Naujausios
Kelias į mediciną
Regina Sagatienė (buvusi Uniokaitė) kilusi iš Raseinių. Mokykloje, kaip pati tvirtina, nebuvo pirmūnė, bet buvo linksma, judri mergaitė. Augdama matė, kaip gerbiami gydytojai ir mokytojai, todėl baigusi mokyklą nusprendė mokytis medicinos. Medicinos institute sutiko Vytautą ir nuo tada ši pora – neišskiriama.
Dalindamasi prisiminimais iš vaikystės Regina ryškiausiai pamena Šilinės atlaidus, kaip mama, iš vakaro supynusi jai ir seseriai kasytes ir prikepusi visokių valgių, anksti ryte susodindavo dukras į vežimą ir riedėdavo į Šiluvą. Sakralus įspūdingos bažnyčios vaizdas, tada matytas vaiko akimis, iki šiol išlikęs moters atmintyje kaip kažkoks grožio stebuklas.
V. Sagatys kilęs iš Kėdainių. Kaip pats juokdamasis sako, buvęs „chuliganėlis“ iki 8-os klasės. Turėjo seserį, kuri norėjo būti gydytoja, bet pasuko kitu keliu. Tada Vytautas nusprendė tapti gydytoju, ėmė tikslingai stropiai mokytis ir gauti vien puikius pažymius. Tik su astronomijos mokytoju nesutarė – šis išvedė trimestre jam trejetą.
Vaikinukas mėgo sportą, pasižymėjo kaip puikus ilgų distancijų bėgikas, buvo net mokyklos rekordą pasiekęs, atstovavo jai įvairiose varžybose, ne kartą patyrė pergalės skonį.
Šeima sukurta, kur gyventi?
Susituokė Sagačiai studijuodami šeštame kurse, mat norėjo gauti paskyrimą dirbti į vieną miestą. Tuokė juos sausio mėnesį per šalčius Vytauto vaikystės draugas kunigas. Kitą dieną patraukė į santuokos rūmus, tik tada gavo dokumentą, kad yra vyras ir žmona.
Baigusi mokslus šeima gavo paskyrimą į Klaipėdą, tik bėda – ten nėra kur gyventi, o Regina jau laukėsi vaikelio. Bet ryžtingi sutuoktiniai nenuleido rankų. Vyko net pas sveikatos ministrą ir drąsiai pareiškė, kad duotų jiems paskyrimą ten, kur galėtų gauti ir gyvenamąjį plotą. Dabar Regina ir Vytautas juokiasi prisiminę, koks buvo apstulbęs ministras, išgirdęs tokį pareiškimą. Juk tada visi tokie nuolankūs buvo, ypač su valdžia. Bet, kaip sako Vytautas, nebebuvo kur dingti. Ir pora laimėjo – ministras leido jiems patiems susirasti sau darbo vietas.
O tada prasidėjo... V. Sagatys prisimena: „Kiekvieną rytą sėsdavau ant motociklo ir į kelią, laksčiau po gydymo įstaigas. Siūlė visokias pareigas, bet buto – niekur. Savaitę intensyviai kasdien važinėjau po Lietuvą. Nebuvau tik Suvalkijoj ir Dzūkijoj. Atvažiavau čia, į Plungę, palaukiau, kol atlikęs operaciją grįžo vyr. gydytojas Vytautas Skridaila. Išgirdęs mano norą dirbti kartu su žmona jis labai apsidžiaugė, sakė: „Atvažiuokit, labai esat reikalingi, ligoninę pastatėm, namas medikams pastatytas, per metus gausite butą, o iki tol duodam bendrabutį. Iš karto sutikau. Susikrovėm savo nedidelę mantą į sesers automobilį, kažką ant motociklo vežiau, Regina jau paskutinėse nėštumo dienose – automobilyje, aš motociklu... Taip čia ir atsiradom.“
R. Sagatienė tęsia: „Kitą dieną sąrėmiai, nieko nepažįstam, Vytautas išeina į gatvę, sustabdo pirmą mašiną, o joje – gydytojas Katkus, amžinatilsį. Nuvežė mane į gimdymo skyrių.“
Kitą rytą bendrabučio komendantė Vytautui pranešė, kad gimė sūnus. Prisimena vyras tą rytą iki šiol: kaip ieškojo Plungėj rožių nupirkti, kaip išsikovojo teisę įeiti į palatą pas žmoną, prisistatęs kaip naujas daktaras. Tada bendrabutyje vandentiekio nebuvo, vandens vystyklams plauti reikėjo atsinešti iš Babrungo upės, todėl džiaugėsi abu, kad vasara, šilta. Bet visi taip gyveno, nebuvo nė minties skųstis.
