vo įvai­rio­se var­žy­bo­se. Me­nams ga­bi moksleivė lankė ir Plungės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los dailės sky­rių, turė­jo min­čių apie ar­chi­tektū­ros stu­di­jas. Ta­čiau sua­be­jo­ju­si, ar įstos, dėmesį nu­kreipė į ag­ro­no­miją.
Pri­si­minė vieną va­sarą su tėvais Kėdai­niuo­se ap­lan­kytą „Ag­ro­vi­zi­jos“ pa­rodą, ku­rio­je jau­nos plun­giškės dėmesį pa­traukė... šiuo­lai­kinė žemės ūkio tech­ni­ka, iš­ma­nie­ji trak­to­riai, dro­nai.
Vėliau drau­gai stebė­jo­si, kodėl ji sto­jo į Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­te­to Žemės ūkio aka­de­miją, kodėl itin ge­rais pa­žy­miais gim­na­ziją bai­gu­si mer­gi­na pa­si­rin­ko ag­ro­no­mi­jos stu­di­jas, kur ne­va sto­ja tik nie­kur ki­tur ne­priim­ti jau­nuo­liai.
Pa­sak Me­dos, da­lis tie­sos ta­me yra, mat dau­ge­lis jos kur­siokų – ūki­ninkų vai­kai, ne­ski­rian­tys daug dėme­sio moks­lams, ta­čiau jau nuo ma­žumės ži­nan­tys, kad baigę stu­di­jas dirbs tėvų ūkiuo­se, o vėliau juos ir pe­rims. Esą tai ži­no­da­mi dėsty­to­jai net pa­s-
kai­tas su­dėlio­da­vo taip, kad penk­ta­die­niai būtų lais­vi, tad jau ket­vir­ta­die­nio va­ka­rais dau­ge­lis stu­dentų skubė­da­vo grįžti na­mo – kas ar­ti, kas sėti.
O plun­giškė, kad lais­vas lai­kas ne­nueitų vel­tui, įsip­rašė at­lik­ti pra­ktiką įmonė­je „Do­jus Ag­ro“, pre­kiau­jan­čio­je „John Deer“ žemės ūkio tech­ni­ka. Čia jai bu­vo pa­skir­tos rin­ko­da­ros asis­tentės pa­rei­gos. Nors pri­si­pa­ži­no ta­da men­kai iš­ma­niu­si, kas yra to­ji rin­ko­da­ra, pra­dėju­si gi­lin­tis pa­ma­žu at­ra­do naują sa­vo ta­lentą. Pradė­jo ra­šy­ti straips­nius žemės ūkio te­ma, o ir įmonė džiaugė­si ra­du­si jauną spe­cia­listę, ku­ri ne tik ge­ba skland­žiai ra­šy­ti, bet ir iš­ma­no tai, apie ką ra­šo.


Už­su­ka ir pirk­ti, ir pa­ta­ri­mo pa­klaus­ti

Stu­dijų me­tais ir at­lik­da­ma pra­ktiką Me­da sa­ve iš­bandė ne vie­no­je įmonė­je. Ir sa­ko sa­vo kai­liu pa­ty­ru­si, kuo ski­ria­si dar­bas di­delė­je kor­po­ra­ci­jo­je, kur pa­grin­di­nis tiks­las – kuo dau­giau par­duo­ti, ir šei­mi­nis vers­las to­kia­me ne­di­de­lia­me mies­te kaip Plungė.
„Mes „Klėtelėj“ jei ma­tom, kad žmo­gui tik­rai ne­rei­kia to trąšų pa­ku­čio, tai taip ir pa­sa­kom, kad ir be to dar­žovės pui­kiai užaugs, kam da­bar tą che­miją purkš­ti, o po to val­gy­ti. Ar­ba kam pirk­ti du sėklų pa­ke­lius, jei šei­mai už­teks dar­žo­vių ir iš vie­no“, – sa­ko Me­da.
