Naujausios
Širdyje – 25-eri
Kai kalbėjomės su Gediminu, jis prieš dieną buvo atšventęs savo 38-erių metų gimtadienį, tačiau širdyje, kaip pats sako, tų skaičiukų prikritę kur kas mažiau. „Realiai man – 25-eri. Kažkaip jaučiuosi ties tuo skaičiumi sustojęs. Esu apie tai ir dainą parašęs, kuri vadinasi „Išmeskem laikruodius“, – sako šiuo metu Telšiuose su šeima gyvenantis šarneliškis.
Nostalgiškai prisimindamas vaikystę jis sako, kad ši neatsiejama ne tik nuo Šarnelės, kur gimė bei augo, bet ir nuo Žemaičių Kalvarijos. Čia Gediminas lankė mokyklą ir pradėjo rašyti pirmuosius savo kūrybinio gyvenimo puslapius.
„Antrieji mano namai buvo Žemaičių Kalvarijos kultūros centras, kadangi ten sukosi ir tebesisuka mano mamos – Rimos Jokubauskienės – gyvenimas. Tai kažkaip nuo mažumės pratinausi prie scenos. Pažintis su scena prasidėjo nuo vaikiškų spektaklių. Mama juos režisuodavo, tėtis kurdavo muziką, darydavo dekoracijas, mes, vaikai, buvome įdarbinti aktoriais. Įdomus ir mielas procesas vykdavo“, – su šypsena prisimena šarneliškis.
Vietoj pamokų – pasigrojimai prie upelio
Pozityvumu spinduliuojantis Gediminas juokiasi prisiminęs, kaip verkė, norėdamas į mokyklą, kai vyresnė sesuo pradėjo ją lankyti, ir kaip vėliau ašarojo, kuomet pačiam teko krimsti mokslus.
Šarnelės mokyklėlėje dėl nedidelio mokinių skaičiaus visi mokėsi vienoje patalpoje. „Turėjau tik vieną bendraklasį Antaną. Truputį juokingai skamba. Antanas nebuvo labai stropus mokinys, tai aš buvau priverstas šiek tiek labiau pasistengti – jei ne Antaną klausinės, tai mane, – krizena vyras ir tuoj nusikelia į metus, praleistus dabartinėje Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijoje. – Penktoje klasėje vis dar buvau stropus mokinys, tačiau greitai supratau, kad tikimybė būti pakviestam atsakinėti čia nebėra tokia didelė, kadangi klasėje buvo daug mokinių.“
Besimokydamas Žemaičių Kalvarijoje Gediminas pirmąkart paėmė į rankas gitarą. Ilgainiui ji tapo neatskiriama jaunuolio gyvenimo dalimi. Antrasis pomėgis – stalo tenisas. Dabar prisipažįsta, kad nemėgstamas pamokas kartais iškeisdavo į pasisėdėjimą su gitara prie upelio ar stalo teniso mačus su draugais.
Meilė muzikai užkoduota genuose
Tačiau visai mokslų būsimasis dainų kūrėjas, aktyviai pasirodydavęs mokyklos renginiuose, neapleido, mat turėjo svajonę, kaip juokauja, pagyventi studentišką gyvenimą. Ši svajonė išsipildė – Gediminas įstojo mokytis į Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetą Telšiuose. Studijas pradėjo kaip muzikos pedagogikos studentas, o baigė rankose laikydamas kultūrinės veiklos vadybos diplomą.
Baigęs kolegiją Gediminas įsidarbino režisieriumi Mažeikių rajono Sedos kultūros centre. Kiek vėliau įstojo į Kauno technologijos universitetą, ten įgijo viešosios politikos ir administravimo magistro laipsnį. „Politikai, galite būti ramūs – kol kas ateitį sieju su scena“, – juokiasi muzikantas.
O meilė muzikai, ko gero, užkoduota jo genuose. Tėtis visada mylėjo ir tebemyli muziką – grodavo giminių susibūrimuose, kitose šventėse arba tiesiog namuose savo malonumui. Tai darė įspūdį, žavėjo. Tėtis turėjo įvairiausių instrumentų, magnetofonų ir kitų grotuvų. Natūralu, kad tapo pirmuoju Gedimino gitaros mokytoju.
