
Naujausios
Pasiruošimas
Taigi, patalpas rinktis savanoriams jau turėjome – SKAT Plungės kuopos vadui R. Petrikui pavyko gauti leidimą mums persikelti į Savivaldybės pastatą. Liko pasirūpinti ginklais ir maistu savanoriams.
Tiesiu nosies taikymu patraukiau į policijos komisariatą prašyti ginklų. Nors Krašto apsaugos departamento Savanoriškos krašto apsaugos tarnyba buvo įkurta 1991 m. sausio 17 d., net ir sulaukus rugpjūčio dar nebuvome apginkluoti. Kadangi tuo pačiu metu buvau ir Šaulių sąjungos narys, man buvo patikėti trys pistoletai. Apie du jau paminėjau anksčiau, o trečiąjį perdaviau kuopos vadui R. Petrikui.
Atvykęs į policijos komisariatą kreipiausi į laikinai komisaro pareigas ėjusį Vidmantą Bražinską, prašydamas, kad mums praneštų, jei pastebės sovietinės armijos karinių dalinių judėjimą Plungės mieste. Paprašiau ir ginklų. Jis atsakė, kad prašomos informacijos suteiks, o ginklų duoti negalįs, nes jų neturįs – esą visi išduoti policininkams į rankas.
Matyt, policija suskubo vykdyti nutarimą Nr. 339 „Dėl Lietuvos Respublikos VRM veiklos ypatingomis sąlygomis“, kur sakoma, kad dėl TSRS antikonstitucinės vadovybės pareiškimų ir nepaprastosios padėties TSR Sąjungoje paskelbimo galima agresija Lietuvos Respublikoje, tad Vyriausybė nutaria įpareigoti VRM tarnybų vadovus akivaizdaus reguliarios TSRS kariuomenės dalinių užpuolimo atveju imtis priemonių pareigūnų gyvybėms ir ginklams išsaugoti.
Kreipimasis į rajono gyventojus
Supratęs, kad iš policijos ginklų negausiu, sukau galvą, ką daryti toliau. Ir čia man šovė mintis – reikia kreiptis į gyventojus. Tuo reikalu nuskubėjau pas Savivaldybės tarybos pirmininką G. Morkį prašyti leidimo per radijo tašką perskaityti tokį kreipimąsi.
G. Morkis paskambino į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, kuriame tuo metu buvo įsikūręs KAD SKAT štabas, ir pasikalbėjo su jo viršininku Jonu Geču. Gavus iš jo leidimą, galėjau prabilti į visus rajono žmones viešai.
„Nepriklausomybė ir tautos egzistencija pavojuje. Šiuo metu neturime būti abejingi esamiems įvykiams, pasirinkimas minimalus ir konkretus. Galimas atvejis, kad laisvę teks ginti ginklu. Gerbiami tautiečiai, kaip žinote, Vyriausybės nutarimu įsteigtas ginklų fondas, todėl prašau jūsų pagal galimybę paskolinti ar parduoti šaunamuosius ginklus bei šovinius“, – perskaičiau.
Kaip žinia, tuo metu radijo taškai buvo įrengti beveik visuose namuose ir nuo ryto iki pat vakaro transliuodavo naujienas. Mano kreipimąsis greit pasiekė rajono gyventojus. Žmonės tyliai, paslapčia iš palėpių, iš po grindų ėmė traukti ir nešti, kas kokį ginklą turėjo paslėpęs. Nemažai jų buvo išsaugoti dar nuo karo laikų. Rašteliu su kuopos antspaudu laidavome, kad grąžinsime kiekvieną pasiskolintą ginklą – vėliau taip ir padarėme.
Suneštų ginklų tuo metu Savivaldybėje nelaikiau. Savanoriams išdalinome tik „raketnikus“, o kiti ginklai buvo sudėti SKAT kuopos grotuotoje patalpoje į jau minėtą metalinę spintą. Sutarėme, kad juos išdalinsime tik kraštutiniu atveju – atėjus metui ginkluotam pasipriešinimui.
Į pogrindį – ir sauso maisto daviniai
Tądien pavyko surinkti apie 50 vyrų, dauguma jų – SKAT nariai savanoriai, jau anksčiau dalyvavę mokymuose ir daugiau ar mažiau pasiruošę ginti savo valstybę. Buvo ir tokių, kurie atėjo nekviesti ir pareiškė norą pasilikti, tačiau visus juos siunčiau namo. Kovos metu nėra nieko blogiau už neapmokytą, neparuoštą karį – išgąstis, pasimetimas ar net panika gali pridaryti daugiau žalos nei priešas.
R. Petrikas atnešė ir perdavė man sąskaitas maistui įsigyti. Su keliais savanoriais nuėjom į šalia esančią maisto prekių parduotuvę „Ramunę“ pas vedėją ir gavom sauso davinio, kurio būtų užtekę kariams kelioms paroms. Buvo ten kelių rūšių kruopų, miltų, cukraus, žuvies ir mėsos konservų, kondensuoto pieno, arbatos, kavos, net saldainių ir visokių kitokių produktų, kurie būtų pagelbėję veikiant pogrindžio sąlygomis.
Visi produktai buvo pakrauti į savanorių mašinas bei išvežti į slaptavietę už Plungės. Ten pat išgabenome ir savanorių bylas bei kitą kuopos inventorių (spausdinimo mašinėlę, akumuliatorius ir t.t.), vaistinėles.
Vyrus – į stebėjimo postus
Savivaldybėje tomis dienomis budėjo Tarybos pirmininko G. Morkio pavaduotojas Adomas Kripas. Jis man parodė antrame aukšte koridoriuje esančias duris, per kurias nusileidus į pirmą aukštą galima išeiti ir nepastebimai pasiekti Plungės parką.
Budėjo ir Macijauskas, kuris iš Plungės miškų girininkijos pasisiūlė paskolinti nešiojamas radijo stotis ir leido naudotis valdymo centru, esančiu tame pačiame girininkijos pastate. Tai leido koordinuoti visų patruliuojančių grandžių veiklą, keistis informacija.
Ėmiausi darbo kuo greičiau komplektuoti patrulines grandis ir jas „apginkluoti“ radijo stotimis. Savanorį Arūną Gedvilą išsiunčiau į jo įsirengtą slaptavietę, vadintą „lizdu“, stebėti SSRS karinio komisariato („vojenkomato“), esančio Telšių ir Vandentiekio gatvių sankryžoje.
Keturis savanorius paskyriau į autobusų ir geležinkelio stotis stebėti už geležinkelio esantį karinį dalinį bei Lentpjūvės g. ruožą. Du savanorius nukreipiau į senąsias kapines, kad stebėtų tiltą per Babrungo upę ir prieigas prie jo, jei iš sovietinio dalinio pajudėtų karinė kolona. Dvi grupes, po tris savanorius kiekvienoje, nukreipiau į miesto centrą.
Dar du išsiunčiau į Plungės girininkijoje esantį radijo stotelių valdymo centrą ir nurodžiau palaikyti ryšį su visais postais ir periodiškai kas 15 minučių informuoti mane apie padėtį.
Priešo puolimui buvo pasiruošta.
Tęsinys – kitame straipsnyje