Rugpjūčio pučas: perpus padalinta Plungė ir užminuota Savivaldybė (II d.)

Pa­si­ruo­ši­mas

Tai­gi, pa­tal­pas rink­tis sa­va­no­riams jau turė­jo­me – SKAT Plungės kuo­pos va­dui R. Pet­ri­kui pa­vy­ko gau­ti lei­dimą mums per­si­kel­ti į Sa­vi­val­dybės pa­statą. Li­ko pa­si­rūpin­ti gink­lais ir mais­tu sa­va­no­riams.
Tie­siu no­sies tai­ky­mu pa­trau­kiau į po­li­ci­jos ko­mi­sa­riatą pra­šy­ti ginklų. Nors Kraš­to ap­sau­gos de­par­ta­men­to Sa­va­no­riš­kos kraš­to ap­sau­gos tar­ny­ba bu­vo įkur­ta 1991 m. sau­sio 17 d., net ir su­lau­kus rugpjū­čio dar ne­bu­vo­me ap­gink­luo­ti. Ka­dan­gi tuo pa­čiu me­tu bu­vau ir Šau­lių sąjun­gos na­rys, man bu­vo pa­tikė­ti trys pis­to­le­tai. Apie du jau pa­minė­jau anks­čiau, o tre­čiąjį per­da­viau kuo­pos va­dui R. Pet­ri­kui.
At­vykęs į po­li­ci­jos ko­mi­sa­riatą krei­piau­si į lai­ki­nai ko­mi­sa­ro pa­rei­gas ėjusį Vid­mantą Bra­žinską, pra­šy­da­mas, kad mums pra­neštų, jei pa­stebės so­vie­tinės ar­mi­jos ka­ri­nių da­li­nių judė­jimą Plungės mies­te. Pap­ra­šiau ir ginklų. Jis at­sakė, kad pra­šo­mos in­for­ma­ci­jos su­teiks, o ginklų duo­ti ne­galįs, nes jų ne­turįs – esą vi­si iš­duo­ti po­li­ci­nin­kams į ran­kas.
Ma­tyt, po­li­ci­ja su­sku­bo vyk­dy­ti nu­ta­rimą Nr. 339 „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos VRM veik­los ypa­tin­go­mis sąly­go­mis“, kur sa­ko­ma, kad dėl  TSRS an­ti­kons­ti­tu­cinės va­do­vybės pa­reiš­kimų ir ne­pap­ras­to­sios pa­dėties TSR Sąjun­go­je pa­skel­bi­mo ga­li­ma ag­re­si­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je, tad Vy­riau­sybė nu­ta­ria įpa­rei­go­ti VRM tar­nybų va­do­vus aki­vaiz­daus re­gu­lia­rios TSRS ka­riuo­menės da­li­nių už­puo­li­mo at­ve­ju im­tis prie­mo­nių pa­reigūnų gy­vybėms ir gink­lams iš­sau­go­ti.


Krei­pi­ma­sis į ra­jo­no gy­ven­to­jus

Sup­ratęs, kad iš po­li­ci­jos ginklų ne­gau­siu, su­kau galvą, ką da­ry­ti to­liau. Ir čia man šovė min­tis – rei­kia kreip­tis į gy­ven­to­jus. Tuo rei­ka­lu nu­skubė­jau pas Sa­vi­val­dybės ta­ry­bos pir­mi­ninką G. Morkį pra­šy­ti lei­di­mo per ra­di­jo tašką per­skai­ty­ti tokį krei­pimą­si.
G. Mor­kis pa­skam­bi­no į Aukš­čiau­siąją Ta­rybą-At­ku­riamąjį Seimą, ku­ria­me tuo me­tu bu­vo įsikūręs KAD SKAT šta­bas, ir pa­si­kalbė­jo su jo vir­ši­nin­ku Jo­nu Ge­ču. Ga­vus iš jo lei­dimą, galė­jau pra­bil­ti į vi­sus ra­jo­no žmo­nes vie­šai.
„Nep­rik­lau­so­mybė ir tau­tos eg­zis­ten­ci­ja pa­vo­ju­je. Šiuo me­tu ne­tu­ri­me būti abe­jin­gi esa­miems įvy­kiams, pa­si­rin­ki­mas mi­ni­ma­lus ir konk­re­tus. Ga­li­mas at­ve­jis, kad laisvę teks gin­ti gink­lu. Ger­bia­mi tau­tie­čiai, kaip ži­no­te, Vy­riau­sybės nu­ta­ri­mu įsteig­tas ginklų fon­das, todėl pra­šau jūsų pa­gal ga­li­mybę pa­sko­lin­ti ar par­duo­ti šau­na­muo­sius gink­lus bei šo­vi­nius“, – per­skai­čiau.
Kaip ži­nia, tuo me­tu ra­di­jo taš­kai bu­vo įreng­ti be­veik vi­suo­se na­muo­se ir nuo ry­to iki pat va­ka­ro trans­liuo­da­vo nau­jie­nas. Ma­no krei­pimą­sis greit pa­siekė ra­jo­no gy­ven­to­jus. Žmonės ty­liai, pa­slap­čia iš palė­pių, iš po grindų ėmė trauk­ti ir ne­šti, kas kokį ginklą turė­jo pa­slėpęs. Ne­ma­žai jų bu­vo iš­sau­go­ti dar nuo ka­ro laikų. Raš­te­liu su kuo­pos ant­spau­du lai­da­vo­me, kad grąžin­si­me kiek­vieną pa­si­sko­lintą ginklą – vėliau taip ir pa­darė­me.
Su­neštų ginklų tuo me­tu Sa­vi­val­dybė­je ne­lai­kiau. Sa­va­no­riams iš­da­li­no­me tik „ra­ket­ni­kus“, o ki­ti gink­lai bu­vo su­dėti SKAT kuo­pos gro­tuo­to­je pa­tal­po­je į jau minėtą me­ta­linę spintą. Su­tarė­me, kad juos iš­da­lin­si­me tik kraš­tu­ti­niu at­ve­ju – at­ėjus me­tui gink­luo­tam pa­si­prie­ši­ni­mui.


