Prasmingiausia gyvenime misija – tėčio

Sva­jo­jo apie sep­ty­netą

Tie, kas au­gi­na at­ža­las, ži­no, kad net ir vie­nas vai­kas kar­di­na­liai pa­kei­čia šei­mos gy­ve­nimą. O kai jų vi­si pen­ki – įvai­rių rei­kalų ir rūpes­čių yra pen­kis kar­tus dau­giau. Ži­no­ma, pen­kis kar­tus dau­giau na­muo­se būna ir kle­ge­sio bei džiaugs­mo.

Vos pra­vėrus Šed­vyd­žių namų du­ris To­mas nie­ko ne­laukęs pri­sta­to sa­vo bran­giau­sią turtą: tris gra­žuo­les duk­ras Saulę, Rusnę ir Mar­tyną bei vie­to­je ne­nus­tygs­tan­čius sūnus Ka­rolį ir Vi­lių. Vy­riau­sia­jai Sau­lei jau 14, o pa­gran­du­kas Vi­lius skai­čiuo­ja dar tik sep­tintą mėnesį.

Pa­sak To­mo, Saulė yra ak­ty­vistė, jos pil­na vi­sur. Mer­gaitė yra pa­grin­dinė ma­mos pa­gal­bi­ninkė vi­sa­me ka­me ir di­delė čiauš­kutė. Rusnė – žod­žius ge­rai ap­gal­vo­jan­ti ir tau­pan­ti pa­nelė, bet kai pa­sa­ko ką nors, tai vi­siems pil­vai skau­da nuo juo­ko ir įdo­mių pamąs­tymų, o ir šiaip, šyp­so­si tėtis, ji yra vel­nių pri­ėdu­si. Mar­ty­na – ap­si­ka­bi­nimų, pri­si­glau­dimų mėgėja, la­bai rūpes­tin­ga, bet tuo pa­čiu tu­ri sa­vitą cha­rak­terį, pui­kiai ge­ba už sa­ve pa­stovė­ti ir daž­niau­siai vi­sus nu­gink­luo­ja di­delė­mis iš­raiš­kin­go­mis aki­mis.

„Į mo­kyklą be­si­ruo­šian­tis Ka­ro­lis yra mūsų skai­to­vas, mėgsta įvai­rias kny­ge­les, bet pa­tin­ka ir kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus pa­žais­ti, kai iš­tai­ko mo­mentą. La­bai my­li sa­vo jaunėlį bro­liuką ir lau­kia, ka­da gi jis užaugs, kad galėtų drau­ge žais­ti. Lais­vu lai­ku dar mėgsta er­zin­ti sa­vo se­ses“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

O jaunė­lio Vi­liaus cha­rak­te­ris ir būsi­mi ga­bu­mai dar tik ryškė­ja. Tie­sa, vie­nas gebė­ji­mas aiš­kus jau da­bar – ma­žy­lis pui­kiai ga­li nu­spėti, kad ma­ma ruo­šia­si ger­ti kavą, ir tam­pa la­bai ne­ra­mus. O štai ma­ty­ti šo­kan­čias bei dai­nuo­jan­čias se­ses jam – tik­ras džiaugs­mas.

„Iš­ties vi­si ma­no vai­kai yra la­bai skir­tin­gi, bet ga­na ramūs, užim­ti ir veiklūs. Nė vie­nas ne­ke­lia di­de­lių pro­blemų, ne­kre­čia iš­daigų“, – džiau­gia­si To­mas. Jo nuo­mo­ne, ge­riau­sia vai­kus auklė­ti per užim­tumą, todėl vi­si Šed­vyd­žių vai­kai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, bend­ruo­menės veik­lo­se, su­si­gal­vo­ja ir pa­tys sa­vo už­siė­mimų.

Pats To­mas, užaugęs ma­žo­je šei­mo­je, tei­gia, jog dar būda­mas jau­nuo­lis ži­no­jo, kad au­gins tik­rai ne vieną ir ne du vai­ku­čius. Sva­jo­jo net apie sep­ty­netą. Bet da­bar šyp­so­da­ma­sis sa­ko, kad pa­kaks ir pen­kių.