Darbas ir pomėgiai
Pačią pirmąją dieną eidamas į darbą Vytautas sutiko Kazimierą Kuzminską, poliklinikos vedėją. Įsikalbėjęs sužinojo, kad naujasis pažįstamas priklauso medžiotojų būreliui, o V. Sagačio svajonė buvo medžioti. Taip išsipildė dar vienas noras. Beje, vėliau jam, aukštaičiui, teko ilgokai vadovauti Purvaičių medžiotojų būreliui, kuriame dauguma – žemaičiai. Pašnekovą džiugino toks pasitikėjimas.
O tais metais, tik įsikūrė Plungėje, jaunąjį mediką paskyrė Kraujo perpylimo stoties vedėju, Regina, kiek paauginusi sūnų, ėmė dirbti odos gydytoja.
Naujakurių laukė dar ne vienas iššūkis. Vytautui reikėjo sugalvoti, kaip surinkti daugiau kraujo, nes tada Plungės rajone jo surinkdavo labai mažai.
„Sugalvojau, kad reikia tuo klausimu pabendrauti su rajono kolūkių pirmininkais. Jie sutiko padėti: atveždavo pilną autobusą kolūkiečių, šie geranoriškai duodavo kraujo ir už tai gaudavo laisvų dienų. Dar sugalvojau, kad kraujo turi duoti norintys tuoktis arba pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Gal ir ne visiems tai patiko, bet surinkdami daugiau taip reikalingo kraujo, pagelbėjome sergantiesiems“, – prisiminė V. Sagatys.
Papildomai pasimokęs buvęs terapeutas įgijo neurologo specialybę ir ilgus metus dirbo Plungės ligoninės Nervų ligų skyriuje, taip pat poliklinikoje. Su malonumu prisimena darbą ir itin draugišką kolektyvą, kuris visai neseniai išlydėjo jį į užtarnautą poilsį. Dabar net pats nustebęs skaičiuoja greit prabėgusius 47-erius darbo metus, juokiasi prisiminęs, kaip iš pradžių Plungėje nesuprato žemaičių kalbos. „Visokių istorijų yra buvę. „Trokštu“, pasirodo, reiškia ne troškulį, o dusimą...“
Keisti specializaciją prisiėjo ir R. Sagatienei – trūko tada Plungei ginekologų, todėl jauną medikę išsiuntė mokytis tos specialybės. Įgijusi akušerės ginekologės kvalifikaciją moteris visiškai atsidavė šiam darbui – daugiau nei 30 metų priiminėjo naujagimius ligoninėje, tuo pat metu dirbo moterų konsultacijoje, vadovavo skyriui. Vėliau dirbo klinikoje „Pulsas“, dabar jos patarimų galima sulaukti „SG klinikoje“.
Daugybė moterų yra dėkingos R. Sagatienei už anksti diagnozuotas ligas, už kruopštumą bei rūpestį padedant jas gydyti ar pasitinkant naują gyvybę.
Kur bebūtų dirbusi Regina, apie visus kolektyvus atsiliepia tik gerai. Žinoma, pirmojoj darbovietėj, kaip ji sako, pačioj jaunystėj, buvo smagiausia. Prisimena R. Sagatienė, kaip medikai, susibūrę į agitbrigadą, laisvalaikiu repetuodavo buvusioje sinagogoje, patys rašė scenarijus, kėlė negeroves, kaip eidavo persirengėliais per Užgavėnes...
Atviro ir linksmo būdo medikei labai patiko tokia kūrybinė veikla, mielai į ją įsitraukdavo, o štai Vytauto šis frontas nedomino. Bendras abiejų pomėgis – kelionės. Sutuoktiniai jaunystėje išmaišė Lietuvą motociklu, iškylaudavo su draugų šeimomis, su vaikais ir palapinėm, vėliau apkeliavo daugybę užsienio šalių. Pagalvoję abu pridūrė, kad mėgsta grybauti, būti gamtoje, maudytis ežere ir pertis pirtelėje.
Darže labiau mėgsta kapstytis Regina, pati geni slyvas, kitus vaismedžius, turi gervuogių. Vytautui maloniau medžioti ar sportuoti. Jis kasmet dalyvauja Platelių jachtų klubo organizuojamame plaukimo maratone, turi ne vieną medalį. Ir šiaip kokią dieną atėjus prie vadinamosios Plungės jūros galima išvysti jį tolumoje ramiai sau plaukiant. Reginai kartais dėl to neramu, bet juk neuždrausi vyrui tokio malonumo.
