Regos netekęs Adomas: „Man nereikia matyti, kad išdrožčiau kažką“

Gy­ve­nimą su­jaukė li­ga

Dar prie­š be­maž pu­santrų metų Ado­mas bu­vo vi­siš­kai svei­kas vy­ras – vai­ra­vo au­to­mo­bilį, dir­bo mėgiamą mūri­nin­ko darbą, gy­ve­no ak­tyvų gy­ve­nimą ir nie­kuo ne­si­skundė. Ta­čiau ne­tikė­tai užk­lu­pu­si li­ga – gal­vo­je at­si­radęs aug­lys – sta­ne­liš­kio gy­ve­nimą, kaip jis sa­ko, ap­vertė aukš­tyn ko­jo­mis.
„Pa­tikė­ki­te, nėra leng­va iš­girs­ti, kad ta­vo gal­vo­je did­žiu­lis aug­lys, spaud­žian­tis re­gos nervą, o po jo ša­li­ni­mo ope­ra­ci­jos pa­bus­ti vi­siš­ko­je tam­so­je. Iš­tin­ka šo­kas. Api­ma pa­ni­ka. Imi savęs klau­sinė­ti, o kas da­bar bus, kas manęs lau­kia, kam aš toks būsiu rei­ka­lin­gas ir ką aš galų ga­le veik­siu. Ele­men­ta­rus te­le­vi­zo­riaus žiūrė­ji­mas ar nau­jienų skai­ty­mas in­ter­ne­te tam­pa ne­įma­no­mais da­ly­kais“, – li­gos, be­veik vi­siš­kai at­ėmu­sios regė­jimą, pra­džią pri­si­minė sta­ne­liš­kis.
Pa­sak jo, svar­biau­sia to­kiais mo­men­tais yra ne­leis­ti sau palūž­ti. Kad taip ne­nu­tiktų, Ado­mas daug lai­ko skyrė, jo žod­žiais, bend­ra­vi­mui su sa­vi­mi. Vy­ras sau įkalbė­jo, kad tam­sa – lai­ki­na, o kol ji at­si­trauks, rei­kia ras­ti šird­žiai ar­timą veiklą.
Tad, ap­si­pratęs su namų ap­lin­ka, jis nu­tarė į ran­kas im­ti med­žio pliauską ir skap­tuką. Kaip ap­dirb­ti medį, bu­vo su­si­pa­žinęs dar vai­kystė­je. Meist­rystės pa­vyzd­žiu jam bu­vo tėvas ir bo­če­lis. Be to, dro­žy­bos sta­ne­liš­kis kaž­kiek mokė­si ir mo­kyk­lo­je. Dar­bas su med­žiu jam la­bai pa­tikęs, todėl rim­tai svarstęs ga­li­mybę šio ama­to mo­ky­tis pro­fe­sinė­je mo­kyk­lo­je.
Bet, kaip sa­ko­ma, žmo­gus pla­nuo­ja, o Die­vas juo­kia­si. Taip nu­ti­ko ir Ado­mui, ku­ris ta­po sta­ty­bi­nin­ku-mūri­nin­ku.
Šios pro­fe­si­jos su­bti­ly­bių iš­mo­ko ne tik krims­da­mas moks­lus pro­fe­sinė­je mo­kyk­lo­je, bet ir dirb­da­mas pa­ty­ru­sių meistrų pa­gal­bi­nin­ku.
„Dirb­da­mas su jais stebė­da­vau kiek­vieną smulk­meną ir dėda­vau­si į galvą. Iš­mo­kau pa­gal se­no­viš­kas tech­ni­kas mūry­ti kros­nis, ži­di­nius. Pas­kui su­si­pa­ži­nau su ak­me­niu. Iš skal­dy­to ak­mens mūry­da­vau tas pa­čias kros­nis ir ži­di­nius, tvo­ras, ar­kas, net pa­sta­tus. Pa­tik­da­vo tas dar­bas, nes man jis pri­lyg­da­vo kūry­bai – ske­li ak­menį ir žiū­ri, kas gau­sis. Po to dėlio­ji, mūri­ji. Jei at­gau­siu akis, tik­rai grįšiu prie šių darbų. Ta­da lai­kas tie­siog pra­skrie­da­vo“, – su už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­jo Ado­mas, lai­ki­nai, kaip jis ti­ki, mūro dar­bus pa­dėjęs į šalį ir da­bar vi­siš­kai at­si­davęs dro­žy­bai.


