Naujausios
– Ar dar prisimenate, kokiomis nuotaikomis Lietuva pasitiko 1991-uosius? – „Žemaitis“ teiravosi J. Juškevičiaus.
– Labai ryškiai prisimenu, kad tvyrojo kažkoks vienybės jausmas. Visi labai norėjo tos nepriklausomybės. Tai buvo lūžio momentas. Po tos nakties pasikeitė daugelio gyvenimai. Aš pats dirbau odos gaminių gamykloje inžinieriumi ir savo akimis mačiau, kiek odos išsinešdavo, koks sovietinis biznis buvo daromas – kai kas namus pasistatė, pirko mašinas. Ir mokesčių mokėti nereikėjo. O dabar – nepriklausomybė, reikia mokėti verslą daryt arba amatą išmanyt, reikia mokesčius mokėt. Iki pat šiol dar daug žmonių kaip tų Mozės žydų – žiūrinčių atgal, kaip gerai tada buvo...
– O jums nebuvo gerai?
– Gerai gyveno tie, kurie nemąstė ir nekeldavo klausimų. Mane irgi kvietė į Komunistų partiją stoti, bet atsisakiau. Visur mačiau tos santvarkos beprasmybę. Paprastas pavyzdys: kai statė odos gaminių gamyklą, atvežė dalį japoniškų įrengimų ir dalį – tarybinių. Pirmieji veikė be priekaištų, o tarybinius visus galiausiai teko išmontuoti ir išmesti lauk. O juk kažkas juos projektavo, gamino, montavo, vežė į Plungę. Visi dirbo, o rezultatas koks...
– Ar to beprasmybės jausmo vedamas sausio 13-ąją ir atsidūrėte Vilniuje?
– Buvo pranešinėjama, kad įtempta situacija, kad gali pulti Parlamentą ir Televizijos bokštą. Iš kažkur sužinojau, kad nuo bažnyčios važiuos du autobusai savanorių ginti, o aš tą dieną buvau dar dviejų televizorių nepataisęs. Griūdamas padariau, ką galėjau, ir bėgom prie bažnyčios. Išvažiavom.
Mano dukra, tada dar mokinukė, pasišovė kartu su drauge irgi važiuot. Visa laimė, kad Dievas davė mintį atsakyt jai. Jei būtų tekę stovėti prieš tuos kareivių automatus ir dar už nugaros dukrą slėpt.... Nors, tiesą pasakius, daug šeimų buvo su vaikais. Niekas nežinojo, kur ir ko vyksta, kas laukia.
Pirmiausia nuvykom prie Parlamento, ten – pakili nuotaika, laužai, dainos. Ir staiga pranešimas, kad gali pulti Televizijos bokštą. Nutarėm važiuoti ten. Nuvykę su kaimynu Viktoru Vaitkum, apėjom bokštą iš antros pusės. Prasidėjo kalbos, kad važiuoja tankai. Tada kažkoks blyksnis į dangų ir šūvio aidas. Supratau, kad tankas tuščiais šoviniais šaudo, baido žmones. Vėliau paaiškėjo, kad nuo tų šūvių išbyrėjo vieno mūsų autobuso langai.
Galiausiai pasirodė tanketės, išlindo tankistai su automatėliais, mažiukai tokie. Aš pats dvejus metus sovietinėj armijoj tarnavau karininku, tekdavo vesti kareivėliams instruktažus, tad ir tą naktį rusų kareiviai neatrodė tokie baisūs.
Po to tankas priropojo prie bokšto, dešiniau mūsų. Iššovė tuščiu šoviniu žmonėms tiesiai virš galvų. Visi nuo to garso sukrito ant žemės. Per tuos sukritusius žmones, per išdaužtus langus kareiviai sulindo į bokšto vidų. Vienas atsisukęs buože trenkė kažkokiai moteriškei per galvą, pasipylė kraujas...
– Jūs pats išvengėte sužalojimų?
