Rotinėnams sekasi: iniciatyvos imasi jaunos šeimos

R. Šam­ba­rio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­trau­ka
A. Šam­ba­rys su žmo­na Vai­da į Ro­tinė­nus at­si­kėlė prie­š pen­ke­rius me­tus
Ro­tinė­nai – ne­di­de­lis kai­mas Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­ni­jo­je. Gy­ve­na gal 100 žmo­nių. Ta­čiau jo gy­ven­to­jams ak­ty­vu­mo ga­li­ma pa­vydė­ti. Praė­ju­sių metų spalį nu­tarę įsteig­ti sa­vo bend­ruo­menę, o ne glaus­tis po daug metų skai­čiuo­jan­čios Že­mai­čių Kal­va­ri­jos bend­ruo­menės „Gar­dai“ spar­nu, ne­tru­kus nuo kalbų per­ėjo prie darbų. Su­si­rinkę prie­š pat Kalė­das bend­ruo­menę įsteigė, o pir­mi­nin­ku iš­rin­ko 30-ies metų Romą Šam­barį. Taip klaipė­diš­kis, prie­š pen­ke­rius me­tus šia­me kai­me įsikūręs su šei­ma, ta­po vie­nu jau­niau­sių Plungės kraš­to bend­ruo­me­nių va­dovų.

Ro­tinė­nuo­se ra­do, ko ieš­ko­jo

Pir­ma­sis Ro­tinėnų bend­ruo­menės pir­mi­nin­kas – ne­vie­ti­nis. Į Ro­tinė­nus, žmo­nos Vai­dos gim­tinę, at­si­kėlė prie­š pen­ke­rius me­tus. Kuo mies­tietį, klaipė­diškį, pa­traukė Ro­tinė­nai? Nau­jai su­si­kūru­siai šei­mai, su­si­pa­ži­nu­siai uos­ta­mies­ty­je, reikė­jo nu­spręsti, kur įleis sa­vo šak­nis ir kurs ne tik sa­vo, bet ir sa­vo vaikų gy­ve­ni­mo is­to­riją.

Abiem su žmo­na mies­to šur­mu­lys, nuo­la­ti­niai ma­šinų kamš­čiai bu­vo nu­si­bodę, be to, abu la­bai mėgsta gamtą, todėl ir nu­sprendė, kad šei­mos pa­ma­tus sta­tys čia, Ro­tinė­nuo­se. Be to, Vai­da šiam kai­mui, ku­rio ta­ke­liais ma­ža pa­ti bėgio­jo, turė­jo daug sen­ti­mentų. Šam­ba­riai no­ri, kad gam­tos ap­sup­ty­je, o ne ant as­fal­to, augtų ir jų vai­kai. Šiuo me­tu šei­ma au­gi­na pu­santrų me­tukų Va­sarį, ku­riam gry­nas kai­mo oras – tik į naudą.

O Ro­tinėnų ato­kiu kai­mu ne­pa­va­din­si. Iki Že­mai­čių Kal­va­ri­jos cent­ro – vos trys ki­lo­met­rai, tad pro­blemų vai­kui ne­to­li namų su­ras­ti dar­želį ne­bus, kaip ir vėliau, paau­gu­siam, – mo­kyklą. Abiem Šam­ba­riams ir į dar­bus va­žiuo­ti šim­tus ki­lo­metrų ne­ten­ka. Ro­mas tu­ri su­kūręs sa­vo verslą ir med­žio ap­dir­bi­mo staklės gaud­žia jo pa­ties so­dy­bo­je. Žmo­na Vai­da, pe­da­gogė, dirb­ti va­žinė­ja į Že­mai­čių Kal­va­riją ir Pla­te­lius. Gre­ti­ma­me mies­te­ly­je dir­ba dar­že­ly­je, o Pla­te­liuo­se – dau­gia­funk­cia­me cent­re.

