Rešketėnų kaimo šviesulys – žolininkė Valentina

Vai­kystė, pra­bėgu­si už Ura­lo kalnų

Va­len­ti­na gimė ir užau­go Va­karų Si­bi­re, Tiu­menės mies­te. Tėvai bu­vo pa­pras­ti kai­mo dar­bi­nin­kai: tėvas dir­bo pie­no su­rin­ki­mo punk­te, o ma­ma bu­vo namų šei­mi­ninkė, au­gi­nu­si ke­tu­rias at­ža­las.

Būda­ma dar vi­sai ma­ža mer­gai­čiukė, ne­tikė­tai at­ra­do did­žiulį su­si­domė­jimą kny­go­mis.

„Aš dar net mo­kyk­los ne­lan­kiau, kai  jau bu­vau per­skai­čiu­si vi­sas bib­lio­te­ko­je esan­čias kny­gas, tin­kan­čias ma­no am­žiui. Bib­lio­te­ki­ninkė ne­be­turė­jo, ką man pa­si­ūly­ti. O rai­de­lių ir skai­ty­ti ma­ne iš­mokė ma­ma.“

Sėkmin­gai bai­gu­si vi­du­rinę mo­kyklą Va­len­ti­na dėl pro­fe­si­jos il­gai gal­vos ne­su­ko – įsto­jo į knygų pre­kių ži­novės spe­cia­lybę. Po stu­dijų kurį laiką te­ko pa­dirbė­ti kny­gy­ne.

Sykį kny­gy­nas, ku­ria­me dir­bo Va­len­ti­na, ga­vo pa­si­ūlymą vyk­ti pre­kiau­ti į ka­rinį da­linį.

„Vie­na ko­legė at­si­sakė, ki­ta taip pat ne­galė­jo, tad li­kau tik aš. Ma­no vir­ši­nin­kas ir sa­ko: „Va­len­ti­na, tu va­žiuok, nes tavęs ten lau­kia li­ki­mas“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ir iš­ties, vir­ši­nin­ko žod­žiuo­se tie­sos būta. Iš­vy­ko mer­gi­na pre­kiau­ti kny­go­mis pas ka­rei­vu­kus ir ten su jau­nu bei ža­viu lie­tu­viu su­si­pa­ži­no. Spon­ta­niš­kai už­si­mez­gu­si jųdviejų drau­gystė grei­tai pe­rau­go į did­žiulę meilę. Tiu­menės mies­te po­ra su­kūrė šeimą ir su­si­laukė trijų dukrų.


Meilės emig­rantė

Po ku­rio lai­ko vy­ras nu­sprendė, kad no­ri su­grįžti į sa­vo gimtąjį kraštą – į Lie­tuvą. Šei­ma įsikūrė Rie­ta­vo apy­linkė­se, ga­vo val­dišką butą. V. Juk­nienė įsi­dar­bi­no fab­ri­ke. Ro­dos, gy­venk sau lai­min­gas ir gal­vos ne­kvar­šink, bet li­ki­mas kar­tais mėgsta ko­kią kiau­lystę iškrės­ti.

„Ne­gy­ve­nom mu­du su juo il­gai, išė­jo ir pa­li­ko ma­ne su vi­sais vai­kais, o tu su­kis, kaip iš­ma­nai. Tuo me­tu ply­šo iš skaus­mo šir­dis, bu­vo la­bai sun­kus pe­rio­das, bet gy­ven­ti vis tiek reikė­jo“, – gy­ve­ni­mo vin­gius pri­si­minė V. Juk­nienė.

Mo­te­ris vie­na il­gai neuž­si­bu­vo, ne­tru­kus at­si­ra­do žmo­gus, ant ku­rio pe­ties pa­dėjus galvą pa­lengvė­da­vo ir ei­ti kar­tu per gy­ve­nimą bu­vo sma­giau.

„Kar­tu iš­gy­ve­no­me net 45 me­tus. Lai­min­ga ša­lia jo bu­vau ir vi­sa­da turė­jau tvirtą petį, į kurį bu­vo ga­li­ma bet ka­da at­si­rem­ti. Tik, de­ja, prie­š ge­rus me­tus Die­vu­lis jį pa­si­ėmė su sa­vi­mi.“

Vis tik mo­te­ris pa­si­džiaugė, kad ją su­pa itin ge­ri ir nuo­širdūs žmonės. Po vy­ro mir­ties li­ko vie­na pa­ti, mat vai­kai sa­vo gy­ve­ni­mus su­si­kūrė už tūkstan­čių ki­lo­metrų. Ta­čiau pa­šne­kovė sakė Reš­ketė­nuo­se ne­si­jau­čian­ti vie­ni­ša  ir pra­šė per­duo­ti did­žiulę pa­dėką Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slaugų cent­ro dar­buo­to­joms Da­nu­tei Ston­čiu­vie­nei, Vi­dai Meš­kaus­kie­nei, In­gai Šim­ku­vie­nei ir Vio­le­tai Kaz­laus­kie­nei, taip pat Tverų se­niū­ni­jos so­cia­li­nei dar­buo­to­jai Zo­fi­jai Kuz­mins­kie­nei ir pa­čiam se­niū­nui An­ta­nui Za­lepū­gui.


Ak­ty­vi ir pa­siau­ko­jan­ti dėl kitų

V. Juk­nienė turbūt yra ak­ty­vi iš pa­čios pri­gim­ties. Nėra die­nos, kad ji ra­miai sėdėtų ir apie ki­tus ne­pa­gal­votų. Net de­šimt metų mo­te­ris bu­vo Reš­ketėnų kai­mo se­niū­naitė ir sprendė įvai­rius kai­mo, o kar­tais ir as­me­ni­nius gy­ven­tojų rei­ka­lus.

