Šeimos restoranėlį kūrė savo rankomis

At­si­darė per pan­de­miją

Pak­laus­ta, kaip su­manė verslą pra­dėti pa­čia­me ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos įkarš­ty, Vik­to­ri­ja juo­kia­si, kad prie­š ket­ve­rius me­tus, kai ki­lo min­tis ra­mio­je, gra­žio­je ir stra­te­giš­kai ge­ro­je vie­to­je ati­da­ry­ti ka­vi­nukę, nei apie pan­de­miją, nei apie eko­no­mi­nes kri­zes nie­kas nė su­sap­nuo­ti ne­galė­jo.
Ta­da pa­čia­me Rie­ta­vo cent­re ap­skri­tai ka­vi­nu­kių ne­bu­vo, o per ket­ve­rius me­tus, kol kuopė ir įsi­ren­ginė­jo įsi­gy­tas pa­tal­pas, at­si­ra­do net dvi. Todėl pla­nus rie­ta­viš­kius ir mies­to sve­čius pa­kvies­ti į pi­ce­riją te­ko keis­ti, me­niu – pa­įvai­rin­ti. Taip min­ty­se turė­ta pi­ce­ri­ja ta­po res­to­ranė­liu. Už­tat da­bar sve­čiams ga­li pa­si­ūly­ti ne tik picų, bur­ge­rių, bet ir įvai­res­nių mėsos, žu­vies pa­tie­kalų, de­sertų, ku­riuos į me­niu Vik­to­ri­ja įtraukė pa­de­da­ma draugės, dir­ban­čios pen­kių žvaigž­du­čių res­to­ra­ne Pa­lan­go­je.
Svar­biau­sia, kad čia nie­kas ne­bus išt­rauk­ta iš šal­dik­lio ir pa­šil­dy­ta – nuo mėsos ma­li­mo ir vi­so pa­tie­ka­lo pa­ruo­ši­mo vis­kas ga­mi­na­ma pa­čių res­to­ranė­lio dar­buo­tojų.
Šian­dien jų čia dir­ba pen­kios, jei ne­skai­čiuo­si­me Vik­to­ri­jos ir karts nuo kar­to pri­si­de­dan­čių kitų na­miš­kių.


Kai tik įkėlė koją, bu­vo „ba­la­ga­nas“

Na­miš­kiai ypač gelbė­jo pa­čio­je pra­džio­je. Be­veik ket­ve­rius me­tus Vik­to­ri­jos vy­ras po dar­bo va­ka­rais ir per ato­sto­gas iš Vėžai­čių Klaipė­dos ra­jo­ne, kur šei­ma gy­ve­na, va­žinė­jo į Rie­tavą, kad įsi­gy­tas pa­tal­pas, ku­rio­se anks­čiau veikė au­to­mo­bi­lių da­lių par­duo­tuvė ir ki­ta, pre­kiau­jan­ti bui­ti­ne tech­ni­ka, pa­verstų jau­kiu res­to­ranė­liu.
„Iš pra­džių čia bu­vo tik­ras ba­la­ga­nas“, – pri­si­me­na Vik­to­ri­ja. Ta­čiau da­bar ga­li džiaug­tis, kad nė sta­ty­bi­nin­ku ne­būda­mas jos su­tuok­ti­nis ir ji pa­ti, ne in­ter­je­ro di­zai­nerė, bei paaug­lys sūnus Be­ne­dik­tas, ki­ti ar­ti­mie­ji su­kūrė to­kią jau­kią ir sti­lingą vietą, ku­rio­je ma­lo­niai leis­ti laiką ga­li­ma kad ir už­si­sa­kius kvap­nios ar­ba­tos, žvel­giant į Rie­ta­vo baž­ny­čios bokštų smai­les.
Vik­to­ri­ja sa­ko, kad kon­sul­ta­cijų ir su di­zai­ne­riais būta, ta­čiau jų siū­ly­mai ne­su­žavėję. Todėl vi­sas de­ta­les kūrė taip, kaip pa­tys jautė, kaip matė kaž­kur ki­tur ir pa­ti­ko, kaip tuo me­tu bu­vo ma­din­ga.