Gy­ve­ni­mu kai­me su­tuok­ti­niai ne­si­skund­žia. Čia pa­tin­ka. Ta­čiau at­si­kėlę ėmė ma­ty­ti, kad dar būtų ga­li­ma daug ką pa­keis­ti, kad dar daug ko trūksta. Taip manė ir ki­ti nau­ja­ku­riai. Kad rei­kia po­ky­čių, ne­prieš­ta­ra­vo ir sen­bu­viai. Ši­taip, min­tis po min­ties, su­si­rin­ki­mas po su­si­rin­ki­mo, ir gimė Ro­tinėnų bend­ruo­menė.

Su­sibū­rus į ko­mandą – leng­viau

Vi­so­je Lie­tu­vo­je jaunų bend­ruo­menės na­rių, ne tik pir­mi­ninkų, yra la­bai ma­žai. „Džiau­giamės kiek­vie­nu, nes juos įtrauk­ti į bend­ruo­me­ninę veiklą nėra taip pa­pras­ta“, – kalbė­jo Plungės ra­jo­no bend­ruo­me­nes tel­kian­čios aso­cia­ci­jos „Plungės kraš­tas“ pir­mi­ninkė Ri­ma Jo­ku­baus­kienė.

O R. Šam­ba­rio il­gai ra­gin­ti įsit­rauk­ti į kai­mo rei­ka­lus ne­reikė­jo. Tiek jo, tiek ki­tos Ro­tinė­nuo­se nau­jai įsikū­ru­sios šei­mos ne­tru­kus pa­čios ėmė su­vok­ti, kad, no­rint gra­žin­ti sa­vo kaimą, ini­cia­ty­vos rei­kia im­tis pa­tiems. Vie­nas ma­žai pa­jėgsi, il­gai­niui iš­si­sem­si, pa­varg­si, o tu­rint visą ko­mandą, jau ga­li­ma judė­ti į prie­kį.

Ko reikėtų Ro­tinė­nams? As­fal­tuo­ti žvyr­ke­lius, lais­va­lai­kio ir pra­mogų erdvės, kur galėtų ne tik krykš­tau­ti vai­kai, bet ir laiką pra­smin­gai leis­ti suau­gu­sie­ji, paaug­liai, vy­res­nio am­žiaus ro­tinė­niš­kiai. Mies­tuo­se to­kių erd­vių yra, o kai­me, kur ža­liuo­ja pie­vos, jų ne­ra­si.

Būtent to­kios vi­siems suei­ti rei­ka­lin­gos vie­tos, trau­kos ob­jek­to Ro­tinė­nuo­se trūksta. Dar reikėtų dau­giau ren­gi­nių: jie su­tel­kia žmo­nes, šie ima bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je. O bend­ra­vi­mas tei­kia daug džiaugs­mo.

Ši­taip viską, tar­tum ko­kią rin­ki­minę pro­gramą, mums išdėstė R. Šam­ba­rys. Ir at­vi­ra­vo, kad būti pir­mi­nin­ku ne­si­veržė. Ži­no­ma, žmo­nių pa­si­tikė­ji­mas džiu­gi­na, bet va­do­va­vi­mas bend­ruo­me­nei rei­ka­lau­ja daug at­sa­ko­mybės ir ne ma­žiau lai­ko. Ta­čiau vis tiek su­tikęs.

„Vi­sai ne­ty­čia taip išė­jo. Dar anks­tes­niuo­se su­si­rin­ki­muo­se, kai bend­ruo­menės nė ne­bu­vo, bu­vau mes­telėjęs ke­letą idėjų, ką reikėtų kai­me keis­ti. Tad per rin­ki­minį su­si­rin­kimą ma­ne ir pa­si­ūlė. Su­ti­kau“, – pa­sa­ko­jo.