„Kartą at­ėju­si kai­mynė manęs pa­klausė, o ka­žin kaip mus, vie­ni­šus ir ato­kiau gy­ve­nan­čius se­ne­lius, po­li­ci­ja sau­go? Aš tuoj pat pa­skam­bi­nau į po­li­ciją pa­si­tei­rau­ti, kaip vis­kas vyks­ta ir ko­kia si­tua­ci­ja yra. Te­ko ge­ro­kai pa­ko­vo­ti dėl vie­tos po sau­le su ati­tin­ka­mom įstai­gom, bet aš pa­sie­kiau sa­vo“, – pa­si­džiaugė pa­šne­kovė.

V. Juk­nienės ini­cia­ty­va net pen­ki kai­mai – Reš­ketėnų, Ky­vai­čių, Ado­mai­čių, Palū­kal­nio ir Avi­žai­čių – bu­vo ap­jung­ti į sau­gios kai­my­nystės grupę. Nuo ta­da sa­vo ir sa­vo ap­lin­kos sau­gu­mu dar at­sa­kin­giau rūpi­na­si ir pa­tys so­dybų šei­mi­nin­kai, glaud­žiai bend­ra­dar­biau­da­mi tiek su Rie­ta­vo po­li­ci­jos pa­reigū­nais, tiek su sau­gios kai­my­nystės grupės koor­di­na­to­re ta­pu­sia Va­len­ti­na.


Rūpes­tin­go­ji kai­mo žo­li­ninkė

Pa­čios V. Juk­nienės so­dy­ba tar­si pa­si­slėpu­si ato­kiai nuo visų akių ir ap­sup­ta įsta­baus gam­tos gro­žio. Čia mo­te­ris gy­ve­na jau vi­sus tris­de­šimt metų. O vais­ta­žolės ją pa­vi­lio­jo prie­š ge­rus du de­šimt­me­čius. Vis­ko iš­mo­ko pa­ti, ve­da­ma di­de­lio už­sis­py­ri­mo ir su­si­domė­ji­mo. Skaitė kny­gas, in­for­ma­ci­jos ieš­ko­jo in­ter­ne­to pus­la­piuo­se. Būda­vo, kad do­mi­nan­čios žo­lelės spe­cia­liai ieš­ko­ti išei­da­vo į laukų pla­ty­bes. Tie­sa, ne vi­sa­da pa­vyk­da­vo su­ras­ti.

„Mūsų gam­ta yra la­bai tur­tin­ga. Pa­čio­je pra­džio­je žo­le­les rin­kau ki­tai žo­li­nin­kei, bet il­gai­niui su­si­domė­jau ir pa­ti. Ėmiau domė­tis, ko­kiam ne­ga­la­vi­mui gy­dy­ti ko­kios vais­ta­žolės yra tin­ka­mos, kaip ir ka­da jas rei­kia rink­ti, džio­vin­ti.“

Žo­liau­ti V. Juk­nienė pra­de­da nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio. Pirmiausia ska­bo pum­pu­rus, po to ap­si­rūpi­na med­žio žievė­mis. Ta­da atei­na me­tas skin­ti la­pus: šal­pus­nių, beržų, kiaul­pie­nių, var­pu­čių, liepų, laz­dynų, už­pi­lams ir ar­ba­toms rei­ka­lingų, taip pat ir au­galų šak­nis. Iš va­sa­ri­nių žo­lynų pa­tys pa­grin­di­niai yra čiob­re­liai, jo­na­žolės, krau­ja­žolės, gau­ro­me­čio ir ki­tos žo­lelės.

Mo­te­ris tei­gia pa­žįstan­ti per šimtą skir­tingų rūšių žo­le­lių, bet iki pat šiol dar stro­piai mo­ko­si. O ku­rių ras­ti ne­pa­vyks­ta, sa­vo kie­me už­siau­gi­na pa­ti.

„Esu pa­stebė­ju­si vieną da­lyką, kad vi­sos man rei­ka­lin­gos žo­lelės kaž­ko­kiu ste­buk­lin­gu būdu pa­čios at­si­du­ria ma­no kie­me“, – juokė­si mo­te­ris.

Pa­si­domė­jus, ko­kios žo­lelės yra pa­čios po­pu­lia­riau­sios, V. Juk­nienė sku­ba var­din­ti: kraują stip­ri­nan­tys mi­ši­niai, cho­les­te­rolį iš krau­jo va­lan­ti ar­ba­ta, krau­jospūdį re­gu­liuo­jan­čios, šir­dies veiklą ge­ri­nan­čios žo­lelės.

Va­len­ti­nos pa­stebė­ji­mu, žo­le­les daž­niau­siai per­ka mies­tie­čiai, o kai­me gy­ve­nan­tys žmonės yra linkę pa­tys ei­ti žo­liau­ti. O V. Juk­nie­ne sa­vo žo­le­lių mi­ši­niais pre­kiau­ja mugė­se ir įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Bet, kaip ji pa­ti sa­ko, ne dėl pi­nigų tai da­ran­ti, o dėl ga­li­mybės pa­bend­rau­ti su žmonė­mis.

„Nie­ko daug iš tų žo­le­lių neuž­dirb­si, man daug svar­biau yra išė­ji­mas iš namų ap­lin­kos, gy­vas tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mas, pa­gal­bos su­tei­ki­mas“, – kalbė­jo žo­li­ninkė.