Pa­va­di­no „Mus­ka­tu“

Kai pa­tal­pos bu­vo iš­da­žy­tos, sie­nos pa­puoš­tos Rie­ta­vo is­to­rinė­mis nuo­trau­ko­mis, kai im­tas bur­ti ko­lek­ty­vas, reikė­jo su­gal­vo­ti pa­trauklų pa­va­di­nimą. Ne­be­bu­vo ga­li­ma to­liau šios jau­kios vie­tos va­din­ti ba­la­ga­nu, kaip anks­čiau bu­vo pra­tę, mat ji da­bar to­kio nė iš to­lo ne­pri­minė.
Pa­kal­niš­kiai pa­va­di­nimą rin­ko, kaip ir visą verslą kūrė, šei­my­niš­kai. Kaip pa­va­din­ti res­to­ranėlį, siūlė da­bar še­šio­lik­me­tis sūnus Be­ne­dik­tas, try­li­ka­metė Ma­ri­ja, ir sep­tyn­metė Elž­bie­ta. Ta­čiau ga­liau­siai šei­ma vie­nin­gai nu­tarė, kad ma­mos Vik­to­ri­jos pa­si­ūly­tas pa­va­di­ni­mas „Mus­ka­tas“ – pa­ts tin­ka­miau­sias. Jis „už­ka­bi­na“, sie­ja­si su mais­tu, su prie­sko­niu, be to, ir res­to­ranė­lio kėdės bei sta­lai – mus­ka­to spal­vos.
Vik­to­ri­ja res­to­ranė­ly­je dir­ba pa­ti, va­sarą čia dar­ba­vo­si ir vy­resnė­lis Be­ne­dik­tas. Už pa­lai­kymą ir pa­galbą ji sa­ko esan­ti dėkin­ga ne tik sa­vo šei­mai, bet ir ki­tiems ar­ti­mie­siems – tėvams, vy­ro bro­liui su žmo­na.
„Kai at­si­darėm, bu­vo ga­na sun­kus adap­ta­ci­nis lai­ko­tar­pis. Įsi­vaiz­duo­kit – išė­jus iš vals­ty­bi­nio dar­bo im­ti kur­ti sa­vo verslą... Be ga­lo daug iššū­kių, vis­ko pa­tys mokėmės. Pradėję nė įsi­vaiz­duo­ti ne­galė­jom, kiek čia bus rei­kalų... Ne­ži­nau, ar da­bar, vi­sa tai ži­no­da­mi, ryž­tumėmės. O ta­da ne­be­bu­vo, kur trauk­tis“, – pa­sa­ko­jo „Mus­ka­to“ sa­vi­ninkė.
Mo­te­ris sa­ko, kad pra­džio­je ir ko­men­tarų vi­so­kių su­lauk­da­vo. Nors jie daž­nai būda­vo ir dėl smulk­menų, vis tiek rea­guo­da­vo jaut­riai. Ta­čiau per me­tus iš­mo­ko at­skir­ti, kas yra kas, o ir pa­tir­ties įga­vo, tad sten­gia­si dirb­ti, kad kiek­vie­nas at­ėjęs liktų pa­ten­kin­tas ir mais­tu, ir ap­lin­ka, ir ko­lek­ty­vu.
„Ko­lek­ty­vas su­bur­tas mėgstan­tis maistą, do­mi­si vis­kuo, sten­gia­si“, – sa­vo dar­buo­to­jais džiau­gia­si Vik­to­ri­ja ir sa­ko, jog ir pa­ti sten­gia­si pa­lai­ky­ti to­kią at­mos­ferą, kad dirb­ti būtų ma­lo­nu.
O ieš­ko­ti, kas šei­mi­nin­kaus vir­tuvė­je ir ap­tar­naus lan­ky­to­jus, ne­buvę leng­va, turbūt kaip ir kiek­vie­nam šių dienų vers­li­nin­kui, be­si­dai­ran­čiam naujų dar­buo­tojų. Mat no­rin­čių dirb­ti lyg ir yra, bet, žiūrėk, koks jau­nes­nis at­ėjęs il­giau ke­lių mėne­sių neuž­sibū­na, tuoj ieš­ko ki­tur. Jau­ni­mo po­žiū­ris į darbą da­bar ki­toks, Vik­to­ri­ja pa­stebė­ju­si, kad dar­bo vietą iš­lai­ky­ti sten­gia­si vy­res­ni dar­buo­to­jai, o jau­nes­nio am­žiaus mėgsta sa­ve iš­ban­dy­ti, prie vie­nos dar­bo vie­tos taip ne­pri­si­ri­ša.