– Laimei, namo grįžau sveikas gyvas, nors ne visiems taip pasisekė. Kai kurie, kartu važiavę, vėliau gydėsi pažeistą klausą, buvo grįžusių prakirsta galva ar supjaustytom rankom. Aš pats prisimenu tik apėmusį kažkokį sąstingį. Gal nuo streso, gal nuo šūvių garsų. Aplinkui – sąmyšis, o tu stovi kaip pritrenktas...
Kai Televizijos bokštas buvo užimtas, mes pasitraukėm atokiau, į daugiabučių namų pusę. Ten pastebėjau, kad tankai prožektoriais šviečia į tuos namus, į jų stogus. Man buvo baisiai įdomu, ko jie ten ieško, ko žiūri. Kurį laiką pats įdėmiai stebėjau tuos apšviestus namus. Ir dabar staiga girdžiu Algirdą Paleckį aiškinant, kad tą naktį prie Televizijos bokšto nuo tų stogų buvo šaudoma... Aš nemačiau nė vieno blyksnio. Ar galima naktį paslėpti šūvį? Nebent iš lankų būtų šaudę.
Taigi matot, kokį melą skleidžia. Bet tai – nieko naujo. Dar tada, kai grįžom iš sostinės, kitą ar dar kitą dieną gavau iškvietimą į kareivinių kvartalą pas karininko žmoną remontuoti televizorių. Ir ta moteriškė man pradėjo aiškinti, kas vyko tam Vilniuj, kad vargšai rusų kareivėliai buvo apšaudomi lietuvių nuo stogų... Panašu, kad ši legenda jau tada KGB buvo sukurta, o vėliau ir A. Paleckis ją pasigavo.
– Nors nuo tų įvykių praėjo jau du dešimtmečiai, vis dar pasigirsta spekuliacijų Sausio 13-osios tema. Ne taip retai nuskamba ir pasakymas „Ne už tokią Lietuvą kovojome“.
– Už kokią tada, jei ne už tokią? Kelias į laisvę yra labai ilgas ir sudėtingas, mes juo iki šiol dar einame. Yra sakoma, kad demokratija nėra tobula valdymo forma, bet tobulesnės dar niekas nesugalvojo.
Mane iki šiol stebina, kad dalis žmonių negali ir nenori suvokti, kas vyko Sovietų Sąjungoje pokariu. Tokiam kai bandau pakišti kokią knygą apie trėmimus, atšauna – aš tokių knygų neskaitau! O aš skaitau, man viskas įdomu. Turiu išsaugojęs ir tėviškėje palėpėje rastus Stalino raštus. Ten suokiama, kokia gi tobula toji santvarka, kaip gera ir nuostabu joje gyventi, vienintelė grėsmė – kad tik neišprotėjus nuo to gerumo ir progreso. O štai aš pats, kada būdamas paauglys pradėjau dirbti kolūkyje, kaimo vyrų paklausiau, kiek daržinių šieno priveždavo prie Smetonos ir kiek dabar. Ir jie man atsakė, kad seniau, būdavo, ir 20 daržinių prikraudavo, o dabar – šiaip ne taip vos tris. Vat toks tas progresas buvo.
Beje, vergovinėje santvarkoje net ir vergai turėjo vertę, todėl vergvaldžiai juos saugodavo, maitindavo. O kokią vertę turėjo į atšiauriausius Sibiro kampelius ištremti tautiečiai, kas jais rūpinosi?
Kažkuris caras yra pasakęs – Rusijos protu nesuvokti. Dabar ir Putinas tą kartoja. O ko negalima protu suvokti? Tik beprotystės.
– Minėjote, kad pats užaugote Rokiškio rajone. Ar jūsų tėvukams pavyko išvengti tremties?
