Plungiškių užaugintų pievagrybių skanauja ir užsieniečiai

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­trau­ka
„Eme­gos“ šilt­na­miuo­se de­ra bal­ta­gal­viai ir ru­da­gal­viai pie­vag­ry­biai
Grybų au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­ja yra ge­ro­kai su­dėtin­gesnė nei kitų žemės ūkio kultūrų, vis­gi ši sri­tis ūki­nin­kams ir vers­li­nin­kams – įdo­mi. Plun­giš­kiai, įmonės „Eme­ga“ sa­vi­nin­kai, yra be­ne did­žiau­si pie­vag­ry­bių au­gin­to­jai Že­mai­ti­jo­je. Vers­le dir­ba vi­sa jų šei­ma: su­tuok­ti­niai Al­do­na ir Gas­to­nas Mont­vi­lai bei jų sūnus Eval­das. Jie ti­ki­na, kad pa­sta­rai­siais me­tais po­pu­liarė­ja ša­ly­je au­gi­na­mi ne tik pie­vag­ry­biai, bet ir ki­ti eg­zo­tiš­ki gry­bai.

Ži­nių sėmėsi Len­ki­jo­je
UAB „Eme­ga“ pie­vag­ry­bius Plungė­je au­gi­na nuo 1994 metų. Juos iš čia už­si­sa­ko, per­ka ko­ne vi­sa Lie­tu­va. Did­žiau­sia pro­duk­ci­jos da­lis tie­kia­ma Že­mai­ti­jos re­gio­nui. Da­lis užau­gin­tos pro­duk­ci­jos iš­ke­liau­ja į už­sienį. Anot šei­mos gal­vos ir vers­lo va­do­vo Gas­to­no, pro­gno­zuo­ti grybų der­lių sun­ku, nes jis la­bai pri­klau­so nuo metų lai­ko, grybų der­liui įta­kos tu­ri drėgmė, tem­pe­ratū­ra.
Vers­li­nin­kai dar pir­mai­siais ne­prik­lau­so­mybės me­tais pri­va­ti­za­vo tuo­me­tinės Plungė­je bu­vu­sios dirb­ti­nių odų ga­myk­los šilt­na­mius, ku­riuo­se ir pra­dėjo au­gin­ti pie­vag­ry­bius.
„Anuo­met apie tech­no­lo­giją, pie­vag­ry­bių au­gi­ni­mo ypa­tu­mus ne­daug te­nu­si­manė­me, todėl ži­nių, įgūdžių te­ko mo­ky­tis. Bu­vo­me vie­ni pirmųjų Lie­tu­vo­je, tad spe­cia­listų, ku­rie galėtų pa­tar­ti, pa­mo­ky­ti, mūsų ša­ly­je ne­bu­vo. Ieš­ko­jo­me in­for­ma­ci­jos net Len­ki­jo­je, lankėmės pas kai­my­ninės ša­lies pie­vag­ry­bių au­gin­to­jus“, – pa­sa­ko­jo apie vers­lo pra­džią.
Kom­pos­tas įsi­gy­ja­mas
Tuo­met ir tin­ka­mos žemės ne­bu­vo gry­bams au­gin­ti, reikė­jo ją pa­si­ruoš­ti. Pa­čio­je vers­lo pra­džio­je spe­cia­liai pie­vag­ry­biams au­gin­ti būda­vo kom­pos­tuo­ja­mi ir ruo­šia­mi ru­gi­niai šiau­dai. Juos reikė­da­vo iš­mir­ky­ti, vėliau su­krau­ti į dviejų metrų krūvas, kas dvi die­nas per­mai­šy­ti, o kiek vėliau – ste­ri­li­zuo­ti aukš­to­je tem­pe­ratū­ro­je. Tuo­met ir darbų na­šu­mas, ir užau­gi­na­mos pro­duk­ci­jos kie­kis bu­vo ge­ro­kai ma­žes­ni, o ir kom­pos­tas – ne pa­čios aukš­čiau­sios ko­kybės.
