Rugpjūčio pučas: perpus padalinta Plungė ir užminuota Savivaldybė (III d.)

Jur­gi­tos NAG­LIENĖS nuo­trau­ka
S. Bau­mi­los nuo­mo­ne, prie Sa­vi­val­dybės, kur rin­ko­si gin­ti sa­vo miestą ir šalį pa­si­ryžę sa­va­no­riai, būti­na pa­sta­ty­ti šiuos įvy­kius pri­menantį pa­mink­linį ak­menį
Pa­bai­ga

Mi­ni­me 1990 m. ko­vo 11 ir 1991 m. sau­sio 13 dienų įvy­kius, bet ne daug kas be­pri­si­me­na tų pa­čių 1991-ųjų rugpjūtį ki­lu­sius ne­ra­mu­mus – Mask­vo­je įvyk­dytą pa­si­kėsi­nimą pe­rim­ti vald­žią iš tuo­me­ti­nio TSRS pre­zi­den­to Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo. Šio pu­čo at­gar­sių ban­ga nu­vil­ni­jo ir per Lie­tuvą įvai­rio­mis TSRS ka­rių reng­to­mis pro­vo­ka­ci­jo­mis, nu­kreip­to­mis prie­š mūsų šalį.
Spaus­di­na­me tuo­me­ti­nio Sa­va­no­rių kraš­to ap­sau­gos tar­ny­bos (SKAT) Plungės kuo­pos kuo­pi­nin­ko Sil­vest­ro Bau­mi­los pra­ne­ši­mo apie Plungės kuo­pos veiks­mus, ruo­šian­tis gink­luo­tam pa­si­prie­ši­ni­mui, pa­sku­tinę dalį.



Su­ju­di­mas ka­ri­nia­me mies­te­ly­je

Net­ru­kus iš au­to­busų sto­ty­je budė­ju­sio sa­va­no­rio at­skrie­jo ži­nia, kad ma­to suak­tyvė­ju­sius ka­rių veiks­mus prie ka­ri­nių da­li­nių, dis­lo­kuotų ša­lia Da­riaus ir Girė­no gatvės, ste­bi ka­ri­nių ma­šinų ko­loną.
Vieną vyrą pa­siuntė­me pa­tik­rin­ti šios in­for­ma­ci­jos. Jis bu­vo neu­ni­for­muo­tas, todėl kir­to ge­le­žin­ke­lio per­važą ir nie­kam ne­su­kel­da­mas įta­rimų pra­va­žia­vo pro ka­rinį da­linį. Sugrįžęs at­gal pa­tvir­ti­no, kad prie ten­tais dengtų už­vestų ma­šinų iš­ties ri­kiuo­ja­mi gink­luo­ti ka­riai.


Ap­sisp­ren­di­mo aki­mir­ka

Net­ru­kus Sa­vi­val­dybės ma­žo­jo­je salė­je te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne pa­si­rodė Kraš­to ap­sau­gos de­par­ta­men­to (KAD) ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Aud­rius But­ke­vi­čius ir pra­nešė, kad Lie­tu­vo­je si­tua­ci­ja ka­tast­ro­fiš­ka.
Vi­sus sa­va­no­rius, tuo me­tu bu­vu­sius Sa­vi­val­dybės pa­sta­te, su­kvie­čiau į ant­ra­me aukš­te esan­čią fojė ir per­sa­kiau per te­le­vi­ziją išt­rans­liuotą in­for­ma­ciją.
Tuo me­tu pri­si­mi­niau, kaip tų metų sau­sio 13-ąją Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je sa­va­no­riai ra­gin­ti ap­si­spręsti, lie­ka ir kau­na­si ar pa­lie­ka pa­statą. Pa­ma­niau, kad da­bar tin­ka­mas me­tas taip pat sto­ti akis­ta­ton. Pa­sa­kiau vy­rams duo­dan­tis pen­kias mi­nu­tes kiek­vie­nam as­me­niš­kai priim­ti spren­dimą, nes pa­ni­ka vėliau taptų ant­ru prie­šu.
Vie­nas vy­ras pa­ki­lo ir ty­liai išė­jo, o dar vieną te­ko iš­va­ry­ti man pa­čiam. Tai bu­vo Kau­no ka­ri­ninkų kur­sus baigęs sa­va­no­ris, visą tą laiką dryb­sojęs fojė esan­čia­me fo­te­ly­je ir ne­kreipęs dėme­sio į ma­no pa­sta­bas. Jam lie­piau at­si­kel­ti ir ke­liau­ti, kur akys ma­to. Šis taip ir pa­darė.


