Šių dienų amatininkai: lėlininkė iš Narvaišių

Vai­kystės pri­si­mi­ni­mai

Kaip dau­gu­mai mer­gai­čių, taip ir Lai­mai vai­kystė­je la­bai pa­ti­ko žais­ti su lėlėmis. Tik anuo­met ne­bu­vo to­kio gau­sus jų pa­si­rin­ki­mo, kaip yra da­bar. Lai­ma pri­si­me­na turė­ju­si vie­nin­telę lėlę, ku­rią la­bai sau­go­jo, mylė­jo ir nie­ka­da ne­si­skir­da­vo su ja. Iki tos die­nos, kai su­manė sa­vo bran­ge­nybę iš­mau­dy­ti – lėlė bu­vo su­ga­din­ta ne­pa­tai­so­mai, o mer­gaitė il­gai lie­jo graud­žias aša­ras.

„Aš la­bai nemė­gau tų „fab­ri­ki­nių“ plas­ti­ki­nių lėlių. Jos to­kios niū­rios, šal­tos at­rodė, iš­pieš­tais ir su­stin­gu­siais lyg kaukės vei­dais, vi­sai ne­mie­los šird­žiai“, – pri­si­mi­ni­mais dalinosi narvaišiškė.


Pa­ti ge­riau­sia do­va­na – rankų dar­bo

Vai­kystės po­mėgį ga­min­ti lėles Nar­vai­šiuo­se gy­ve­nan­ti Lai­ma at­gai­vi­no gal prie­š de­šimt­metį. Tuo me­tu ma­žai kas tuo už­siėmė, o štai rank­dar­biai ir įvairūs ki­to­kie kūry­bi­niai už­siė­mi­mai mo­te­riai bu­vo ne­sve­ti­mi. Lais­vu lai­ku mėgda­vo siū­ti, siu­vinė­ti.

Dar prie­š su­si­domė­da­ma lėlėmis nar­vai­šiškė pynė tau­ti­nes juos­tas. Ka­dan­gi stak­lių ne­turė­jo, pynė jas tie­siog ran­ko­mis. Ilgą laiką domė­jo­si et­nog­ra­fi­ja, įvai­riais sim­bo­liais, esan­čiais tau­to­sa­ko­je, tau­ti­niais kos­tiu­mais ir jų is­to­ri­ja, au­di­nių raš­tais.

Artė­jo anūkės gi­mi­mo die­na ir mo­te­ris il­gai svarstė, ką to­kio galėtų pa­do­va­no­ti my­li­mai vai­kai­tei. Ži­no­jo, kad iš par­duo­tuvės tik­rai nie­ko ne­pirks.

„Norė­jau sa­vom ran­kom kažką su­kur­ti, kad būtų mie­la ir gra­ži do­va­na, ku­ri su­teiktų šil­tus pri­si­mi­ni­mus. Il­gai nar­šiau in­ter­ne­to pus­la­piuo­se, ieš­ko­jau idėjų, kol už akių užk­liu­vo med­žia­ginės lėlės. Vis­kas – taip su­do­mi­no, kad nuo ta­da pa­si­nėriau sta­čia gal­va į šią sritį.“


Idėjų se­mia­si mi­to­lo­gi­jo­je

Per gy­ve­nimą Lai­ma pa­keitė ne vieną dar­bo sritį, sa­vo jėgas iš­bandė įvai­rio­se sfe­ro­se. Daug metų dir­bo ga­myk­lo­je, vėliau – gro­žio pre­kių kon­sul­tan­te, rek­la­mos agen­te, fi­nansų spe­cia­lis­te. Kad ir ko­kia veik­la už­siėmė, gre­ta vi­sa­da būda­vo kūry­ba ir rank­dar­biai.

Su­si­domė­ju­si lėlėmis ėmė ieš­ko­ti knygų ta te­ma, vaiz­dinės med­žia­gos. Iš par­duo­tu­vių, draugų, ar­timųjų rink­da­vo li­ni­nių med­žiagų at­raižė­les lėlių dra­bu­žiams, med­vil­ni­nius siū­lus jų plau­kams.

„Dau­gu­ma krai­po gal­vas ir ste­bi­si, sa­ko, kaip tu tiek daug nu­vei­ki. Kai la­bai no­ri – viską ga­li su­de­rin­ti ir spėti“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris, pri­klau­san­ti ne tik Lie­tu­vos tau­to­dai­li­ninkų sąjun­gai, bet ir Kūrėjų-Meistrų aso­cia­ci­jai.

Tarp Lai­mos ku­riamų lėlių yra ir mi­to­lo­gi­nių, įkūni­jan­čių baltų dei­ves. Že­my­na, Ra­ga­na, Laumė, Mil­da, Jūratė, Ga­bi­ja, Gil­tinė, Austė­ja ir ki­tos. Tai mūsų pro­tėvių deivės, ku­rios viską ži­no, jos ku­ria, gim­do, gau­si­na, bet taip pat ir ma­ri­na, griau­na bei ati­ma. In­for­ma­ci­jos apie to­kias lėles nie­kur ne­ra­si, jos – nar­vai­šiškės kūry­bos vai­sius. Pa­si­tel­ku­si sa­vo fan­ta­ziją, kruopš­tumą bei iš­monę, mo­te­ris jas ku­ria taip, kaip jau­čia.

„Aš ne­dir­bu kaip ki­ti lėli­nin­kai. Tu­riu sa­vitą braižą. Vi­sos lėlės ga­mi­na­mos tik iš natū­ra­lios med­žia­gos – li­no. Ir būti­nai tik ant obels ar­ba kriaušės ša­kelės, tai būna lėlės pa­grin­das“, – at­skleidė tau­to­dai­li­ninkė.