„Jei ne Vytautas, manęs nebebūtų“
Taip sako R. Sagatienė, prisiminusi Naujų metų rytą prieš dešimt metų, kai ją ištiko sunkus infarktas. Jau iš vakaro silpniau pasijutusi, anksti nuėjusi gulti, ryte pabudo nesveikuodama, neteko sąmonės. Plungėje jai padarė trombolizę, išvežė į Klaipėdą.
„Tai buvo didžiulis šeimos sukrėtimas. Esu dėkinga Plungės medikams už greitą reagavimą. Ačiū Dievui, kad leido dar pagyventi. Susimažinau darbo krūvį, „SG klinikos“ vadovė Vanda Bučienė pakvietė dirbti kokiu noriu režimu, greitai atsinaujino sveikata. Net keista, kad nėra jokių liekamųjų padarinių. Po infarkto sode išdygo namelis, nes vis galvojau, kaip aš užlipsiu į butą ketvirtame aukšte. Pakalbėjau su kaimynu meistru ir pastatė. Anūkėlė atėjo į pasaulį...“ – pašnekovė vardino po skaudžių pergyvenimų gautas gyvenimo dovanas.
Daugelis, pažįstantys Reginą, stebisi, iš kur tiek energijos, to gyvybingumo, linksmo nusiteikimo. Medikė prisipažino, kad labai anksti keliasi, patinka rasa, ankstyvas darbas sode. Vytautas jau penkti metai dieną pradeda šaltu dušu, negeria kavos, nevalgo jokių mišrainių, mėgsta česnaką, svogūną, su pasimėgavimu kerta agurkus – tiek žalius, tiek raugintus.
Aprodydama kuklų, bet puikiai prižiūrėtą sodą humoro nestokojanti pora pasakojo, kad jį pasisodino prieš daug metų gavę sodinukus iš Vytauto tėvelio. Šis tada dirbo Kėdainių vaismedžių medelyne ir žinojo, kokios veislės tinkamiausios. Laikas sode vasarą porai – pats geriausias, čia atvyksta ir abu anūkai, kuriuos be galo myli.
Žolę su malonumu pjauna Vytautas, o kiaušinienę visada ryte kepa Regina, nes vyras nemėgsta prie puodų sukiotis, buvo išmokęs tik bulvių išsikepti. Bet dėl tokių dalykų nesipyksta, abu leidžia vienas kitam ramiai užsiimti tuo, kas teikia malonumą.
Kuo dar nustebins?
Apie sūnų pora nedaugžodžiauja: „Užauginom vienintelį, leidom į muzikos mokyklą, nors gal ir nelabai norėjo. Bet mes buvom labai užimti kaip daktarai, tai nebuvo laiko tą vaiką popinti.“
Gediminas Sagatys anksčiau dirbo Aukščiausiojo teismo teisėju, dabar, laimėjęs labai rimtą konkursą, – jau teisėjauja Europos Žmogaus Teisių Teisme. Marti dirba Kopenhagos universitete Danijoje, yra išleidusi knygą. Jauna šeima netrukus išvyks į Strasbūrą gyventi ir dirbti.
„Matė vaikas tą mūsų triūsą ligoninėj, gal dėl to ir nenorėjo sekti mūsų pėdomis, nepasirinko mediko kelio“, – spėja Regina.
Daug pomėgių ir gabumų turi ši energija trykštanti moteris. Gal ne viskas jau atskleista, gal kažkuo dar nustebins. Antai savo 60-mečio proga Regina išleido nuotaikingų eilėraščių knygelę ir dovanojo ją draugams, o neseniai išleido ir anūkei skirtų eilėraštukų knygutę.
Į gyvenimo išbandymus, skaudžias netektis medikų pora reaguoja ramiai, realistiškai vertindama visas aplinkybes. Prisipažįsta šiandien turintys tik vieną skaudulį – valdžios planus uždaryti Plungės viešąją pirtį, kurią abu ištikimai lankė daugelį metų. Sagačius skaudina ir piktina valdininkų pasakymai, kad niekam tos pirties nebereikia, nors iš tikrųjų ši vieta pasitarnauja norintiesiems ne tik sveikatą stiprinti, bet ir susitikti, pabendrauti su bendraminčiais, todėl yra labai reikalinga plungiškiams.