– Visa laimė, tremtinio duonos jiems neteko ragauti, tačiau tėvukui teko patirti miškinio dalią. Jis buvo kažkur užmetęs savo tikruosius dokumentus ir pasidarė špargalkę, neva gimęs 1908 metais – kad neimtų į sovietinę armiją. Pagavo kalvėj bedirbantį, porą savaičių palaikė ir paleido. Bet galų gale vis tiek atėjo „pavieska“ važiuot tarnauti. Teko rinktis – arba armija, arba miškas. Pasirinko mišką. Susieidavo su partizanais, bet daugiau laikėsi nuošaliau jų, naktim pas mamą parbėgdavo.
Kai paskelbė amnestiją ir kvietė išeiti iš miškų legalizuotis, jis nutarė surizikuoti. Atėjo į komisiją, pasakė pavardę. Kažkas iš tos komisijos pakėlė sąrašą su partizanų pavardėm, ėmė ieškoti tėtės pavardės. Galiausiai mestelėjo „Takova ch... net“.
Tėtė buvo labai apsukrus. Per tardymą jam liepė atnešti priduoti šautuvą – gal kur kokį seną radęs. Šautuvą jis turėjo, kaip gi miške be jo, bet nebuvo kvailas, kad komisijai neštų – po to aiškinkis, iš kur gavai. Tai pakišo jį po kelmu, o šovinius, įlipęs į eglės viršūnę, apvyniojo juosta prie šakos. Kai buvau 7-oj klasės, tėtė parodė man, kur tie šoviniai, įlipęs pasiėmiau.
– Ar tik ne iš tėčio paveldėjote savo muzikinius gabumus?
– Tikrai taip, tėvukas ne tik nagingas meistras buvo, namus statydavo, bet ir talentingas muzikantas. Esam daug vestuvių kartu atgroję: tėtis su bandonija, aš su armonika. Ir vėliau daug muzikuota. Daug metų dainavau tremtinių chore, bažnyčioje yra tekę giedot, ansambliuose grot. Kodėl dabar nebeinu? Kažkaip laisvam norisi būti. Aš mėgstu pažvejoti. O būdavo: pabundi, geras oras, norėtum į žvejybą, bet 11 valandą – choro repeticija. Tad galiausiai mečiau tas muzikas. Savo duoklę aš jau atidaviau.
– Žinau, kad ne tik žvejoti, bet ir meistrauti mėgstate.
– Tas irgi iš tėčio paveldėta. Kai tėveliai išgirdo apie gresiančią tremtį, tėtis išardė dar iš savo tėčio paveldėtą varstotą ir užnešė jį ant aukšto. Bet šeimai pavyko išvengti tremties, o varstotą išsaugojau iki šiol. Ir kai atbėgęs anūkas sušeria per jį plaktuku, šypsausi sau į ūsą, nes tuo varstotu naudojasi jau penktoji karta.
Aš pats gal 10 metų atidaviau įsigytos sodybos Milašaičių miškų apsupty remontui. Kažkada ten buvusi kunigaikščio Oginskio medžioklės rezidencija, o dabar joje šeimininkauja sūnus su šeima. Būdavo, atsikeliu, pavalgau pusryčius – ir tenai.
– O kada tapote Šaulių sąjungos nariu?
– 2014 metais, kada prasidėjo neramumai Ukrainoje. Nusprendžiau, kad reikia ruoštis – gali tekti ir Lietuvai gintis. Beje, jau kuris laikas bendraujam su viena pabėgėlių šeima iš Bučos. Sūnus atsikvietė ją į Plungę, žmonės gavo du kambarius „Saulės“ gimnazijos bendrabutyje. Stengiamės kuo galėdami padėti, kai reikia, nuvežu pas medikus, apsipirkti. Buvo įlenktas slenkstis jų kambario durų – patvarkiau, sumontavau stogelį virš laiptinės durų, kad nepribėgtų lietaus ant laiptų ir šąlant nebūtų slidu išeiti. O šiandien važiuosiu tvarkyti stogo, kad nebebėgtų į virtuvę. Mokykla yra mokykla, ji turi savo reikalų. Man daug paprasčiau imti ir sutvarkyti.
