Naujausios
„Būna, prabundu naktį ir negaliu užmigti“
Per renginį plateliškė užsiminė, jog aistra megzti jos nepaleidžia visą gyvenimą. Dar besimokydama šeštoje klasėje nusimezgė raštuotas ilgas kojines, sužavėjusias net mokytojas. „Mezgimas – mano atsipalaidavimas, pramoga ir idėjų realizavimas. Mezgant sudėtingus raštus, skaičiuojant akis, nebelieka vietos liūdnoms mintims“, – prisipažino Jolanta.
Moteris sakė be virbalų rankose ir siūlų kamuoliuko neįsivaizduojanti nė dienos, ypač pastaruosius šešetą metų, kuomet sušlubavus sveikatai teko atsisakyti darbo. „Liga kiek pakeitė gyvenimą. „Vyras primygtinai prašė likti namuose ir žiūrėti savęs, pasakė, jog svarbiausia – sveikata, o pinigų užteks, išgyvensim.“
Prieš tai moteris dirbo pardavėja, yra tekę padirbėti ir mokykloje bei darželyje. „Kur aš tik nesu dirbusi, tik pagal agronomo specialybę, kurią turiu, niekada neteko. Paskutinė darbovietė buvo Platelių jachtų klubas. Ten man patiko: aplinkui gamta, gražūs vaizdai. Man, gamtos vaikui, tai buvo tikra atgaiva. O, pavyzdžiui, stovėdama už prekystalio aš jaučiausi tarsi kalėjime“, – prisiminė Jolanta, dabar gyvenanti tik dėl savęs ir šeimos. Moteris prižiūri kartu gyvenančią mamą, tvarkosi namuose, sukasi virtuvėje ir, vos tik radusi laisvą minutę tarp buities darbų, čiumpa į rankas virbalus, patogiai įsitaiso fotelyje ir pasineria į įvairiausius raštus, kurių schemas būna nusižiūrėjusi internetinėse svetainėse ar, kaip pati juokavo, naktį pati susikūrusi.
„Būna, prabundu naktį ir negaliu užmigti – galvoje įvairios mintys, idėjos, kaip tą numegzti, kaip aną, ką dar sukurti“, – kukliai, tačiau vis labiau atsipalaiduodama kalbėjo Jolanta, kuri, vos tik pravėrus jos jaukių namų duris, įspėjo esanti labai drovi ir mėgstanti ne žodžiais, o darbais rodyti, ką sugeba.
Numegzta keli šimtai suknelių
Ir išties moters darbai kalba patys už save – vos įžengus į svetainę, akys užkliuvo už manekeno, aptaisyto tamsiai mėlynu sijono ir megztuko kostiumėliu. Visos akys išmegztos taip tiksliai, kad net didžiausias meistras nerastų prie ko prikibti. Čia pat, ant stalo, – Jolantos rankose „gimusi“ servetėlė. O kur dar padėkliukai, paskutiniu metu taip užkabinę plateliškę, kad kiekvieną laisvą akimirką ji išnaudoja juos megzdama.
Dar daugiau moters kūrinių – jos telefono galerijoje bei feisbuko paskyroje, pavadintoje „J. K. design“. Joje plateliškė dalijasi pačios megztų įmantriausių raštų ir spalvų suknelių, sijonų, skraisčių, drabužėlių ir batukų mažyliams, stalo puošmenų ir kitokių grožybių nuotraukomis, kuriomis susižavėję paskyros lankytojai skuba domėtis, kaip galima įsigyti vieną ar kitą daiktą.
Jolanta sakė per gyvenimą numezgusi kelis šimtus suknelių. Jų klostės plevėsuoja ne tik gimtajame krašte – Plateliuose, – bet ir kitur: Plungėje, Mažeikiuose, Klaipėdoje. Žinia apie dailias sukneles ir kitokius mezginius kuriančią plateliškę skrieja iš lūpų į lūpas. Pati moteris girtis nemėgsta, kaip ir megzti pagal užsakymus.
„Man nepatinka megzti gavus užsakymą, nes tada labai jaudinuosi, kad viskas gerai pasisektų, kad žmogui patiktų ir tiktų. Pati daugybę kartų apžiūrinėju tą mezginį ir ieškau spragų. Daug streso ir įtampos būna. Aš verčiau numezgu, kas man patinka, kas, mano akimis, gražu, ir kas nori, kam patinka, gali nusipirkti. Daug visko ir padovanojusi esu. Smagu, kai pasidžiaugia tavo darbu. Neturiu tikslo iš to užsidirbti, man tiesiog patinka megzti, tada aš atsipalaiduoju. Tai tarsi meditacija“, – pasakojo Jolanta.