Rūpes­tis – vi­sa ko pa­grin­das

Vy­ras la­bai ge­rai at­si­me­na tą mo­mentą, kuo­met gimė pir­ma­gimė. Sa­ko, ne­ga­lin­tis žod­žiais nu­pa­sa­ko­ti to jaus­mo, ku­ris užplū­do širdį. O štai da­bar jo­je vie­tos pa­kan­ka vi­siems pen­kiems.
To­mas ne­sle­pia – nėra leng­va au­gin­ti pen­kis vai­kus. Rei­kia ir kant­ry­be ap­si­šar­vuo­ti, ir stip­rybės pa­si­sem­ti. O kur ran­da tos stip­rybės, at­sa­ky­ti ne­galė­jo – jos tar­si sa­vai­me at­si­ran­da.

„Kol vai­kai ma­ži, gal ir sun­kiau. O pa­skui jie pra­de­da tar­pu­sa­vy­je bend­rau­ti, kar­tu kažką vei­kia ir tėvams tam­pa leng­viau“, – apie skir­tin­gus eta­pus pa­sa­ko­ja tėvas. Ir pri­du­ria, kad pa­bi­rus anū­kams, triukš­mo na­muo­se bus dar dau­giau.

Bet tai – dar atei­ty. Da­bar vy­ras sten­gia­si kuo dau­giau lai­ko skir­ti sa­vo šei­mai. Bend­ri po­mėgiai, o kar­tais tie­siog bu­vi­mas kar­tu, už­sii­mant kiek­vie­nam sa­vo veik­la, pa­pras­ta  bend­rystė la­bai tei­gia­mai vei­kia san­ty­kius šei­mo­je.

„Aš esu dar­bo­ho­li­kas. Vis le­kiu, bėgu ir ver­čiuo­si per galvą. Tu­riu vi­so­kių sva­jo­nių, sten­giuo­si jas po mažą žings­nelį įgy­ven­din­ti. Grįžtu va­ka­re po dar­bo, bet dar šau­na min­tis kažką su­meist­rau­ti, pa­tai­sy­ti, sodą pa­grąžin­ti, ir vėl le­kiu dar­buo­tis“, – pa­sa­ko­ja T. Šed­vy­dis. Bet sku­ba pa­minė­ti, kad ne­pai­sant di­de­lio tem­po ir ga­lybės darbų, spėja pa­si­džiaug­ti ir ma­žais da­ly­kais. Va­ka­re, sėdėda­mas te­ra­so­je, mėgau­ja­si žy­din­čiu so­du, čiul­ban­čiais paukš­čiai, tie­siog ta gra­žia gy­ve­ni­mo aki­mir­ka.

Darbštų ir veiklų plun­giškį džiu­gi­na, kad ir vaikų lenk­ti prie dar­bo su did­žiu­liais pyk­čiais ne­rei­kia. Kai pa­ma­to, jog tėvai kažką da­ro, jie ir pa­tys mie­lai sku­ba į pa­galbą.

„Su kiek­vie­nu vai­ku tam­pi vis iš­min­tin­ges­nis. Ir kiek vaikų tu­ri, tiek kartų esi tur­tin­ges­nis“, – at­vi­rau­ja dau­gia­vai­kis tėtis.


Drau­ge gy­ve­ni­mo ke­liu

Lai­ma Šed­vy­dienė, kalbė­da­ma apie sa­vo vyrą, ne­gai­li gra­žių žod­žių. Jau be­veik 18 metų, kai abu per gy­ve­nimą žen­gia ko­ja ko­jon.

„Kaip žmonės sa­ko, ne­ga­li­ma stip­riai gir­ti, bet jei­gu jis tik­rai la­bai ge­ras žmo­gus, tai ne­ma­tau pra­smės to slėpti“, – sa­ko su­tuok­tinė. Ge­ras vy­ras ir ge­ras tėtis – taip trum­pai api­būdi­na sa­vo my­limą žmogų. Jai svar­bu, kad iki šiol ga­li kar­tu juok­tis iš tų pa­čių da­lykų, kad ge­ra tie­siog būti drau­ge.

