Rietavo kapinių tylą gaubiančios paslaptys

Linos RUIBIENĖS nuotrauka
Ilona Meškauskienė stengiasi išsaugoti nuo pražūties senuosius metalinius kryžius
Rietaviškė Ilona Meškauskienė tikina niekur kitur nesijaučianti tokia saugi ir rami, kaip vaikštinėdama kapinėse ir pagarbiai bendraudama su amžino poilsio atgulusiomis vėlėmis. Pasak moters, iš kartos į kartą perduodamas kapinių prižiūrėtojo darbas jai buvo nulemtas aukštesnių jėgų.

Keičiasi ne tik tradicijos, bet ir technologijos

I. Meškauskienė kaip niekas kitas gerai žino Rietavo kapinių atsiradimo istoriją, kuri mena išties senus laikus. Apsidairius aplink galima rasti ne vieną kryžių su išraižytomis datomis, kurios žymi 1734-uosius, o gal ir dar ankstesnius metus. Centrinė koplytėlė, esanti kapinių viduryje, buvo pastatyta iškart po karo. Pasak rietaviškės, toje vietoje nebuvo galima nieko laidoti dėl žemėje stūksančių didžiulių akmenų, kuriuos kadaise pasikinkę arklius su vežimais į plynus laukus suvežė vietiniai gyventojai.

1914 metais kapinėse buvo pastatyta medinė varpinė. Iš parapijiečių surinktų aukų Lenkijoje buvo nulieti du varpai. Vienas jų per Antrąjį pasaulinį karą buvo net peršautas.

Laikai sparčiai keičiasi – I. Meškauskienė pademonstravo, kaip su savo išmaniuoju telefonu prisijungusi prie programėlės nuotoliniu būdu įjungia varpų melodiją, kuri aidi per kapines einant laidotuvių procesijai.

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. kovo 18 d. numeryje (Nr. 21).