Duk­rai ant­ri­na ir Da­lia, at­skleis­da­ma, kad toks be­tar­piš­kas bend­ra­vi­mas su klien­tais kar­tais at­si­su­ka ant­ru ga­lu. Pa­si­tai­ko ir to­kių si­tua­cijų, kai nu­si­pirkę trąšų ko­kio­je ki­to­je par­duo­tuvė­je, žmonės už­su­ka į „Klėtelę“ pa­si­klaus­ti, kaip jas nau­do­ti. Ta­da esą ir ap­mau­du būna, kad su­si­gundę gra­žia rek­la­ma net ir iš­ti­ki­mi klien­tai nu­si­per­ka ki­tur, kar­tais dar­gi bran­giau su­mokė­da­mi, o rei­kia­mos in­for­ma­ci­jos ten ne­gau­na, todėl pa­ta­ri­mo vis tiek trau­kia pas juos.
„Mūsų išs­kir­ti­nu­mas toks ir yra, kad sten­giamės išaiš­kin­ti, pa­tar­ti. Neuž­ten­ka, kad sėklų pa­ke­lis kabėtų len­ty­no­je. Juk sėklų da­bar vi­suo­se pre­ky­bos cent­ruo­se ga­li ras­ti. Kai jie nuo­lai­das skel­bia, iš­kart pa­jun­tam – ne­ten­ka­me da­lies sa­vo pirkėjų. Bet taip jau yra, būda­mas ma­žas prie­š di­delį ne­pa­šo­kinė­si“, – įsi­ti­ki­nu­si D. Ma­čiui­tienė.


Ki­tas žings­nis – į in­ter­netą

Di­de­liu iš­ban­dy­mu šei­mos vers­lui ta­po ir ka­ran­ti­nas, ka­da dėl kurį laiką ga­lio­ju­sių ri­bo­jimų klien­tus bu­vo ga­li­ma ap­tar­nau­ti tik prie par­duo­tuvės durų. Tuo­met veik­lios šei­mos mo­te­rys nu­sprendė, kad „Klėte­lei“ lai­kas kel­ti koją į in­ter­ne­tinę erdvę, mat būtent ten tuo me­tu per­si­kėlė kone vi­sa pre­ky­ba.
Ini­cia­ty­vos ėmėsi Me­da. Mer­gi­na pradėjo bend­rau­ti su klien­tais so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, fil­muo­ti ir skelb­ti trum­pus fil­mu­kus apie dar­ži­nin­kystę, da­lin­tis in­for­ma­ci­ja, ką ka­da sėti ir so­din­ti.
„Žmonės ėmė ra­šy­ti ži­nu­tes, klaus­ti, kur ras­ti tą mūsų „Klėtelę“ ir ką jo­je ga­li­ma įsi­gy­ti. Sup­ra­to­me, kad nėra pra­smės rek­la­muo­tis in­ter­ne­te, jei ne­tu­ri sa­vo in­ter­ne­tinės par­duo­tuvės, todėl ėmėmės ją kur­ti. Ta­da reikė­jo gal­vo­ti, kaip ją iš­rek­la­muot. Pir­mus 4 mėne­sius gal­vo­jo­me, kad ta mūsų nau­jo­ji in­ter­ne­tinė par­duo­tuvė ne­vei­kia, nes už­sa­kymų be­veik ne­būda­vo. Bet po tru­putį ir čia rei­ka­lai įsi­lin­ga­vo. O nuo sau­sio pra­džios da­bar kaip šovėm, kad vos spėjam pa­kuo­ti ir siųs­ti už­sa­ky­mus“, – sėkmin­ga šių metų pra­džia pa­si­džiaugė M. Ma­čiui­tytė.
Idė­ja ženg­ti į in­ter­netą šei­mai lei­do pa­siek­ti tą grupę žmo­nių, ku­rie „Klėtelės“ du­ris pa­pras­tai re­tai pra­ve­ria – jau­nimą ir vi­du­ti­nio am­žiaus klien­tus. Ir da­bar Ma­čiui­čiai džiau­gia­si su­lau­kian­tys už­sa­kymų iš vi­sos Lie­tu­vos ir net... Es­ti­jos. Sa­ko, kar­tais net nu­stem­ban­tys, kodėl už­si­sa­ko­ma būtent pas juos, jei to­kių in­ter­ne­ti­nių par­duo­tu­vių šiais lai­kais – ap­stu.