Todėl da­bar vers­li­nin­kai per­ka jau pa­ruoštą kom­postą su mi­ce­liu iš vie­no did­žiau­sių pie­vag­ry­bių au­gin­tojų Bal­ti­jos Ša­ly­se – Kęstu­čio Jus­čiaus, ku­ris yra „Bal­tic Champs“ va­do­vas.
Pie­vag­ry­bių au­gi­ni­mo terpė, pa­pras­čiau va­di­na­ma „kom­pos­tu“, – tai su­bstra­tas, iš ku­rio au­ga gry­bai. Jis su­si­de­da iš trijų pa­grin­di­nių med­žiagų – kvie­čių šiaudų, vištų mėšlo ir gip­so. Būtent kom­pos­tas yra tai, iš ko gry­bai aug­da­mi gau­na mais­ti­nes med­žia­gas.
Pra­di­nis au­gi­ni­mo terpės pa­ruo­ši­mas, kom­pos­to su­dėti­nių da­lių mai­šy­mas ir fer­men­ta­vi­mas iki pa­ste­ri­za­vi­mo trun­ka apie dvi sa­vai­tes. Kom­pos­tui per­ėjus pa­ste­ri­za­ci­jos pro­cesą, ja­me pa­sėja­ma grybų „sėkla“. Tai spe­cia­liai pa­ruoš­ti ne­daigūs grūdai, pa­deng­ti grybų spo­ro­mis, iš ku­rių išau­ga gry­bie­na, ki­taip dar va­di­na­ma mi­ce­liu.
Prad­žio­je mi­ce­lis ima mais­ti­nes med­žia­gas iš grūdo, o vėliau, esant jam pa­lan­kioms sąly­goms, išp­lin­ta kom­pos­te, su­da­ry­da­mas plonų siūlų pa­vi­da­lo tinklą. Pil­nai mi­ce­liu ko­lo­ni­zuo­tas kom­pos­tas pa­klo­ja­mas į len­ty­nas, kur už­den­gia­mas spe­cia­liai pa­ruoš­tu 5 cm sto­rio durpės sluoks­niu.
Ši durpė at­lie­ka dvi la­bai svar­bias funk­ci­jas – ap­sau­go ir už­tik­ri­na, kad grybų au­gi­mo bei der­liaus nu­ėmi­mo me­tu kom­pos­tas neišd­žiūtų. Tik mi­ce­lio „siū­lams“ iš kom­pos­to pe­rau­gant per durpę su­si­da­ro spe­cia­lios sąly­gos gry­bams už­si­megz­ti.
Did­žiau­si sun­ku­mai jau praei­ty­je
„Mūsų gry­bus ima ka­vinės, pi­ce­ri­jos, par­duo­tuvės. Jie ke­liau­ja net į pa­čius did­žiau­sius va­karų Lie­tu­vos pre­ky­bos tink­lus. Pa­vie­niai gy­ven­to­jai ne­la­bai atei­na, ka­dan­gi esa­me įsikūrę ne mies­to cent­re, o Plungės pa­kraš­ty­je. Did­žiau­si sun­ku­mai jau praei­ty­je, vers­las sta­bi­lus, tu­ri­me nu­si­stovė­ju­sias rea­li­za­ci­jos vie­tas. Ne­be­rei­kia kūren­ti kros­nių, kad šilt­na­miuo­se pa­lai­ky­ti rei­kiamą tem­pe­ratūrą“, – pa­sa­ko­jo vers­li­nin­kas.
Čia – daug rankų dar­bo, todėl šilt­na­miuo­se dar­buo­ja­si 8 ar 10 žmo­nių.
