Savo grožio saloną pavadino mamos garbei

Pa­šau­kimą at­ra­do... iš nuo­bo­du­lio

Ali­na gimė ir kurį laiką au­go Ši­lalė­je, o būda­ma pir­mokėlė su tėvais at­vy­ko gy­ven­ti į Plungės ra­joną, Pur­vai­čių kaimą. Da­bar pri­si­pažįs­ta, kad per gy­ve­nimą te­ko sa­ve iš­ban­dy­ti net ke­lio­se sri­ty­se, kol at­ra­do tikrąjį pa­šau­kimą.

Tvir­to cha­rak­te­rio, už­sis­py­ru­si ir vi­sa­da ryž­tin­ga mo­te­ris sa­va­ran­kiš­kai iš­mo­ko italų kalbą bei 10 metų dir­bo vertė­ja. Ir tik vėliau va­ka­rinė­je mo­kyk­lo­je pa­baigė 12 kla­sių bei įgi­jo vi­du­rinį iš­si­la­vi­nimą.

Dirb­da­ma dar ir gi­de mo­teris daug ke­lia­vo, kaip sa­ko, gy­ve­no ant la­ga­minų, bet vieną dieną ėmė ir pa­bo­do toks gy­ve­ni­mo tem­pas.

„Daž­nai iš­va­žiuo­da­vau sa­vai­tei ar dviem į Ita­li­jo­je vyks­tan­čias ko­man­di­ruo­tes. Bet vieną kartą šovė min­tis, kad būtų įdo­mu sa­vo gy­ve­nimą pa­keis­ti iš pa­grindų“, – pri­si­minė Ali­na.

Pur­vai­tiškė daž­nai pa­sva­jo­da­vo, kad norėtų būti tie­siog na­muo­se, šei­mi­nin­kau­ti ir už­siim­ti šird­žiai mie­la veik­la. Min­čių, į ku­rią sritį pa­si­ner­ti ir kur rea­li­zuo­ti sa­ve, ne­turė­jo.

„Vi­sai ne­tikė­tai už­si­ra­šiau į kirpėjų kur­sus, bet tuo pa­čiu dar dir­bau ir vertė­ja. Pa­čio­je pra­džio­je ne­pa­ju­tau di­delės meilės šiai nau­jai veik­lai, ar to jaus­mo, kad čia tik­rai ma­no sri­tis. Mo­ki­nau­si vien dėl to, kad turė­čiau ką veik­ti“, – kalbė­jo A. Stan­čiu­kaitė-Vi­čienė.

Pa­si­mo­kiu­si 4 mėne­sius teo­ri­jos, mo­te­ris nu­sprendė nu­trauk­ti sa­vo stu­di­jas ir išė­jo la­vin­ti pra­kti­nių įgūdžių į gro­žio sa­loną.

„Pir­mas mėnuo bu­vo siau­bin­gai sun­kus. Skai­čiai, for­mulės, ga­lybė plaukų dažų ir vi­sa ki­ta la­bai ma­ne iš­gąs­di­no ir pamaniau, kad čia ne ma­no sri­tis, o dip­lomą rei­kia pa­slėpti gi­liai stal­čiu­je. Bet pra­ėjus pu­sei metų pa­sa­kiau sau – o ko čia ne­sup­ras­ti, tai­gi vis­kas yra iš­moks­ta­ma“, – da­li­no­si pri­si­mi­ni­mais gro­žio sa­lo­no įkūrėja.


Įkvėpi­mo šal­ti­nis – ma­ma

A. Stan­čiu­kaitė-Vi­čienė prie­š tre­jus me­tus vi­siems plun­giš­kiams ir mies­to sve­čiams pla­čiai at­vėrė gro­žio sa­lo­no „Bel­laO­na“ du­ris ir da­bar kas­dien vi­sus pa­si­tin­ka su pla­čia šyp­se­na bei spin­du­liuo­da­ma gerą nuo­taiką. Mo­te­ris sa­ko, kad pa­pras­čiau­siai ki­taip ne­mo­ka gy­ven­ti.

„Aš my­liu gy­ve­nimą ir juo nuo­šird­žiai mėgau­juo­si. Rei­kia džiaug­tis kiek­vie­na išau­šu­sia nau­ja die­na, ge­resnė ji ar blo­gesnė – ne­svar­bu. Kad ir kas be­nu­tiktų gy­ve­ni­me, rei­kia at­min­ti – po aud­ros vi­sa­da nu­švin­ta saulė“, – įsi­ti­ki­nu­si Ali­na.

Gy­ve­ni­me jai te­ko pa­tir­ti ir skaud­žių aki­mirkų, ku­rios la­bai su­kre­čia, bet kar­tu ir užgrū­di­na, at­mer­kia pla­čiau akis, pa­kei­čia po­žiūrį į dau­gelį da­lykų.