Net tik res­to­ranė­lis, bet ir sve­čių na­mai

„Mus­ka­tas“ tu­ri nuo­la­ti­nių klientų rie­ta­viš­kių, ne­ma­žai žmo­nių at­va­žiuo­ja ir iš ki­tur.
Sve­čiai iš kitų Lie­tu­vos miestų ir už­sie­nio nu­si­ste­bi, kad iš lau­ko lyg įpras­tas dau­gia­bu­tis at­ro­dan­tis pa­sta­tas vi­du­je ga­li būti taip gra­žiai ir sti­lin­gai įreng­tas, su su­si­domė­ji­mu ap­žiū­ri ma­žytę nuo­traukų ga­le­riją, klau­sinė­ja, kas jo­se pa­vaiz­duo­ta, tad šei­mi­ninkė trum­pam ir gi­de tam­pa.
Vie­ti­niai mėgsta į res­to­ranėlį rink­tis žiūrė­ti krep­ši­nio trans­lia­cijų, žais­ti čia or­ga­ni­zuo­ja­mus pro­tmūšius, ren­ka­si švęsti as­me­ni­nių šven­čių, su­kvie­čia ar­ti­muo­sius ge­du­lingų pietų. O kas no­ri ska­naus mais­to gard­žiam va­ka­rui na­muo­se, už­si­sa­ko ir už­kand­žių pa­dėkliukų.
Galbūt ne vi­si ži­no, kad „Mus­ka­tas“ tu­ri ir sve­čių na­mus. Ant­ra­me pa­sta­to aukš­te, kaip pa­sa­ko­jo Vik­to­ri­ja, daž­nai ap­si­gy­ve­na šei­mos, į Lie­tuvą pa­si­sve­čiuo­ti grįžu­sios iš už­sie­nio, ap­si­sto­ja ir dar­bi­nin­kai, at­va­žiavę čia at­lik­ti ko­kių nors darbų. Tik pa­sta­rie­ji, sa­ko, į res­to­ranėlį neuž­su­ka, gal tas jo sta­tu­sas jiems at­ro­do per daug įpa­rei­go­jan­tis, gal ne­drįsta ei­ti pietų, ap­si­rengę dar­binė­mis ap­ran­go­mis... Bet pa­brėžia, kad „Mus­ka­tas“ lau­kia kiek­vie­no – ir dar­bi­nin­ko, ir Pre­zi­den­to, kiek­vieną klientą ver­ti­na vie­no­dai ir sten­gia­si iš­leis­ti so­čiai bei ska­niai pa­val­giusį.
Pra­kal­bus apie gar­bin­gus sve­čius, šei­mi­ninkė pa­sa­ko­ja, kad jų čia už­su­ka įvai­rių – pie­tau­ja Sei­mo na­riai, su Sa­vi­val­dybės de­le­ga­ci­ja ru­denį lankė­si ir su­si­sie­ki­mo mi­nist­ras Ma­rius Skuo­dis. Bu­vo su­laukę ir sve­čio, iš už jūrų ma­rių at­vy­ku­sio, – JAV am­ba­sa­do­riaus Ro­ber­to S. Gilch­rist. Jis žavė­jo­si pro res­to­ranė­lio lan­gus at­si­ve­rian­čiu Rie­ta­vo baž­ny­čios gro­žiu, įsi­gi­jo mag­ne­tuką „Su­rink Lie­tuvą“, Vik­to­riją pa­kvietė kar­tu nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti.


Ap­do­va­no­jo me­ras

Pradė­jus nuo­savą verslą Vik­to­ri­ja grei­tai pa­mir­šo lai­kus, kai po dar­bo va­landų už­ra­kin­da­vo ka­bi­ne­to du­ris ir išei­da­vo laiką leis­ti su šei­ma.
„Da­bar ten­ka dirb­ti ko­ne 24 va­lan­das per par­ą. Jei ir ne­si dar­be, kažką gal­vo­ji, spren­di, vi­sa­da sme­ge­nys įjung­tos, – pri­pažįs­ta jau­na mo­te­ris. – O ir sten­gie­si viską da­ry­ti to­bu­lai, nes kai dir­bi sau, jau­ti ypač di­delę at­sa­ko­mybę prie­š klien­tus, no­ri­si to mak­si­mu­mo, nes ži­nai – kaip pa­da­ry­si, taip ir turė­si“.
Už ne­se­niai pra­dėtą ir sėkmin­gai plėto­jamą verslą Rie­ta­vo sa­vi­val­dybė­je Vik­to­ri­ja ir Artū­ras Pa­kal­niš­kiai pra­ėju­sių metų pa­bai­go­je bu­vo įver­tin­ti me­ro An­ta­no Čer­nec­kio pa­dėka, ku­rią at­si­ėmė tar­puš­ven­čiu vy­ku­sio iš­kil­min­go Padė­kos va­ka­ro me­tu.
Ir nors da­bar vi­so­je Lie­tu­vo­je sunk­me­tis ir net sta­bi­liau­si il­gus de­šimt­me­čius kur­ti vers­lai kar­tais su­svy­ruo­ja ar net bank­ru­tuo­ja, mo­te­ris ti­ki­si, kad „Mus­ka­to“ res­to­ranė­lis gy­vuos, rie­ta­viš­kiams bei iš vi­sos Lie­tu­vos at­vyks­tan­tiems bus pa­trauk­lus ir rei­ka­lin­gas.