„Gal dėl to, kad ta mūsų par­duo­tuvė ne to­kia, kaip vi­sos ki­tos, nes ten da­li­namės ir pra­kti­niais pa­ta­ri­mais, – svars­to D. Ma­čiui­tienė. – Ži­nių per 20 metų su­kau­piau tik­rai ne­ma­žai, todėl ga­liu ap­ra­šy­ti, kuo ski­ria­si vie­na veislė nuo ki­tos. Nes pa­ėmęs, tar­kim, po­mi­dorų sėklų pa­kutį be­veik ant kiek­vie­no ra­si už­ra­šytą, kad ši veislė pa­si­žy­mi ska­niais po­mi­do­rais. Bet jei vi­si skanūs, kaip iš­si­rink­ti? Gal ši­ta veislė at­spa­resnė ma­rui ar­ba pa­tys po­mi­do­rai la­bai minkš­ti, sul­tin­gi? Žmonėms pa­tin­ka gau­ti to­kią  in­for­ma­ciją, kad galėtų ap­si­spręsti, ką pirk­ti.“
Mo­te­rys pa­sa­ko­ja pa­čios nu­ste­bu­sios, kai pa­stebė­jo, kad per­kan­tie­ji in­ter­ne­tu be­veik vi­siš­kai ne­si­do­mi kai­no­mis, bet ieš­ko įdo­mių, išs­kir­ti­nių veis­lių. An­tai pa­sta­ruo­ju me­tu per­ka­miau­sia prekė „Klėtelės“ in­ter­ne­tinė­je par­duo­tuvė­je bu­vo plėšo­mo po­mi­do­ro sėklos. „Kas keis­čiau­sia, kad jų kai­na kos­minė bu­vo – 5 eu­rai už 5-ias sėklas. Par­duo­tuvė­je to­kių nie­kam ne­įsiū­ly­tu­me, o in­ter­ne­te iš­pir­ko visą turėtą kiekį“, – stebė­jo­si Me­da.
Pas­tebė­ju­sios šią ten­den­ciją da­bar ma­ma su duk­ra sa­ko spe­cia­liai už­si­sa­kan­čios dau­giau to­kių pre­kių, ku­rių ne­ra­si ki­to­se dar­ži­ninkų par­duo­tuvė­se. Pa­vyzd­žiui, vie­nin­telės Lie­tu­vo­je siū­lo įsi­gy­ti Lie­tu­vo­je iš­vestų dar­žo­vių veis­lių sėklų iš Babtų ins­ti­tu­to. Tu­ri di­delį asor­ti­mentą arbūzų sėklų.
Be­je, turbūt dar ne daug kas ži­no, kad saldūs arbū­zai da­bar pui­kiai de­ra ir Lie­tu­vo­je, lau­ke. Pa­sak Me­dos, per­nai „Lidl“ pre­ky­bos cent­ras ne­mažą jų kiekį įsi­gi­jo iš vie­no lie­tu­vio ūki­nin­ko. To­kios nau­jovės vi­lio­ja ir mėgėjus dar­ži­nin­kus.
„Tu­ri­me ir čia, Plungėje, tarp pirkėjų to­kių, ku­rie at­ėję į par­duo­tuvę klau­sia, ką nau­jo ga­li­me pa­si­ūly­ti. An­tai to­kie gar­baus am­žiaus su­tuok­ti­niai kartą per mėnesį at­va­žiuo­ja į pa­štą pa­siim­ti pen­si­jos, ta­da per gatvę ir – pas mus. Todėl kai tik gau­nu ką nors įdo­mes­nio, vi­sad ati­de­du jiems. Man pa­čiai kar­tais ta eg­zo­ti­ka per daug eg­zo­tiš­ka at­ro­do, bet tik ne šiai se­nukų po­rai“, – nu­si­juokė Da­lia.


Dar­žas – į madą

Sta­tis­ti­niai ty­ri­mai ro­do, kad per ka­ran­tiną iš­lai­dos so­di­nin­kys­tei ir dar­ži­nin­kys­tei pa­sau­ly­je išau­go 77 pro­cen­tais. Be to, dar­ži­nin­kys­te ima domė­tis vis jau­nes­nio am­žiaus žmonės. Tai nea­be­jo­ti­nai su­si­ję su dau­ge­liui da­bar ak­tua­lia svei­ka gy­ven­se­na ir eko­lo­gi­ja, vis daž­niau gir­di­me kal­bant ir apie tvarų var­to­jimą, tau­so­jantį ap­linką.