„Ma­no ma­ma Ona man yra pa­vyz­dys ir įkvėpi­mo šal­ti­nis. Prieš kurį laiką ji ne­te­ko ran­kos. Ro­dos, pa­sau­lis tuo me­tu nu­sto­jo su­ktis, bu­vo skau­du vi­sai šei­mai. Bet vėliau at­ėjo su­vo­ki­mas, kad tai tik ran­ka, o ma­mytę tu­riu gyvą ir ji vi­sa­da ša­lia“, – at­skleid­žia mo­te­ris. Ma­mos gar­bei ji ir pa­va­di­no sa­vo gro­žio sa­loną, prie jos var­do pri­dėju­si ita­liškąjį bel­la – gra­ži.


Visų įkvėpėja

A. Stan­čiu­kaitė-Vi­čienė – veik­li ir op­ti­miz­mu spin­du­liuo­jan­ti mo­te­ris, be to – ak­ty­vi bend­ruo­menės narė, jau be­veik 15 metų yra Pur­vai­čių kai­mo se­niū­naitė.

„Bend­ruo­menė­je tu­ri­me įvai­rių darbų. Tal­kas ren­gia­me, pro­jek­tus vyk­do­me, ap­linką gra­ži­nam ir viską da­ro­me kar­tu, kaip vie­na di­delė šei­ma. O darbų tiek daug, nors ve­ži­mu vežk“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Pur­vai­čių kai­mas tu­ri net sa­vo tra­di­cinę ce­pe­linų šventę, ku­rio­je kas­met tal­ki­na ir se­niū­naitė. Vieną kartą per me­tus, tiks­liau – pirmąjį va­sa­rio sek­ma­dienį, Žli­binų se­niū­ni­jos Pur­vai­čių kai­me ky­la sma­gus šur­mu­lys ir no­sis ku­te­na ma­lonūs aro­ma­tai. Žmonės čia at­vyks­ta net iš kitų ra­jonų, su­si­ren­ka ir kitų bend­ruo­me­nių at­stovų.

„No­ri­me su­vie­ny­ti vi­sus kai­mo žmo­nes ir taip juos iš­vi­lio­ti iš namų pa­būti kar­tu, pa­bend­rau­ti“, – kalbė­jo pur­vai­tiškė.


Ne tik kirpė­ja, bet ir mo­ky­to­ja

Prieš pen­ketą metų A. Stan­čiu­kaitės-Vi­čienės bu­vu­si kir­pi­mo mo­ky­to­ja pa­gyrė pur­vai­tiškę už jos ga­bu­mus ir lyg tarp kitko už­si­minė, kad ji būtų pui­ki mo­ky­to­ja Plungės tech­no­lo­gijų ir vers­lo mo­kyk­lo­je.

„Du kar­tus ga­vau pa­si­ūlymą pri­si­jung­ti prie mo­ky­tojų ko­lek­ty­vo ir abu kar­tus šiuos pa­si­ūly­mus at­me­čiau. Visų pir­ma, pri­trūkau pa­si­tikė­ji­mo sa­vi­mi ir ne­si­jau­čiau tu­rin­ti rei­kiamą ba­gažą ži­nių. O ka­i įkūriau sa­vo gro­žio sa­loną, ta­da jau fi­ziš­kai ne­būčiau galė­ju­si vi­sur su­spėti.“

Tre­čią kartą ga­vu­si kvie­timą A. Stan­čiu­kaitė-Vi­čienė at­si­sa­ky­ti jau ne­be­galė­jo ir nu­tarė sa­ve iš­ban­dy­ti nau­jo­je sri­ty­je. Klaipė­do­je įgi­jo pe­da­go­ginį iš­si­la­vi­nimą bei aukš­tesnę mo­ky­to­jos kva­li­fi­ka­ciją ir da­bar prisipažįsta nė kiek ne­si­gai­lin­ti dėl to­kio sa­vo pa­si­rin­ki­mo, jau­čia­si esan­ti sa­vo rogė­se.

Šian­dien mo­te­ris sa­ko esan­ti lai­min­ga ir tu­rin­ti viską, apie ką se­niai sva­jo­jo: gra­žią sa­vo šeimą, ar­timųjų ratą, nuo­stabų ko­lek­tyvą dar­be ir vi­sa­da su­grįžtan­čius klien­tus.

„Da­bar rei­kia tie­siog ne­skubė­ti ir mėgau­tis gy­ve­ni­mu. Su­sikū­riau viską, ko sie­kiau, apie ką sva­jo­jau. Ir vi­siems norė­čiau nuo­šird­žiai pa­linkė­ti – iš­mo­ki­te džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, įver­tin­kit, ką tu­rit, ir at­min­kit – ry­toj išauš ki­ta die­na, ku­ri bus dar ge­resnė ne­gu bu­vo va­kar“, – „Že­mai­čio“ skai­ty­to­jams pa­linkė­jo A. Stan­čiu­kaitė-Vi­čienė.