Pamė­go jau­nos šei­mos

Ro­tinė­nuo­se nėra tuš­čių trobų. Ir tai ste­bi­na. Da­bar daug kaimų, ku­riuo­se apie kaž­ka­da čia gy­ve­nu­sius žmo­nes liu­di­ja tik likę tro­be­siai už­kal­tais lan­gais ar tik so­dybų pa­ma­tai. Ta­čiau Ro­tinė­nuo­se to ne­pa­ma­ty­si. Se­nas so­dy­bas, pa­sta­tus per­ka nau­ja­ku­riai, daž­nai – jau­nos šei­mos.

„Jaunų šeimų Ro­tinė­nuo­se yra gal pen­kios, – džiau­gia­si ir bend­ruo­menės pir­mi­nin­kas. – Kai­mas jaunė­ja, žmonės tam­pa ak­ty­ves­ni.“

Ak­ty­vie­ji, ma­tyt, tuoj pri­kal­bi­no ir ki­tus. Net ir ta­da, kai bend­ruo­menės ne­bu­vo, ro­tinė­niš­kiai rink­da­vo­si pa­si­tar­ti, rengė šven­tes. O jas kai­mo gy­ven­to­jai, pa­si­ro­do, mėgsta, no­ro da­ly­vau­ti tu­ri. Anot R. Šam­ba­rio, se­ny­vo am­žiaus gy­ven­to­jams atei­ti dar būna kaž­ko ne­drąsu. Bet mokėk pa­kvies­ti, įtrauk­ti – tuo­met ir lai­min­gi, ir dėkin­gi jie būna.

Bend­ruo­menės pir­mi­nin­kas pa­si­džiaugė, kad per šven­tes gy­ven­to­jai pa­tys da­ro de­ko­ra­ci­jas, o ru­denė­lio šventės me­tu net trijų rūšių ko­šių pri­virė. Vai­kai lakstė lau­ke, suau­gu­sie­ji tuo me­tu ir rim­tus rei­ka­lus ap­tarė, ir vi­si kar­tu ko­še vai­ši­no­si.

Sma­gu būtų turė­ti ir tra­di­cinę kai­mo šventę, bet bend­ruo­menė tik ką su­si­kūrė, dar spės ir ją su­reng­ti, ir kitų su­gal­vo­ti.

Pra­šys pa­gal­bos

Dėl to, kad Ro­tinė­nuo­se daž­niau pa­si­girstų šven­čių šur­mu­lys, kad pro­ble­mos, vi­siems pri­si­de­dant, būtų sprend­žia­mos leng­viau ir grei­čiau, bend­ruo­menė ir su­si­kūrė.

„Kar­tais ne­si­no­ri zyz­ti, ei­ti kaž­kur pra­šy­ti pa­dėti. Todėl rei­kia ini­cia­tyvą im­ti į sa­vo ran­kas, da­ry­ti pa­tiems“, – įsi­ti­kinęs R. Šam­ba­rys.

Taip ma­nan­čiųjų Ro­tinė­nuo­se – bent 6–7 šei­mos. Jos su­da­ro bend­ruo­menės ak­tyvą. Pas vieną iš kai­mo gy­ven­tojų su­si­ren­kan­tys bend­ruo­menės na­riai svars­to, ko­kie būtų pir­mie­ji bend­ruo­menės žings­niai ir į ku­rią pusę ženg­ti.

„Tų min­čių yra daug. Bet pra­dėti rei­kia nuo ma­žes­nių darbų. Jei jie pa­vyks, bus tramp­li­nas ir di­des­niems dar­bams“, – dėsto R. Šam­ba­rys.

Pradė­ti va­do­vau­ti bend­ruo­me­nei, dar ne­tu­rin­čiai jo­kio „stu­bu­ro“, – rim­tas žings­nis. Rei­kia sto­ti į ke­lią, ku­ria­me dar nėra jo­kių vėžių. Todėl ro­tinė­niš­kiai tuo­met, kai jau im­sis reng­ti pro­jek­tus, ke­ti­na tar­tis, pa­gal­bos pra­šy­ti R. Jo­ku­baus­kienės. Vėliau, ma­no, įsi­va­žiuos ir pa­ta­ri­mo iš ša­lies reikės ma­žiau.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.