„Skied­ros gar­sas ma­ne ra­mi­na“

Iš tėvų pa­veldė­to­je šim­ta­metė­je so­dy­bo­je kar­tu su bro­liu gy­ve­nan­tis sta­ne­liš­kis ne tik sa­vo dro­ži­nius pa­rodė, bet ir po meis­tar­nes pa­ved­žio­jo.
„Šio­se pa­tal­po­se at­lie­ka­mas juo­da­sis dar­bas – pa­si­ruo­šiu me­dieną. Jos man par­ūpi­na ge­ri drau­gai. At­ve­ža ir stor­žie­vio ber­žo, ir kle­vo, ir trešnės. Pas­ta­ro­sios me­dis, ma­to­te, ypa­tin­gas – su raš­tu, tvir­tas. Ne pra­stes­nis ir ber­žas, bet būti­na, kad jis būtų augęs pa­laukė­je. To­kie – itin tvir­ti, ne­skalūs. Iš to­kios me­die­nos drož­ti šaukš­tai, sam­čiai ar ki­ti daik­tai – il­gaam­žiai“, – ro­dy­da­mas bi­čiu­lių at­vež­tas ber­ži­nes trin­kas su­kaup­to­mis ži­nio­mis da­li­jo­si drožė­jas.
Ki­to­se pa­tal­po­se me­dis ob­liuo­ja­mas ir skap­tuo­ja­mas. Paėmęs į ran­kas ob­lių ir med­žio pliaus­kelę, Ado­mas rodė, kaip vyks­ta šis pro­ce­sas. „Gir­di­te? Čiūrkšt, čiūrkšt. Tas per medį trau­kia­mo ob­liaus ir le­kian­čių skied­rų gar­sas ma­ne ra­mi­na, hip­no­ti­zuo­ja“, – pri­si­pa­ži­no vy­ras ir tuoj pat stvėrė skaptą. De­monst­ruo­da­mas, kaip juo dir­ba­ma, sakė, jog šis įran­kis jam – la­bai bran­gus, mat pa­veldė­tas iš bo­čiaus.
Tie­sa, med­žio drožė­jas sau­go ne tik pa­veldė­tus, bet ir sa­vo pa­ties pirk­tus įran­kius. Tau­so­ti juos iš­mo­ko iš  tėvo, ku­ris sa­vo at­ža­loms ne­leis­da­vo net pri­siar­tin­ti prie kir­vių, pei­lių, skaptų bei kitų įran­kių, sa­ky­da­mas, kad daiktą rei­kia ver­tin­ti.
Ži­no­ma, tuo­met dar vai­kas Ado­mas su bro­liais ma­žai tėvo klausė. „Tėvo meis­tarnė mus traukė kaip mag­ne­tas. Vos tik jis išei­da­vo į darbą, mes iš­kart bėgte į ją. Kas kal­ti, kas skap­tuo­ti, kas ka­po­ti. Po to steng­da­vomės viską į vie­tas su­dėlio­ti. Bet kur tau! Tėvas iš­kart su­pras­da­vo, kad bu­vo­me ap­si­lankę. „Kir­vis at­šipęs – kir­tai per šaką!“ – šauk­da­vo“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie pir­muo­sius ban­dy­mus meist­rau­ti.


Be mu­zi­kos – nė die­nos

Meist­ras su­skai­čia­vo jau išd­rožęs per 400 šaukštų ir sam­te­lių. Dalį jų pa­do­va­nojęs, dalį, pri­si­pa­ži­no, ir par­davęs. Anot sta­ne­liš­kio, širdį pa­glos­to, kai žmo­gus pai­ma šaukštą ir pa­si­džiau­gia. Tie­sa, iš pra­džių re­tas tikė­jo, kad la­bai silp­nai ma­tan­tis Ado­mas pa­ts išd­ro­žia ir iki smulk­menų viską nu­dai­li­na. Net drau­gai juo­kau­da­mi sa­ky­da­vo, kad jis iki li­gos bu­vo šaukštų pri­si­daręs ir da­bar juos trau­kia iš stal­čių.
„Da­bar ga­liu tik pa­tvir­tin­ti, jog pa­sa­ky­mas, kad mėgiamą darbą ga­li dirb­ti už­si­merkęs, yra vi­siš­ka tei­sybė. Man ne­rei­kia ma­ty­ti, kad išd­rož­čiau kažką. Imu ir dro­žiu, iš­lies­da­mas kiek­vieną lo­pinėlį. Ma­tau pirštų ga­liu­kais. Nors ne­neig­siu, kad pir­mie­ji kar­tai bu­vo ne­drąsus. Ne­jau­ku bu­vo ir įrankį paim­ti, ir drož­ti. Bet ap­si­pra­tau ir da­bar ne­ga­liu su­sto­ti. Nug­los­tau kiek­vieną sa­vo dar­belį. Taip ma­lo­nu, kai pa­vyks­ta taip, kaip norė­jau“, –  žvelg­da­mas spin­din­čio­mis aki­mis pa­sa­ko­jo Ado­mas.
Dro­žy­bai vy­ras be­veik kas­dien ski­ria gerą pus­dienį. Prieš sėsda­mas prie darbų, kie­me pa­spor­tuo­ja, nu­si­prau­sia šal­tu van­de­niu, pa­val­go.
Tie­sa, nė die­nos sta­ne­liš­kis neap­siei­na ir be mu­zi­kos. Norė­da­mas at­si­kvėpti nuo darbų, ima į ran­kas gi­tarą ar ar­mo­niką. Kaip pa­ts sa­ko, ir veik­los tu­ri, ir širdį nu­ra­mi­na.
Mu­zi­kuo­ja – mu­ša būgnais – Ado­mas ir Plungės aklųjų ir silp­na­re­gių drau­gi­jos, į ku­rią įsi­lie­jo po ne­laimės, su­si­ti­ki­muo­se. Į mu­zi­kinę veiklą jį ir ki­tus drau­gi­jos na­rius įsu­ko Al­do­na Sma­gu­rienė.
„Oi kaip mes sma­giai ten laiką leid­žia­me. Pa­mu­zi­kuo­ja­me, pa­bend­rau­ja­me, ar­ba­tos at­si­ge­ria­me. Vi­si mes ten vie­no­di, tad kal­bos tu­ri­me, pa­tir­ti­mis pa­si­da­li­na­me“, – kalbė­jo vy­ras, pa­sak ku­rio, šios drau­gi­jos dėka pa­įvai­ri­nan­tis kas­die­nybę, naujų bi­čiu­lių su­radęs.


