Šiauliečiai vaikšto ant kapinių

Šiauliečiai vaikšto ant kapinių

Kapinės – miesto istorijos dalis, įsitikinusi istorikė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotoja Roma Baristaitė. Apipintos legendomis ir pasakojimais kapinės visais laikais intrigavo gyvuosius mirusiųjų pasaulio paslaptimi.

Simona PUŽAITĖ

simona@skrastas.lt

Laidojama pagal tikėjimą

Šiaulių mieste skaičiuojama apie 20 išlikusių neveikiančių kapinių ir atskirų palaidojimo vietų. Skaičius netikslus dėl skaičiavimo niuansų. Priklauso nuo to, ar skaičiuojama plotais, ar pagal palaidojimo pobūdį, t. y. konfesinį skirstymą. Nuo seno žmonės buvo laidojami atsižvelgiant į tikėjimą. Šiauliuose šiuo metu veikia dvejos kapinės – Ginkūnų ir iš dalies K. Donelaičio.

„Šiauliuose mes vaikštome ant kapinių. Naujai bekasinėdami įvairias vietas archeologai atranda vis atranda kaulų“, – sakė R. Baristaitė.

1999-aisiais išleista jos ir Aleksandro Petrikausko knyga apie Šiaulių senąsias (Talkšos) kapines – bene vienintelis išsamus senųjų miesto kapinių tyrinėjimas. Ilgainiui kapinės nyksta, o istorija lieka užfiksuota tik archyvuose. Pasak R. Baristaitės, kapinės gyvos tiek, kiek jomis rūpinasi žmonės.

„Turistai mėgsta apžiūrėti kapines. Įdomu pamatyti, nes tai tam tikra kultūros dalis, atspindi tradiciją, požiūrį į žmogų. Galima pamatyti madas, tendencijas. Kapinėse palaidoti žmonės, o jie – istorijos dalis“, – pabrėžė istorikė.

Laidojo bažnyčios šlaite

Viena seniausių užfiksuotų ir tyrinėtų laidojimo vietų Šiauliuose dalima laikyti Lieporių kapinyną, kuris yra sudedamoji Lieporių archeologinių paminklų komplekso dalis. Miesto pakraštyje, abipus kelio Šiauliai – Kelmė, susideda iš V – VII a. po Kristaus žemaičių kapinyno ir dviejų senovinių gyvenviečių. Tyrinėjant kapinyną aptikti įvairūs archeologiniai radiniai.

Kapinės mieste atsirado kartu su pirmąja medine bažnyčia, pastatyta 1445 metais, dabartinės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros teritorijoje. Katalikai buvo laidojami šlaituose aplink bažnyčią. Po poros šimtų metų pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, miestas plėtėsi. Dėl perpildymo, iš dalies sanitarinių reikalavimų, prireikė naujų kapinių.

Bažnyčiai priklausančioje žemėje, Senosiose kapinėse pradėta laidoti mirusiuosius per 1831 metų choleros epidemiją. Vaikštant po kapines galima atrasti vieną seniausių antkapinių plokščių, kurioje iškalti 1801 metai. Svarstoma, galbūt šioje vietoje laidoti pradėta anksčiau arba žmogaus palaikai perlaidoti.

Senosios kapinės įkurtos ant Šv. Jono kalnelio. Ten stovėjo iki mūsų dienų neišlikusi medinė kryžiaus formos koplyčia.

„Kada įkurtos kapinės, jos buvo už miesto. Galime tik įsivaizduoti, kokio dydžio buvo to meto Šiauliai“, – sako R. Baristaitė.

Svarstė paversti stadionu

Senosios miesto kapinės prie Talkšos ežero susideda iš trijų dalių: katalikų, stačiatikių ir laisvamanių. Sovietiniais metais atlikus inventorizaciją skaičiuota, kad katalikiškoje dalyje išliko 6773 kapavietės. Kapavietėse gali būti palaidoti keli asmenys, todėl sunku nustatyti, kiek žmonių palaidota.

R. Baristaitė pasakoja, jog pradžioje senosios kapinės buvo labai netvarkingos – nesuformuoti takai, žmones laidojo, kur norėjo, todėl kai kurie kapai atsidūrė ant tako.

Vienas iš pavyzdžių – dingęs šiose kapinėse 1937 metais palaidoto poeto Juozo Miliausko-Miglovaros kapas. Remiantis ikonografine medžiaga muziejininkai jį aptiko ant tako. Dabar poeto mirties vieta šalia pažymėta simboliškai.

„Kyla klausimas, kas yra svarbiau: ar pats kapas, ar simbolis, ar prisiminimas apie tą žmogų?“ – svarstė istorikė.

Sovietmečiu išreikšti ketinimai nebeveikiančias senasias kapines sulyginti su žeme ir paversti parku ar stadionu, tačiau idėja liko neįgyvendinta.