Staig­menėlės įsib­rovė­liams

Pas­kam­bi­nau į SKAT Klaipė­dos rink­tinės štabą ir pa­klau­siau, ko­kie to­li­mes­ni veiks­mai. At­si­liepęs E. Kūra pa­sakė, kad Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba lai­ky­sis iki pa­sku­ti­nio krau­jo la­šo, o jei ji žlugs, reikės pa­si­trauk­ti į po­grindį. At­sa­kiau, kad ir mes kau­simės iki ga­lo.
Tuoj po po­kal­bio pa­skam­bi­nau į Plungės miškų gi­ri­nin­kiją ir per­da­viau, kad jei kas ver­šis pas juos į ra­di­jo ry­šio centrą, jie ne­dve­jo­da­mi ati­dengtų ugnį.
Per sa­vo ra­di­jo stotį in­for­ma­vau vi­sus po­stus, kad būtų ypač at­sargūs ir ge­rai už­si­mas­kavę.
Sa­va­no­riams ant­ra­me aukš­te nu­rod­žiau vie­tas, kur jie tu­ri būti, ir iš dėžės iš­da­li­nau dalį Mo­lo­to­vo kok­tei­lių. „Spe­cai“ ge­rai pa­si­dar­ba­vo ir sau­giai juos su­konst­ra­vo. Bu­te­liai su pa­de­ga­muo­ju skys­čiu bu­vo san­da­riai už­da­ry­ti ir įmau­ti į med­žia­gi­nes ran­ko­ves, pri­sod­rin­tas spe­cia­liais kris­ta­lais, ku­rie mes­tam bu­te­liui at­si­tren­kus į kietą pa­grindą įskeltų ki­birkštį.
Ant pa­lan­gių išdės­čiau 105 ka­lib­ro svie­di­nius  su de­to­na­to­riais, įsta­ty­tais į pra­gręžtas svie­di­nio šar­vo sky­les. Dar ke­lios skar­dinės nuo žir­ne­lių, pri­pil­dy­tos hek­so­ge­nu ir me­ta­lo ga­ba­liu­kais, su įsta­ty­tais de­to­na­to­riais bu­vo pa­ruoš­tos prie pa­ra­di­nių durų.
O gink­li­nin­kui ir iš­mi­nuo­to­jui V. Nar­vi­lui bu­vo pa­tikė­ta oku­pa­cinės ka­riuo­menės ka­riams pa­ruoš­ti siurp­rizą – tarp­du­ry įreng­ti ato­tam­pas – įtemp­tas vir­ves, ku­rių vie­nas ga­las pri­riš­tas prie me­cha­ni­nio sprog­dik­lio.
Iš kur pas mus at­si­ra­do sprog­me­nys ir dar ke­li ne­pažįs­ta­mi ka­muf­lia­žinę uni­for­ma vil­kin­tys ka­riai, su­ži­no­jau tik po 30 metų. Pa­si­ro­do, ke­li ka­riai iš Mo­ko­mo­jo jun­gi­nio, ku­ris bu­vo „Ge­le­ži­nio vil­ko“ bri­ga­dos pirm­ta­kas, to­mis die­no­mis bu­vo ko­man­di­ruo­ti į Kre­tin­gos ra­jo­no Di­mit­ra­vo apy­lin­kes iš­mi­nuo­ti po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ten li­ku­sių sprog­menų. Po to sprog­me­nys turė­jo būti sau­giai par­vež­ti į Vil­nių, bet pra­si­dėjus pu­čui ka­riai ga­vo nu­ro­dymą vyk­ti į Plungę ir pri­si­sta­ty­ti KAD ko­men­dan­tui. Taip jie ir pa­darė – at­vy­ko į Plungę su vi­su „ba­ga­žu“ ir pri­si­statė į Vy­tau­to g. 9 pas ko­men­dantą M. Butkį. Jie ten ir ruošė vi­sas „do­vanė­les“, skir­tas oku­pa­cinės ka­riuo­menės ka­rių štur­mui.


Pra­si­de­da?