Rankdarbiai lydi nuo vaikystės
O iš kur tas polinkis kūrybai, konkrečiai – mezgimui? Plateliškė mano, jog kūrybiškumo gyslelę joje pažadino ir domėjimąsi rankdarbiais paskatino siuvėja dirbusi mama. Jolanta prisimena, kaip ji vaikystės dienas leisdavo tuomet Plateliuose veikusiame vadinamajame buitinyje, kur buvo siuvykla. „Aš ir pati išmokau ten siūti ir gana gerai įvaldžiau adatą. Tiesa, apie mezgimą tuo metu minties nebuvo“, – prisiminė Jolanta, mezgimu susidomėjusi kiek vėliau, jau mokykloje.
Su siūlais ir virbalais ją supažindino mokytoja Dangira Stonienė, kuri, kaip prisimena plateliškė, buvo itin kūrybinga ir darbšti, sugebėjusi susidomėjimo darbeliais sėklą pasėti dažnoje mergaitėje. Būtent jos pamokyta Jolanta pradėjo kelionę po mezginių pasaulį, be kurio šiandien tiesiog negali gyventi.
Buvo metas, kai pomėgis megzti ir pinigą į šeimą nešė, mat teko padirbėti pas telšiškę mezgėją. Ši su ja pasidalino keletu mezgimo paslapčių ir paskatino savarankiškai megzti.
Jolanta taip ir padarė – mezga sau ir kitiems, tik ne pagal užsakymą. Paroje nepakanka laiko, kad spėtų įgyvendinti visas galvoje krebždančias ir ramybės neduodančias idėjas. „Prisigalvoju visokiausių dalykų ir iškart noriu padaryti. Gaila, pati nevairuoju. Kitu atveju sėsčiau į mašiną ir lėkčiau siūlų savo sugalvotiems mezginiams. O dabar kol priprašau vyrą nuvežti, šiek tiek užtrunka. Kitąkart draugė Aušra pagelbėja, pavežėdama. Tada prisiperku pačių įvairiausių siūlų. Tiesiog negaliu pro juos praeiti. Sykį draugė prekybos centre net iškraustė mano krepšį, kad neprisipirkčiau krūvos siūlų. Taip saugo mano sveikatą, nes sergu reumatine liga, dėl kurios ir nugara sėdint paskausta, ir rankos ima smilkti“, – kalbėjo mezgėja.
Džiaugiasi gražiais santykiais
Nuo pervargimo Jolantą saugo ir vyras, su kuriuo santuokoje – jau 35 metai. Plateliškė džiaugėsi, jog sutuoktinis, nors ir rūpinasi jos sveikata, skatina mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis, labai palaiko ją ir džiaugiasi jos užsiėmimu. Moteris sakė, jog vyras, pažiūrėjęs jos darbus, visada pagiria, gražų žodį pasako ir vis nusistebi, iš kur ji tiek idėjų turinti.
O minčių plateliškė semiasi iš visur – buvo metas, kai specialius žurnalus vartydavo ar pasitelkdavo sesers ir draugių parūpintas mezginių schemas. Dabar viską randa internetinėse svetainėse, socialiniuose tinkluose.
„Ypač daug randu „Pinterest“ platformoje. Ten – ir schemos, ir vaizdo medžiaga. Tik žiūrėk ir daryk, – šypsojosi Jolanta, ant staliuko tiesdama naujausią savo darbelį – megzti pradėtą mažiuką rudą megztuką. – Čia bus kol kas vieninteliam mano anūkėliui, kuriam neseniai suėjo metukai. Ir kombinezoną jam esu numezgusi, ir kitų dalykėlių. Taip jo laukėme ir taip mylime...“
Galbūt ateityje Jolanta su vyru sulauks ir anūkėlės, kurią galės puošti gražiausių raštų suknelėmis, sijonėliais ir megztukais. Jei tik regėjimas labiau neprastės ir moteris toliau galės kurti. Nors, kaip pati sakė, ji jau mintinai mokanti įvairius raštus, todėl megzdama jau galinti net nebestebėti mezginio, o žiūrėti televizorių.
„Akli žmonės kuria, net aikčioti verčia jų darbai, tai man nėra taip prastai – aš matau, tik silpniau“, – pasakojo nuo vaikystės problemų su regėjimu turinti Jolanta, neseniai prisijungusi prie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaurės Rytų centro Plungės filialo.
Moteris labai džiaugiasi įsiliejusi į likimo draugų gretas, su kuriais susitinka, pasikalba, į ekskursijas ir kitokias išvykas išvažiuoja. Sakė nemažai ir draugių susiradusi. „Vis yra kaip praskaidrinti dienas, atitrūkti nuo kasdienybės, pakeisti aplinką“, – jau atsisveikindama pridūrė moteris.