Kapai apipinti legendomis

Senosiose kapinėse palaidota nemažai miestui, Lietuvai nusipelniusių žmonių. Legendomis apipintas kunigo Ignaco Štacho kapas. Jis garsėjo blaivybės sklaidos idėjomis anksčiau už Motiejų Valančių.

Moterys tikėjo, jog keliais apėjus aplink kunigo kapą, vyras mes gerti. Tarpukaryje mokytojų seminarijoje besimokančios merginos manė, kad pabuvus prie kapo išsispręs meilės reikalai, geriau išlaikys egzaminus.

„Legendos apie kapines visuomet sklandė ir sklandys, kol žmogus neišsiaiškins mirties fakto – kas tai, kas ten mūsų laukia. Nežinia kuria paslaptingas istorijas“, – įsitikinusi R. Baristaitė.

Kapinėse ilsisi buvęs miesto burmistras, visuomenės veikėjas, socialdemokratas Kazimieras Venslauskis, filosofas Stasys Šalkauskis, žymus XX a. pradžios inteligentas, teisininkas Stasys Lukauskis, Antanas Raudonis, knygnešys, savamokslis skulptorius.

Tarpukaryje atsirado Lietuvos kariuomenės karių ir savanorių kapų kvartalas. Jis išsiskiria tipiniais antkapiniais kryželiais.

Išskirtinis šių kapinių elementas, ko nėra kitose Šiaulių kapinėse, – šeimyniniai laidojimo rūsiai. Juose buvo laidojami turtingieji. Sovietmečiu jie buvo labai nuniokoti, išplėšti, nes tikėtasi ten rasti turtų. Dabar dauguma rūsių užmūryti dėl saugumo ir higienos.

Masinės kapavietės miesto centre

Mieste gausu kapaviečių, kurių vietą sunku parodyti. Pramonės gatvėje yra 0,3 ha plotas apsodintas želdiniais. Jog čia kadaise palaidoti sovietiniai karo belaisviai mena tik kalvos viršuje stovintis paminklas – lauko akmuo.

Remiantis istoriniais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metu į hitlerininkų nelaisvę pateko daug raudonarmiečių karo belaisvių. Dalis jų buvo kalinami netoli Šiaulių geležinkelio stoties pastatytuose barakuose.

Nuo nuolatinių kankinimų, bado, ligų karo belaisviai masiškai mirdavo. Jie palaidoti pietrytinėje miesto dalyje esančioje Karalbarzdžio kalvoje, masinėse kapavietėse. Mirusieji laidoti nuo 1941 m. pabaigos iki 1944 m. liepos mėnesio. Dokumentuose užfiksuota, kad 7 duobėse palaidota 22560 sovietinių karo belaisvių.

Sovietinių karių kapinės yra ir centrinėje miesto dalyje, prie Šv. Petro ir Pauliaus katedros. Kapinių aplinka padengta raudonų plytų skalda, teritorija apaugusi medžiais.

Kapinėse palaidoti kariai, žuvę vaduojant Šiaulius ir apylinkes iš hitlerinių okupantų. Vieni kariai, žuvę gatvėse, buvo iškart laidojami kapinėse, kiti užkasami pakelėse, prie geležinkelio. Po karo jų palaikai buvo surinkti ir palaidoti šiose kapinėse. Kiek, tikslių žinių nėra.

Sunaikintos žydų kapinės

XVIII a. pradžioje žydai gavo leidimą apsigyventi Šiauliuose, pasistatyti sinagogą ir įsigyti žemės sklypą kapinėms. Senosios žydų kapinės užėmė gana didelį plotą – vieną kraštą ribojo Žalgirio gatvė, kitą – Rėkyvos ir D. Poškos gatvės, trečią – „Kaukazo“ gyvenamasis rajonas, o ketvirtą – nuokalnė į pelkę.

Įvažiavimas į kapines buvo iš Žalgirio gatvės pro vartus, turinčius žydiškos architektūros elementų. Netoliese stovėjo kapinių prižiūrėtojo ir laidojimo biuro pastatas bei ritualiniam mirusiųjų paruošimui skirtas namelis.

1958 metais atidarius miesto kapines K. Donelaičio gatvėje, žydų kapinės buvo uždarytos ir likviduotos. Antkapiniai paminklai nugriauti, iš susmulkintų jų likučių pastatytos tvorelės ir bordiūrai Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvare prie Didždvario gimnazijos, sutvirtinti Aušros tako šlaitai.

Vėliau nugriauti kapinių vartai, pastatai. Jų vietoje prie Žalgirio gatvės pastatytas vaikų lopšelis-darželis, o kapinių teritorija apželdinta žole. Šiuo metu išlikusi tik dalis betoninės kapinių tvoros.

R. Baristaitės žiniomis, nepriklausomoje Lietuvoje didžioji dalis iš žydų antkapių pagamintų bordiūrų buvo pakeista. Ypač tie, ant kurių akivaizdžiai matėsi užrašai.