Ši­taip mums pa­si­ruo­šus su­tik­ti ne­kvies­tus „sve­čius“, vie­nam sa­va­no­riui nu­rod­žiau skubė­ti ki­ta­pus Vy­tau­to gatvės ir iš SKAT Plungės kuo­pos pa­talpų par­neš­ti šau­na­muo­sius gink­lus. Ke­ti­nau juos iš­da­lin­ti vy­rams, bet stai­ga įvy­ko šis tas ne­tikė­to – vi­sa­me pa­sta­te din­go elekt­ra. Pa­siš­vie­čiau ži­bin­tuvė­liu – laik­ro­dis rodė apie 2.30 val. nak­ties. Žvilg­terė­jau pro langą į Vy­tau­to gatvę, ir ten bu­vo ny­ki tam­sa.
Pir­ma min­tis bu­vo, kad čia di­ver­si­ja ir ne­tru­kus pra­si­dės štur­mas, todėl rei­kia kuo grei­čiau iš pa­sta­to eva­kuo­ti žmo­nes. Gar­siai su­šu­kau vi­siems, kad ruoštų­si ap­leis­ti pa­statą, pa­ts pri­bėgau prie te­le­fo­no apa­ra­to ir pa­skam­bi­nau budė­to­jui į elekt­ros tink­lus. Iš jo iš­gir­dau, kad elekt­ros nėra ir pra­monės ra­jo­ne.
Man top­telė­jo min­tis, kad oku­pa­cinė ka­riuo­menė per tą pusę įvyk­dys ap­ėjimą. Ta­čiau bu­din­tys po­stai tylė­jo. Ne­bu­vo jo­kios in­for­ma­ci­jos ir iš Plungės gi­ri­nin­ki­jo­je esan­čių sa­va­no­rių.
Net­ru­kus pa­skam­bi­nau į Klaipė­dos SKAT rink­tinę ir budė­to­jui pra­ne­šiau apie esamą si­tua­ciją. 2.50 val. iš pa­sta­to per pa­ra­di­nes du­ris pra­dėjom ka­rių-sa­va­no­rių eva­kua­ciją. Išėję iš pa­sta­to nu­si­lei­dom šlai­tu prie Ci­vi­linės met­ri­ka­ci­jos biu­ro į Laisvės alėją. Da­lis vyrų li­ko pri­gludę prie šlai­to ir to­liau stebė­jo Vy­tau­to gatvę.
Laukėm. Po ku­rio lai­ko kuo­pos va­dui pa­si­ūliau, kad vie­nam reikėtų grįžti į Sa­vi­val­dybės pa­statą ir budė­ti prie te­le­fo­no. No­rin­čiųjų ne­bu­vo, tad grįžau pa­ts. 
Net­ru­kus te­le­fo­no apa­ra­tas su­čirškė. Pakėlęs ra­gelį iš­gir­dau Plungės r. val­dy­to­jo Ri­mo Šču­po­ko balsą – jis pa­klausė manęs, ar dar neat­si­ra­do švie­sa.
Jos ne­bu­vo iki 3.30 val. Švies­tu­vams vėl už­si­de­gus ne­tru­kus į pa­statą grįžo ir vi­si ki­ti sa­va­no­riai. Iš stebė­ji­mo po­sto („liz­do“) prie TSRS ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to ga­vo­me ži­nią, kad at­vy­ko po­li­ci­jos ma­ši­na, iš jos iš­lipę ci­vi­liai as­me­nys ei­na į vidų ir iš ten ka­ti­linėn ne­ša šūsnis do­kumentų.Top­telė­jo min­tis, kad per­vers­mas ne­įvy­ko – ma­tyt, kaž­kas pa­kry­po ne ta link­me.
5.30 val. keitė­si budė­tojų pa­mai­na. Ke­tu­rios grupės po ke­tu­ris žmo­nes. Prie vie­nos, ei­nan­čios į centrą, pa­si­ėmęs po­rta­ty­vinę ra­di­jo stotį, pri­si­jun­giau ir aš.
Mies­te ra­mu, po­li­ci­jos ne­ma­ty­ti, Plungė bun­da
Dieną paaiškė­jo, kad Mask­vo­je įvy­kai pa­kry­po de­mok­ra­ti­nių jėgų pusėn, ku­rioms va­do­va­vo Ru­si­jos Ta­rybų Fe­de­ra­cinės So­cia­lis­tinės Res­pub­li­kos, tuo me­tu įėju­sios į TSRS su­dėtį, pre­zi­den­tas Bo­ri­sas Jel­ci­nas.
Ta­čiau Lie­tu­vo­je įvy­kiai dar ne­ri­mo. Rugpjū­čio 21 d., žlun­gant ka­ri­niam pu­čui Mask­vo­je, apie pusę vie­nuo­lik­tos va­ka­ro Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rūmų priei­go­se įvy­ko Lie­tu­vos sa­va­no­rių su­si­rėmi­mas su So­vietų Sąjun­gos ar­mi­jos spe­cia­lio­sios pa­skir­ties da­li­nio ka­riais.
Pa­sip­rie­ši­ni­mo me­tu bu­vo nu­šau­tas Aly­taus rink­tinės sa­va­no­ris Artū­ras Sa­ka­laus­kas. Jis ta­po pa­sku­ti­nią­ja XX am­žiaus au­ka, paau­ko­ju­sia sa­vo gy­vybę už Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­mybę.