Gal­vo­je – dau­gybė planų

„Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad li­ga, dėl ku­rios be­veik vi­siš­kai ne­te­kau regė­ji­mo, at­si­jo­jo ir drau­gus. Anks­čiau, žiūrėk, vie­nam, ki­tam pa­de­di. Taip ir su­ko­si drau­gystės. O iš­ti­kus ne­lai­mei, da­lis drau­gais lai­kytų žmo­nių iš ma­no gy­ve­ni­mo pa­si­traukė. Li­ko tik­rie­ji, iš­ti­ki­miau­si, ku­rie ne­pa­mirš­ta, ap­lan­ko, pa­skam­bi­na. Ir šian­dien jau kiek skam­bu­čių su­lau­kiau. Juk ma­no gim­ta­die­nis. Ma­lo­nu, kai pri­si­me­na“, – apie pa­tik­rintą drau­gystę kalbė­jo tą dieną, kai lankėmės, 52-ąjį gim­ta­dienį su­tikęs Ado­mas.
Ir nors sun­ki li­ga pa­sta­ruo­sius jo gy­ve­ni­mo me­tus pa­vertė tik­ru iš­ban­dy­mu, sta­ne­liš­kis to­li gra­žu ne­pri­me­na gy­ve­ni­mu nu­si­vy­lu­sio vy­riš­kio.
At­virkš­čiai – jis spin­du­liuo­ja po­zi­ty­vu­mu ir ge­ra nuo­tai­ka. Anot pa­ties Ado­mo, žmo­gus pa­ts yra sa­vo li­ki­mo kal­vis, todėl, kad ir kaip gy­ve­ni­me būna sun­ku, la­bai svar­bu ras­ti sa­vy­je jėgų ei­ti pir­myn ir ne­gal­vo­ti, kaip tau blo­gai.
„Kai vis­kas man nu­ti­ko, ne­ma­niau, kad esu nu­skriaus­tas li­ki­mo. Ra­mi­nau sa­ve, kad yra žmo­nių, ku­riems – daug blo­giau. Tai man pa­dėjo ne­įklimp­ti į dep­re­siją. Juk daž­nai būna, kad po to­kių su­krėtimų nu­si­ge­ria­ma, nuei­na­ma klyst­ke­liais. Džiau­giuo­si, kad man pa­vy­ko su vis­kuo su­si­tvar­ky­ti ir gy­ven­ti to­liau.“
Vis tik vy­ras už­si­minė gi­liai šir­dy­je ti­kin­tis, kad, kaip sa­ko kai ku­rie dak­ta­rai, regė­ji­mas su­grįš ir jis galės už­baig­ti pra­dėtą sta­ty­ti lau­ko ži­dinį, im­tis naujų darbų.
„Idėjų ma­no gal­vo­je – daug. Gal­vo­ju ir apie nau­jus dro­ži­nius, bet iš anks­to ne­no­riu pri­si­kalbė­ti. Te­gu vis­kas vyks­ta taip, kaip li­ki­mo pa­ruoš­ta“, – po­zi­ty­viai žvelg­da­mas į ry­tojų kalbė­jo Ado­mas ir sakė esan­tis dėkin­gas vi­siems jį su­pan­tiems žmonėms – did­žiau­siam pa­gal­bi­nin­kui bro­liui, ki­tiems ar­ti­mie­siems bei bi­čiu­liams. Be jų pa­gal­bos, ma­tant tik daiktų kontū­rus ir šešė­lius, sa­va­ran­kiš­kai gy­ven­ti esą būtų be ga­lo sun­ku.