Papėdėje – savižudžiai

XVIII a. pabaigoje kurdamas manufaktūras Antanas Tyzenhauzas pakvietė specialistus iš Rygos, Silezijos, Vakarų Europos – atsiranda protestantų kapinės.

Liuteronų kapinės yra prie Talkšos ežero kranto, ant vadinamojo Vingaudo – Šaulio kalnelio. Nors jos apaugusios krūmais ir medžiais, išlikusios kapavietės, antkapiniai paminklai, aptvėrimai.

Šiose kapinėse buvo laidojami latviai, vokiečiai ir kiti ne katalikai. Kalnelio papėdėje – savižudžiai, nekrikštyti vaikeliai. Oficialiai paskutinis laidojimas šiose kapinėse užfiksuotas prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Sukilėlių kalnelyje palaidoti 1863 – 1864 metų sukilimo dalyviai, kurie nubausti mirties bausme buvo šaudomi ir kariami čia pat vietoje. Tuo metu kalnelis buvo miesto pakraštyje. Kalnelyje taip pat palaidoti I-ojo ir II-ojo pasaulinių karų vokiečių kariai, carinės armijos kariai.

Laisvamanių kapinės

Ginkūnų gyvenvietėje, Bijūnų gatvėje, karių kapinėse palaidoti 972 žuvusių karių palaikai, pokario metais perkelti iš įvairių Šiaulių rajono vietų.

Ginkūnuose yra ir laisvamanių kapinės. Jos įrengtos 1924 metais ir perduotos įsikūrusiai Laisvamanių etninės kultūros draugijai.

R. Baristaitė pasakoja, jog laisvamaniai buvo nepasirinkę jokio tikėjimo, kas tarpukariu atrodė labai neįprasta. Vienas iš draugijos įkurėjų – garsus visuomenės veikėjas, aušrininkas Jonas Šliūpas.

Pirmasis palaidotas laisvamanių kapinėse – poeto J. Krikščiūno-Jovaro dvylikametis sūnus. Vienas iš palaidotųjų – ekskunigas Vaclovas Demskis. Bekunigaudamas jis suprato esantis ne tame pašaukime.

Šiose kapinėse palaidota apie 80 laisvamanių, o 1945-1947 metais vakarinėje kapinių dalyje palaidoti 852 žuviusių sovietinių karių palaikai.

Ginkūnuose 1970 metais įsteigtos pagrindinės miesto kapinės, kai pradėjo trūkti vietos K. Donelaičio kapinėse. Ginkūnuose planuota statyti kolumbariumą, tačiau statybos stringa. Ėmus trūkti vietos Ginkūnų kapinėse, šiuo metu miesto pašonėje projektuojamos naujos Daušiškių kapinės.

Į Kultūros vertybių registrą įrašyti objektai:

– Šiaulių miesto evangelikų liuteronų senosios kapinės, Tilžės g.

– Šiaulių miesto žydų senųjų kapinių dalis, D.Poškos g.

– Senosios miesto kapinės. Jose: antkapiniai paminklai ir atskiri kapai.

– II-ojo pasaulinio karo belaisvių pirmosios kapinės, Vaidoto g.

– II-ojo pasaulinio karo belaisvių antrosios kapinės, Vaidoto g.

– Lieporių kaimo senosios kapinės, Šviesos g.

– K. Donelaičio kapinėse: 5 kapai.

– Sukilėlių žudynių vieta ir kapai (Sukilėlių kalnelis) Vilniaus g.

– Laisvamanių kapinės, Ginkūnai

– Kapinės, Lazdynų g. ir Prisikėlimo aikštėje, tarybinių karių kapinės prie Bijūnų g.

– Dvejos žudynių vietos ir kapai

Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio inf.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

TYRINĖJIMAS: Istorikė Roma Baristaitė yra išsamiai ištyrinėjusi senąsias Šiaulių miesto kapines.

PAMINKLAI: Senosiose kapinėse aptinkami populiarūs nulaužtas medžio šakas imituojantys kryžiai, šventuosius vaizduojančios skulptūros.

ANTKAPIS: Senosiose kapinėse galima aptikti neįprastų paminklų, pasakojančių mirties istoriją. Ant antkapio parašyta, jog žmogus „tragiškai žuvo nuo bombos“ ir „tragiškai mirė nuo juodos rankos“.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

MAUZOLIEJUS: Kapų gatvė ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Fotografuota nuo Žukauskų šeimos mauzoliejaus senosiose Šiaulių kapinėse. Autorius nežinomas, XX a. 3-4 deš.

PANORAMA: Šiaulių miesto panorama. Vaizdo centre – Kapų gatvė ir ja einanti minia žmonių minia. Toliau – Šiaulių senosios kapinės ir Talkšos ežeras. Fotografuota iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto. Autorius – Mauša Fligelis, 1936 m.

LANKYTOJAI: Elgeta Šiaulių senosiose kapinėse. Autorius – Stasys Vaitkus, 1938 m. vasara.