Nie­ko da­bar ne­bes­te­bi­na ir daž­na­me kie­me ža­liuo­jan­čios dar­žo­vių lysvės. Pa­sak Me­dos, į madą atei­na už­siau­gin­ti ne tik dar­žo­vių, ža­lu­mynų sa­vo kas­die­niam sta­lui, bet ir ski­namų gėlių puokštėms kom­po­nuo­ti, kad ne­be­reikėtų jų pirk­ti par­duo­tuvė­je.
At­si­liep­da­ma į šias ten­den­ci­jas Me­da su­kūrė rin­kinį vai­kams „Dar­žo la­bo­ra­to­ri­ja“, ska­ti­nantį ma­žuo­sius at­si­trauk­ti nuo kom­piu­te­rių bei te­le­fonų ek­ranų ir pa­si­ner­ti į smagų nuo­tykį sėjant sėkly­tes ir ste­bint, kaip jos dygs­ta, at­lie­kant sma­gius gam­ti­nius eks­pe­ri­men­tus. Šių rin­ki­nių plun­giškė pa­do­va­no­jo vie­tos lop­še­liams-dar­že­liams. Ir pa­si­džiaugė kitą­met per­skai­čiu­si, kad šios įstai­gos taip su­si­domė­jo dar­ži­nin­kys­te, jog sa­vo kie­muo­se įsi­rengė pa­kel­tas lys­ves.
Ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kaip būna sma­gu, kai net ir ma­ža ini­cia­ty­va su­lau­kia pa­lai­ky­mo ir it ta snie­go gniūžtė iš­si­ru­tu­lio­ja iki di­de­lių po­ky­čių. Norė­da­ma ir to­liau ska­tin­ti po­žiūrį, kad dar­ži­nin­kystė ga­li būti sma­gi ir nau­din­ga, Me­da pra­ėjusį ru­denį su­kūrė dra­bu­žių li­niją „Gar­den Mood“. „Dar­žas jau ma­do­je, o da­bar lai­kas madą at­ves­ti į daržą“, – skel­bia ji, pri­sta­ty­da­ma šį sa­vo su­ma­nymą.
Bet kodėl – dra­bu­žiai? – tei­rau­jamės nu­stebę. Ir kodėl jau­no­ji ag­ro­nomė nėrė dar ir į šią sritį? Pa­si­ro­do, Me­da siu­vi­mu su­si­domė­jo jau se­niai. Dar mo­kyk­los lai­kais įsi­gi­jo pirmą siu­vi­mo ma­šiną ir pa­si­siu­vo sau net kai­li­nius, o da­bar jau kurį laiką mo­ko­si šio ama­to pa­slap­čių Kau­no bui­ti­nių pa­slaugų ir vers­lo mo­kyk­lo­je. Be to, tęsia ag­ro­no­mi­jos ma­gist­ro stu­di­jas Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­te­te.
Kaip pa­ti pri­si­me­na, ša­lia mokslų nuo pat jaunų dienų vi­sa­da būda­vo ir koks nors dar­bas – te­ko dirb­ti tre­ne­re šach­matų mo­kyk­lo­je, kon­sul­tan­te „Se­nu­kuo­se“, pra­kti­kuo­tis me­de­ly­ne bei žemės ūkio tech­ni­ka pre­kiau­jan­čio­je įmonė­je. Da­bar lais­vu nuo mokslų lai­ku tal­ki­na tėvams „Klėtelė­je“ ir vi­lia­si šio­mis die­no­mis su­lauk­ti kvie­ti­mo at­lik­ti pra­ktiką Da­ni­jo­je, Aar­hus uni­ver­si­te­to mokslų cent­re.
O pa­bai­gu­si stu­di­jas gal grįš į gimtąją Plungę? – tei­rau­jamės Me­dos. Ir iš­girs­ta­me ga­na tvirtą „Kodėl gi ne“. Bet kol tai nu­tiks, su­ta­ria­me su Me­da ir Da­lia su­si­tik­ti daž­niau – mo­te­rys ža­da sa­vo ži­nio­mis da­lin­tis ir su „Že­mai­čio“ skai­ty­to­jais. Tad ne­kant­riai lauk­si­me jų straips­nių, juo­lab kad jau pa­ts me­tas pra­dėti pla­nuo­ti, ką sėsi­me ir so­din­si­me šie­met. Neat­si­li­ki­me nuo madų!