Lai­ma drąsiai tei­gia, kad To­mas jai yra tar­si sie­los drau­gas, su ku­riuo da­li­na­si ne tik džiu­gio­mis aki­mir­ko­mis, bet ir bui­ties rūpes­čiais, taip pat ir iššū­kiais, iš­ky­lan­čiais au­gi­nant būrį skir­tingų as­me­ny­bių.

Ne­pa­neig­si – di­delė­je šei­mo­je ma­mos rankų ir triū­so įdėta dau­giau, bet dėl to tėtis ne­tam­pa ma­žiau svar­bus. Vy­rui vai­kai la­bai brangūs, o ry­šys tarp visų šei­mos na­rių – stip­rus. Bet ži­no­ma, nėra namų be dūmų. Vis­ko nu­tin­ka: ir pyk­čių, ir bar­nių – kaip ir kiek­vie­nuo­se na­muo­se. Kiek­vie­nas no­ri būti iš­girs­tas, išk­lau­sy­tas ir su­pras­tas.


Šei­mos tra­di­ci­jos

Tėčio vaid­muo ug­dant at­ža­las šei­mo­je yra ne­pap­ras­tai svar­bus. Vai­kai, ypač ber­niu­kai, pe­ri­ma iš tėvo dau­gelį sa­vy­bių, nes yra linkę ko­pi­juo­ti, o mer­gaitėms tėvo pa­ska­ti­ni­mai, pa­drąsi­ni­mai su­tei­kia dau­giau pa­si­tikė­ji­mo sa­vi­mi.

To­mas pa­sa­ko­ja, kad pa­ts aug­da­mas matė daug dir­ban­čius, kruopš­čius ir at­sa­kin­gus sa­vo tėvus. Kar­tais drau­ge su tėčiu vyk­da­vo į jo darbą ir galė­da­vo sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti, kaip jis dir­ba, ko­kia jo die­na. To­kios aki­mir­kos, ka­da ry­šys ku­ria­mas per pa­pras­tus da­ly­kus, įsi­ti­kinęs plun­giš­kis, – ne­įkai­no­ja­mos, o ir užau­gus yra sma­gu viską pri­si­min­ti.

„Iš sa­vo tėve­lio per­ėmiau šva­ros, tvar­kos ir dis­cip­li­nos pa­vyzdį, taip pat su­vo­kimą, kad tik­ras vy­ras yra tas, ku­ris my­li ir bran­gi­na sa­vo ar­ti­mus, šei­mos na­rius, puo­selė­ja šil­tus jaus­mus žmo­nai, ger­bia ją. Todėl no­riu tą įskie­py­ti ir sa­vo vai­kams. Ne vien žod­žiais, o dar­bais, sa­vo pa­vyzd­žiu“, – tei­gia vy­ras.

Pak­laus­tas, koks pa­ts esan­tis tėtis, To­mas sa­ko ne­ga­lin­tis to įver­tin­ti. Ži­nan­tis vieną – esan­tis se­no kir­pi­mo vy­ras. O sa­vo dau­gia­vaikę šeimą ma­tan­tis pir­miau­sia kaip erdvę, ku­rio­je vis­kuo da­li­na­ma­si: ne tik sal­dai­niais, žais­lais, bet ir dėme­siu, rūpes­čiais, džiaugs­mais. Jei­gu ma­ma ar tėtis tuo me­tu ne­tu­ri lai­ko išk­lau­sy­ti, jo vi­sa­da turės ku­ris nors iš bro­lių ar se­sių, ir tai yra laimė.

Kiek­vie­nam esa­mam ar dar tik būsi­mam tėve­liui To­mas pa­linkė­jo ras­ti sa­vy­je kant­rybės ir kruo­pelę vil­ties. O vi­sa ki­ta – kaip jau Die­vas duos.