Naujausios
Naujos patirtys
Aurida prie didelės Plungės kultūros centro šeimos prisijungė tik šių metų rugsėjį. Jauna moteris yra baigusi dailės ir tapybos studijas Klaipėdos universitete, kurį laiką sukosi grožio sferoje, dirbo administratore klinikoje, o šią vasarą už akių užkliuvo skelbimas, kad Plungės kultūros centras ieško dailininko-scenografo.
„Tuo metu turėjau gerą darbą ir kito tikrai neieškojau, bet to skelbimo nebegalėjau išmesti iš galvos. Nuo mažens esu meniškos sielos, knieti vis kažką naujo išmokti, išbandyti, galva nuolat pilna idėjų. Net ir dirbdama kitus darbus priimdavau užsakymus dekoruoti sales šventėms, gaminti atvirutes, pakvietimus, fotosieneles, žaisliukus, papuošalus. Pamaniau, kad galėčiau save išbandyti ir scenografijoje“, – pasakojo plungiškė.
Jos kolegė Viktorija į Kultūros centro kolektyvą įsiliejo kiek anksčiau – prieš daugiau nei metus. Ji yra baigusi scenografijos studijas Dailės akademijoje, po jų, dar gyvendama Vilniuje, kaip ir Aurida, išvydo Plungės kultūros centro skelbimą, kad ieškomas scenografas.
„Buvau tik po studijų, ne itin daug pačios scenografijos ragavusi. Su studentais režisieriais teko statyti keletą spektaklių, tad atėjau labiau iš teatrinės srities, o čia tos teatro virtuvės nėra tiek daug – visos trupės, atvykstančios su spektakliais, atsiveža ir savo dekoracijas. Mudvi su Aurida einame tik pažiūrėti, kaip ir ką jie sukūrę, kaip sudėlioję. Man pačiai pradėjus čia dirbti buvo sudėtinga perprasti, kas yra toji renginių scenografija, kuo ji skiriasi nuo teatrinės. Iki šiol pažindinuosi, mokausi“, – atviravo Viktorija.
Metus vainikuos kalėdinis koncertas
Aurida ir Viktorija Kultūros centre pakeitė ilgametes scenografes Aldoną Ruibienę ir Lianą Noreikienę, išėjusias užtarnauto poilsio. Ir prisipažino net pačios nustebusios, kaip puikiai papildo viena kitą. Todėl darbų neskirstančios, į kiekvieną naują užduotį kimbančios abi kartu, neskaičiuodamos darbo valandų. Ypač dabar, mat šventinis laikotarpis – įtempčiausias Kultūros centre. Jau šį vakarą į didžiąją jo sceną žengs net 400 Kultūros centro kolektyvų narių, paruošusių šventinę programą tradiciniam kalėdiniam koncertui, kuris yra bene populiariausias renginių repertuare – bilietai išgraibstomi vos per kelias valandas.
Šiam koncertui pradėta ruoštis dar rugsėjį. Merginos pasakojo iš režisierės Sigitos Matulienės išgirdusios pagrindinę renginio idėją ir kokie bus personažai, o tada jau pačios ėmusios sukti galvas, kaip apipavidalinti sceną, kaip sukurti joje tą ypatingą šventės magiją.
Kilo minti pastatyti elfų miestelį, kurį supa didžiuliai saldainiai, o elfo namelio viduje jaukiai traška židinys, šalia – papuošta eglutė ir daug daug dovanų po ja.
Medžiagų – į statybos prekių parduotuves
Kai jau turi idėją ir viziją, Aurida ir Viktorija atskleidė traukiančios į statybinių prekių centrus ieškoti tai vizijai įgyvendinti tinkamų medžiagų. „Važiuojam į „Senukus“ ar į „Depo“ ir renkamės visokius daiktus iš santechnikos, statybos prekių skyrių. Turbūt pardavėjams labai keistai atrodom, nes einam ir klausinėjam apie keisčiausius daiktus, kurių paskirties nė pačios nežinom, pavyzdžiui, teiraujamės apšiltinimo vamzdžio ar dar kažko panašaus. Būna, kad mūsų paklausia, ką su tuo darysim, tada atsakom, kad reikia menui. Išgirdę tai, pardavėjai užverčia akis ir nieko daugiau nebeklausinėja“, – juokėsi scenografės.
Aurida pasakojo ir namie prikaupusi daug įvairių dekoracijų bei joms gaminti reikalingų medžiagų. Dar didesni klodai per metų metus sukauptų visokių gėrybių saugomi Kultūros centro rūsiuose. Kartais senosios dekoracijos, perkurtos ar patobulintos, dar kartą grįžta į sceną lyg naujai gimusios ir suspindi visai kitoje šviesoje.
O būna ir taip, kad kartais tenka dekoracijų dairytis ir kitose įstaigose. Antai praėjusį pavasarį besiruošiant festivaliui „Vaikiško teatro pavasaris“ teko apvažiuoti ne vieną mokyklą, ieškant senųjų mokyklinių lentų – tų iš mūsų vaikystės.
Kai pavyksta rasti dekoracijoms reikiamų medžiagų, prasideda kitas etapas – gamyba. Pašnekovės prisipažino pačios karpančios, klijuojančios dekoracijas, tik rimtesniems vyriškiems darbams į pagalbą kviečiančios meistrą.
„Dar trūksta patirties, kad suvoktume medžiagiškumą. Vis dar mokomės, – atviravo Aurida. – Ir kiekvieną kartą atlikusios kokią užduotį pasakom tą frazę: „Kitą kartą jau žinosim, kaip tas padaroma.“
„Bet ateina kitas kartas ir vėl tenka iš naujo dviratį išrasti“, – kolegei antrino Viktorija.
Kartų kaita
Merginos neslepia, kad joms atėjus dirbti į Kultūros centrą ir pakeitus ne vieną dešimtmetį čia dirbusias scenografes, kartais tenka išgirsti pastabų, kad seniau dekoracijos būdavo kitokios. Bet į tokias replikas sakė reaguojančios ramiai, tiesiog stengiasi atsižvelgti į senąsias tradicijas, bet kartu išlikti ištikimos ir savo matymui, stiliui.
„Vien iš senųjų nuotraukų matyti, kad anksčiau čia buvo įprasta kitokia scenografija, dekoracijų braižas. O mes atėjom su vaisai kitokiom idėjom. Bet tai yra natūralu – kiek žmonių, tiek nuomonių“, – kalbėjo Aurida. Pasak merginų, nemažai Kultūros centro lankytojų jau pastebėjo šiuos pokyčius ir teigiamai juos įvertino, pasidžiaugė permainomis, bet pasitaikė išgirsti ir replikų, jog anksčiau būdavo taip, o kodėl dabar kitaip...
Labai ryškiai iš bendro Kultūros centro renginių konteksto išsiskyrė Viktorijos šią vasarą įgyvendintas projektas „Eksperimentinės meno jungtys“, kada Plungės miesto šventės metu Kultūros centro rūsiuose buvo atidaryta interaktyvi šiuolaikinio meno erdvė „Sklepas“.
„Mes su direktorium ilgai kalbėjom apie tas rūsio erdves, ką ten būtų galima padaryti. Idėją išvystėm kartu, o įgyvendinti buvo patikėta man. Dabar vėl esam parengę projektą. Jei pavyks gauti finansavimą, kitąmet gal net stipriau padarysim, nei buvo šiemet“, – apie dar vieną sumanymą prasitarė V. Venckutė.