Pasinėrė į kūrybą
Vaikystėje muziką prisijaukinęs Gediminas vis labiau įsitraukė į muzikinį gyvenimą – grojo su klasės draugu, būrė grupę. Pirmoji autorinė daina apie Žemaičių Kalvariją sukurta dar mokykliniame suole, su ja jaunasis talentas pasirodė net televizijoje. Vėliau vaikinas pradėjo kurti dainas apie meilę, gimtąsias vietas.
„Kartais netyčia surimuoji du žodžius ir sąskambis padiktuoja tolimesnę dainos eigą. Tokiu būdu gimė „Vedo kopiniesem medu“ daina. Kartai tiesiog atsisėdi, pažiūri į kokį daiktą, veiksmą, ieškai sąsajų su savim ir, žiūrėk, iš nieko gaunasi visai geras tekstas. O melodija neretai pati pradeda „lipti“ prie žodžių.“
Ilgainiui pašnekovo kūryboje vis didesnę vietą ėmė užimti žemaitiška tarme atliekamos dainos. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis į vieną renginį buvo pakviestas dainuoti žemaitiškai, nors turėjo gal tik kokias tris žemaitiškas dainas. Pamanė, kad tikrai nepamaišytų dar bent viena. Taip dienos šviesą išvydo smagi daina „Karvašūdis“, primenanti vaikystę.
Atlikėjas prisimena, kad vos tik pasirodžiusi ši daina sulaukė nemažai dėmesio ir komentarų. Tai įkvėpė labiau pasinerti į žemaitišką kūrybą. Muzikantas tikisi, jog artimiausiu metu savo klausytojams galės pasiūlyti vien tik žemaitiškų dainų programą.
„Esu liūtas – mėgstu dėmesį“
Išgirsti Gedimino kūrybą galima jo paskyrose socialiniuose tinkluose arba „Youtube“ kanale. Jo muzikos klausantieji parašo komentarų, įkvepiančių kūrybai, pasitaiko ir kritikos.
„Pagal horoskopą esu liūtas – mėgstu dėmesį. Komentuokite drąsiai! Jei kokį neigiamą komentarą gaunu, irgi mėgstu padiskutuoti. Komentarai – naudingi. Kuo daugiau jų, tuo auga dainos populiarumas ir matomumas“, – įsitikinęs muzikantas, kurį dabar galima išvysti ne tik virtualioje erdvėje, bet ir viešose bei privačiose šventėse.
Gediminui širdį glosto tai, jog renginių metu ypač gerai priimamos jo žemaitiškos dainos. Jų su malonumu klauso ne tik žemaičiai, bet ir gyvenantieji kituose Lietuvos regionuose.
Didžiausi gerbėjai – šeimos nariai
Paprašytas prisiminti įsimintiniausią įvykį, įsirašiusį į jo muzikinį kelią, šarneliškis ilgai negalvojęs atsakė, jog prie tokių priskirtų muzikinį projektą Turkijoje, kur teko galimybė atlikti savo kūrybos dainą, pritariant muzikantams iš kitų šalių.
Įstrigo ir patirtis iš studentavimo laikų: „Vedžiau Telšių miesto šventę ant Zakso kalno, ten turėjo koncertuoti kažkokia grupė, bet buvo nesklandumų, vėlavo kažkas. Tai aš pasiėmiau gitarą ir prieš dešimttūkstantinę publiką akustiškai sugrojau savo dainą. Jausmas buvo tikrai geras.“
Vyras džiaugiasi, kad didžiausi jo kūrybos gerbėjai yra jo šeimos nariai. Ypač Gediminas dėkingas savo antrajai pusei. „Ji tokia pati kaip aš, tik kad moteris,“ – juokiasi Gediminas ir spindinčiomis akimis pasakoja apie savo žmoną Liną, vaikus, drauge su jais leidžiamą laiką gimtojoje Šarnelėje, keliones, pasivaikščiojimus ir maudynes bet kokiu oru, pasivažinėjimus motociklu bei neįprastų gyvūnėlių priežiūrą. Jokubauskų namuose gyvena iguana, vėžlys, kelios gyvalazdės, pulkelis žuvyčių ir, žinoma, šuo, katė bei triušis.