Naujausios
Netikėtai užsimezgusi draugystė
Ketvirtadienio popietė jaunimo ir mamų su pypliais pamėgtoje „Takavos“ kavinukėje, „Super miesto“ vaikų žaidimų aikštelės pašonėje. Darbų sūkuryje užsukame čia puodelio kavos ir įsitaisę lauko terasoje apsidairome. Nors dabar – mokinių vasaros atostogų įkarštis, tačiau jaunimo aplink nematyti. Jis čia pasirodys vėliau, dienai persiritus į antrą pusę. Žaidimų aikštelėje kol kas dar nėra ir mamų su mažyliais. Matyt todėl, kad dabar pietų metas ir bambliams laikas pogulio.
Vis dėlto kavinukė – ne tuščia. Prie poros staliukų žvaliai šnekučiuojasi ir praeivių akis traukia dvi kompanijos senjorų. Vaizdas išties ne kasdienis ir per daug neeilinis, kad nepatrauktų ir žurnalistų dėmesio. Pasidaro smalsu, ar tokie popiečio kavos ritualai jau tampa įprasti ir tarp mūsų senjorų.
Nieko nelaukę užšnekiname pirmąją kompaniją. Lauko terasoje prie staliuko smagiai šnekučiuojasi Irena ir Birutė, tarp jų ant minkštasuolio ilsisi padėta lazdelė. Išgirdusios, kad esame iš „Žemaičio“, moterys guviai suklega ir pačios skaitančios šį laikraštį nuo neatmenamų laikų, kai jis dar kitu pavadinimu vadinosi.
Vis tik šį kartą rūpi ne apie spaudą pasišnekėti, bet apie kavą. Teiraujamės moterų, ar dažnai pasipuošiančios kaip šią dieną ir išeinančios į miestą pasižmonėti. Ir čia išgirstame įdomią istoriją.
Irena papasakoja vieną praėjusio pavasario dieną sėdėjusi ant suolelio netoli namų, kai pamatė pro šalį einančią Birutę. Moterys nuo seno pažinojo viena kitą iš matymo, tačiau artimiau niekada nebendravo. Bet tas susitikimas buvo lemtingas: kiek šnektelėjusios sutarė pažintį pratęsti kavinėje ir nuo tada tai tapo mažu, bet svarbiu jųdviejų ritualu – dabar išgerti kavos traukiančios bent porą kartų per savaitę.
Tam visada renkasi arba „Takavą“, arba kepyklėlę miesto centre, Vytauto gatvėje. Bėda tik, kad nukakti iki pastarosios nėra lengva. Birutė guodėsi po vyro mirties nebesiskirianti su savo drauge lazdele. Didžiausia bėda, kai reikia įlipti į autobusą, mat „Plungės autobusų parko“ vairuotojai nesivargina stotelėse sustoti prie pat šaligatvio bortelio. Kad įliptum, tenka aukštai kelti koją, o tai senyvo amžiaus žmonėms dažnai tampa neįveikiama kliūtimi.
Vis tik bičiulės ir čia rado išeitį – sėda į taksi ir nukanka, kur joms reikia.
Svarbu, kad su stora pieno puta
„Kitos mano pažįstamos juokiasi, kam pinigus švaistau kavinėms, o aš joms atsakau, kad tai vienintelis man likęs malonumas, todėl visiškai negaila to euro kito kavai. Aš dar stipresnė esu, su traukiniu nuvažiuoju į Klaipėdą sūnaus aplankyti, o Birutė būdavo namie ir namie. Tai vieną dieną ir sakau jai – einam kavos išgersim, bent turimus apdarus pranešiosi. O dabar jau be šito negalim, būtinai bent du kartus per savaitę turim išeiti. Anksčiau nė tų kavų pavadinimų nežinodavau, Birutė mane išmokė. Sykį be jos nuėjau į kepyklėlę, reikia užsisakyt, o aš nemoku pasakyt, ko noriu. Parodžiau į didesnį puoduką, tai padavėja suprato, kad su pienu turi būti, nes juoda kava į mažus puodelius pilama. Va, matot, kaip blogai, kai draugės neturi“, – juokiasi Irena.
„Anksčiau man būdavo taip: namai, bažnyčia, parduotuvė ir kapinės. Vyrą prieš dvejus metus palaidojau, tai kapinėse kartais ir valandą, ir dvi prasėdėdavau. O kai sutikau Ireną, jau ir linksmesnių progų išeiti iš namų atsirado. Štai ir šios savaitės pradžioje buvom susitarusios penktadienį kavos eiti, bet šiandien užėjo toks noras... Skambinu Irenai, sakau – dabar einam. Tai ir susitikom. O geriam visada tik kapučiną arba latė. Svarbu, kad su stora pieno puta būtų“, – paaiškina Birutė.
Garbus amžius – ne kliūtis
Prie kito stalelio įsitaisiusi senjorų trijulė gurkšnoja kavą ir skanauja ledus. Susipažįstame: Elena, Steponas ir Adomas. Pastarasis skuba pranešti, kad jų kompanija ypatinga, mat iš trijų jos narių net du – devyniasdešimtmečiai. Tiesa, Stanislovas jau atšventė savo jubiliejinį gimtadienį, o Adomas pasitiks jį ateinantį gruodį.
Besiklausydama bičiulių Elena santūriai šypsosi ir savo amžiaus atskleisti neskuba, tačiau papasakoja kitą neįtikėtiną dalyką. Pasirodo, jų kompanija į šią kavinę išgerti kavos renkasi kasdien jau... ketvirtus metus. Anksčiau prisijungdavo ir dar vienas kitas pažįstamas, tačiau šiemet liko trise ir šio ritualo atsisakyti neketina – per daug brangus ir svarbus jis jiems.
„Visi trys esam seni pažįstami, vienoj gatvėj gyvenam, visi nebeturim antrų pusių, todėl norisi pabendrauti. Pensiją gaunam, savo jau atidirbom, dabar galima ir pasilepinti“, – kalba Elena.
„Vienatvė žudo žmogų“, – jai antrina ir Steponas. Taigi motyvai kasdien susieiti aiškūs. O kokios temos paprastai aptariamos prie kavos – visada tik juodos – puodelio?
„Pačios įvairiausios, – paaiškina Adomas. – Kol dar vyksta Europos futbolo čempionatas, reikia vakarykščius mačus aptarti. Turim ir kitų temų, tik politikuoti jau sunku – galvelė nebe ta, pernai tris operacijas turėjau...“
Kompanija prasitaria, kad kartais besišnekučiuojant kavinėje ir trys valandos nejučia prabėga. Jei geras oras, susėda lauko terasoje, kur jau turi net savo nuolatinį stalelį. Tik šiandien vėjuota, todėl pasirinko kavą gerti viduje.
Po kavinę guviai sukasi ir čia vieną, čia kitą kompaniją pakalbina padavėja Neringa. Moteris prasitaria, kad senjorai – jos mylimiausi klientai. „Aš labai didžiuojuosi šiais žmonėmis. Gal dėl to, kad ir pati vyresnė esu, senjorams drąsiau užeiti puodelio kavos, – svarsto ji. – Būna, kad neretai pasiteirauja, kurią dieną dirbsiu, ir tada pataiko būtent tą dieną ateiti. Juk kai jaunas aptarnauja, jau ne tas. O aš visada ir pati prisėdu kartu kavos išgerti, išsišnekam, randam bendrų pažįstamų, dominančių temų. Sykį Adomas prieš išeidamas ir sako: „Ačiū už suteiktą laimę“. Tokios akimirkos suvirpina širdį.“