„Šia­me vers­le daug dar­bo, o aš kar­tais sva­jo­ju apie pa­pras­to pen­si­nin­ko gy­ve­nimą – leng­vesnį, be jo­kių pa­reigų, rūpes­čių“, – at­vi­ra­vo UAB „Eme­ga“ va­do­vas. „Na, ką tu čia šne­ki, šis vers­las jau ta­vo krau­jy­je. Kaip dvi­de­šimt še­še­rius me­tus dir­bai, taip ir to­liau dirb­si, per tiek lai­ko jau su­si­for­ma­vo sa­vi­tas gy­ve­ni­mo būdas, be ši­to nė ke­lių dienų neiš­temp­tum“, – sa­vo su­tuok­ti­niui prie­šta­ra­vo Al­do­na, ku­ri dir­ba šei­mos vers­le bu­hal­te­re. Ji val­do fi­nan­sus.
Vers­li­nin­kai per mėnesį užau­gi­na apie 15 tonų grybų. „Au­gi­nam tiek, kiek rei­kia par­da­vi­mui. Plėstis ne­bep­la­nuo­ja­me. Būna, kad prie­š Kalė­das ar ki­tas šven­tes at­vyks­ta ir už­sa­ko pa­pil­domą toną, bet mes ne­be­ga­li­me pa­ten­kin­ti šio po­rei­kio, ka­dan­gi vien­kar­tinė rea­li­za­ci­ja nėra ge­riau­sias spren­di­mas. Per 26-erius veik­los me­tus tu­ri­me pa­sto­vių klientų tinklą, ži­no­me po­reikį, pa­gal jį ir pla­nuo­ja­me ga­my­bos apim­tis.“
Mont­vi­lai tei­gia bent jau kol kas di­de­lių ka­ran­ti­no pa­sek­mių ne­pa­jutę. „Ma­nau, kad jei ge­rai dir­bi – vi­sa­da už­si­dirb­si. Jei tingė­si, ne­dirb­si – pra­dirb­si“, – nu­si­juokė šei­mos gal­va.
Pa­sak jo, jei įmonė verstų­si tik grybų au­gi­ni­mu, už­si­dirb­ti būtų su­dėtin­ga. Todėl ima­ma­si pa­pil­do­mos veik­los – pre­kiau­ja­ma žvy­ru, smėliu, skal­da. Nuo­mo­ja­ma sun­kio­ji tech­ni­ka, kra­nai. Bu­vo me­tas, kuo­met „Eme­ga“ ga­mi­no me­ta­li­nius stik­lai­nių dang­te­lius, bet ga­liau­siai ši­to at­si­sakė – da­bar jiems ne­bėra pa­klau­sos.
Kiau­ši­nienė su gry­bais
Net dvi­de­šimt še­še­rius me­tus bal­ta­gal­viai ir ru­da­gal­viai pie­vag­ry­biai de­ra UAB „Eme­ga“, įsikū­ru­sio­je Plungė­je. Anot au­gin­tojų, už­sie­nie­čiai la­biau ver­ti­na ru­duo­sius pie­vag­ry­bius dėl juo­se esan­čio di­des­nio bal­tymų kie­kio. O lie­tu­viai – bal­tuo­sius.
„Mūsų kraš­tie­čiai la­biau įpratę prie baltų pie­vag­ry­bių, todėl juos tie­kia­me nuo­lat, o ru­duo­sius – pa­gal pa­klausą. Pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai pamėg­ti ir „Por­to­bel­lo“ di­die­ji gry­bai“ – sakė G. Mont­vi­las.
Pa­si­tei­ra­vus, koks jų mėgsta­miau­sias pa­tie­ka­las, gal šei­ma tu­ri kokį spe­cialų grybų ga­mi­ni­mo re­ceptą, že­mai­čiai tik nu­si­šyp­so­jo ir pa­sakė : „Mums ska­niau­sia kiau­ši­nienė su gry­bais. Pa­sis­ky­nei, pri­pjaus­tei į „pe­telnę“ – ir svei­ka, ir ska­nu“.