Į po­grindį – ir sau­so mais­to da­vi­niai

Tądien pa­vy­ko su­rink­ti apie 50 vyrų, dau­gu­ma jų – SKAT na­riai sa­va­no­riai, jau anks­čiau da­ly­vavę mo­ky­muo­se ir dau­giau ar ma­žiau pa­si­ruošę gin­ti sa­vo vals­tybę. Bu­vo ir to­kių, ku­rie at­ėjo ne­kvies­ti ir pa­reiškė norą pa­si­lik­ti, ta­čiau vi­sus juos siun­čiau na­mo. Ko­vos me­tu nėra nie­ko blo­giau už neap­mo­kytą, ne­pa­ruoštą karį – išgąs­tis, pa­si­me­ti­mas ar net pa­ni­ka ga­li pri­da­ry­ti dau­giau ža­los nei prie­šas.
R. Pet­ri­kas at­nešė ir per­davė man sąskai­tas mais­tui įsi­gy­ti. Su ke­liais sa­va­no­riais nu­ėjom į ša­lia esan­čią mais­to pre­kių par­duo­tuvę „Ra­munę“ pas vedėją ir ga­vom sau­so da­vi­nio, ku­rio būtų už­tekę ka­riams ke­lioms pa­roms. Bu­vo ten ke­lių rūšių kruopų, miltų, cuk­raus, žu­vies ir mėsos kon­servų, kon­den­suo­to pie­no, ar­ba­tos, ka­vos, net sal­dai­nių ir vi­so­kių ki­to­kių pro­duktų, ku­rie būtų pa­gelbėję vei­kiant po­grind­žio sąly­go­mis.
Vi­si pro­duk­tai bu­vo pa­krau­ti į sa­va­no­rių ma­ši­nas bei iš­vež­ti į slap­ta­vietę už Plungės. Ten pat iš­ga­be­no­me ir sa­va­no­rių by­las bei kitą kuo­pos in­ven­to­rių (spaus­di­ni­mo ma­šinėlę, aku­mu­lia­to­rius ir t.t.), vais­tinė­les.


Vy­rus – į stebė­ji­mo po­stus

Sa­vi­val­dybė­je to­mis die­no­mis budė­jo Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko G. Mor­kio pa­va­duo­to­jas Ado­mas Kri­pas. Jis man pa­rodė ant­ra­me aukš­te ko­ri­do­riu­je esan­čias du­ris, per ku­rias nu­si­lei­dus į pirmą aukštą ga­li­ma išei­ti ir ne­pas­te­bi­mai pa­siek­ti Plungės par­ką.
Budė­jo ir Ma­ci­jaus­kas, ku­ris iš Plungės miškų gi­ri­nin­ki­jos pa­si­siūlė pa­sko­lin­ti ne­šio­ja­mas ra­di­jo sto­tis ir lei­do nau­do­tis val­dy­mo cent­ru, esan­čiu ta­me pa­čia­me gi­ri­nin­ki­jos pa­sta­te. Tai lei­do koor­di­nuo­ti visų pa­tru­liuo­jan­čių grand­žių veiklą, keis­tis in­for­ma­ci­ja.
Ėmiau­si dar­bo kuo grei­čiau komp­lek­tuo­ti pa­tru­li­nes gran­dis ir jas „ap­gink­luo­ti“ ra­di­jo sto­ti­mis. Sa­va­norį Arūną Ged­vilą iš­siun­čiau į jo įsi­rengtą slap­ta­vietę, va­dintą „liz­du“, stebė­ti SSRS ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to („vo­jen­ko­ma­to“), esan­čio Tel­šių ir Van­den­tie­kio gat­vių san­kry­žo­je.
Ke­tu­ris sa­va­no­rius pa­sky­riau į au­to­busų ir ge­le­žin­ke­lio sto­tis stebė­ti už ge­le­žin­ke­lio esantį ka­rinį da­linį bei Lentpjūvės g. ruožą. Du sa­va­no­rius nu­krei­piau į seną­sias ka­pi­nes, kad stebėtų tiltą per Bab­run­go upę ir priei­gas prie jo, jei iš so­vie­ti­nio da­li­nio pa­judėtų ka­rinė ko­lo­na. Dvi gru­pes, po tris sa­va­no­rius kiek­vie­no­je, nu­krei­piau į mies­to centrą.
Dar du iš­siun­čiau į Plungės gi­ri­nin­ki­jo­je esantį ra­di­jo sto­te­lių val­dy­mo centrą ir nu­rod­žiau pa­lai­ky­ti ryšį su vi­sais po­stais ir pe­rio­diš­kai kas 15 mi­nu­čių in­for­muo­ti ma­ne apie pa­dėtį.
Prie­šo puo­li­mui bu­vo pa­si­ruoš­ta.

Tęsi­nys – ki­ta­me straipsnyje