Se­novė­je obe­lys ir kriaušės bu­vo va­di­na­mos pa­sau­lio med­žiais. Jų or­na­men­tais mūsų pro­tėviai puoš­da­vo lan­gi­nes, skry­nias, in­dus, dra­bu­žius.

Tie­sa, Lai­ma sa­vo lėles ne siu­va, kaip ki­ti lėli­nin­kai, o ri­ša siū­lu. Ir ne bet ko­kiu – būti­nai tik rau­do­nos spal­vos, ku­ris sim­bo­li­zuo­ja kraują.

Nar­vai­šiškė ga­li drąsiai sa­ve va­din­ti to­kių mi­to­lo­gi­nių lėlių pra­di­nin­ke Lie­tu­vo­je. Iki šiol jos ke­ly­je neat­si­ra­do kon­ku­rentų.

Ka­ži ar kas su­gal­vo­jo su­kur­ti ir to­kią lėlę, ku­ria pa­ro­do­mas vi­sas mo­ters gy­ve­ni­mas. Paė­mus ją į ran­kas ma­to­me jauną, vėja­vai­kišką mer­gaitę, ku­ri dar ne­tekė­ju­si, gy­ve­ni­mo vargų ne­ma­čiu­si, dai­liais rūbais ap­si­rėdžiu­si. O ta­da lyg ko­kio­je pa­sa­ko­je, ap­ver­tus ją že­myn gal­va, ma­to­me jau suau­gu­sią ir rimtą, šei­mai at­si­da­vu­sią mo­terį. Iš­te­kin­ta už vy­ro, šio­ji au­gi­na vai­kus, rūpi­na­si ir puo­selė­ja namų ge­rovę. Ta­da su­si­lau­kia duk­ros ir gy­ve­ni­mo cik­las vėl tęsia­si.

„Taip mo­te­ris gim­do gy­ve­nimą. Per ją cik­las ke­liau­ju ne­nutrūks­ta­mu ra­tu“, – įžval­go­mis da­li­no­si Lai­ma.

Sa­vo ži­nio­mis da­li­na­si su ki­tais

Pirmą kartą, po maž­daug dvejų metų kūry­bi­nio dar­bo na­muo­se, Lai­ma nu­tarė su­da­ly­vau­ti mugė­je. Ten jos ke­liai su­si­kir­to su bend­ra­min­te, et­no­lo­ge Jo­lan­ta Ka­lec­kie­ne iš Ma­žei­kių kultū­ros cent­ro, vėliau ta­pu­sia jos mo­ky­to­ja. Iš jos nar­vai­šiškė su­ži­no­jo, kaip siū­ti lėlėms dra­bu­žius, kad jie būtų au­ten­tiš­ki ir būdin­gi skir­tin­giems Lie­tu­vos re­gio­nams, mat kiek­vie­nas re­gio­nas tu­ri tik jam būdin­gas tau­ti­niuo­se kos­tiu­muo­se vy­rau­jan­čias spal­vas, raš­tus, il­gius, rūbų sluoks­nius.

„Pradė­jau va­žinė­tis po Lie­tu­vos mies­tus ir mies­te­lius. Ten rod­žiau sa­vo ku­ria­mas lėles, pa­sa­ko­jau jų at­si­ra­di­mo is­to­riją, pre­kia­vau mugė­se. Su­si­pa­ži­nau su įvai­riais  žmonė­mis. Vi­sa­da esu at­vi­ra ir la­bai mėgstu bend­rau­ti“, – kalbė­jo mo­te­ris.

Kiek vėliau Lai­ma su­si­pa­ži­no su Ire­na Ar­mo­nie­ne iš Klaipė­dos et­no­kultū­ros cent­ro. Šio­ji mo­terį pa­ska­ti­no už­siim­ti edu­ka­cinė­mis pro­gra­mo­mis. Pa­ra­gin­ta ap­lin­ki­nių, nar­vai­šiškė nu­sprendė, kad ži­nių ba­gažą tu­ri su­kau­pu­si tik­rai ne­mažą, tad kodėl gi ne­pa­si­da­li­nus juo su ki­tais. Taip gimė edu­ka­ci­jos, skir­tos vai­kams ir suau­gu­sie­siems.

„Būna, atei­na į už­siė­mi­mus vai­kai pa­si­da­ry­ti sau lėlę. Da­ro, da­ro su­si­kaupę, bet pa­ma­to, kad nėra taip leng­va, su­si­ner­vi­na ir nu­me­ta į šoną. Ta­da tėvai įsit­rau­kia į pro­cesą, kad už­baigtų pra­dėtą darbą. O aš ste­biu, kaip tėčiai su­si­kaupę ri­ša, su­ka, vy­nio­ja. Gra­žu ma­ty­ti iš šo­no, kaip vi­sa šei­my­na dir­ba“, – šyp­so­jo­si pa­sa­ko­da­ma pa­šne­kovė.

Lai­ma daž­nai kvie­čia­ma į įvai­rius pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­rus, mo­kyk­las, dar­že­lius, mu­zie­jus, kai­mo bend­ruo­me­nes, į jų ren­gi­nius. Juo­se pa­sa­ko­ja, kaip svar­bu yra iš­sau­go­ti sa­vo pro­tėvių šak­nis, puo­selė­ti tra­di­ci­jas, ku­rios skai­čiuo­ja ne vieną šimtą metų, kal­ba ir apie tai, kaip svar­bu kur­ti ryšį, bend­rystę su sa­vo vai­kais.

„Kaip vai­kas ga­li ži­no­ti apie praeitį, apie se­novės tra­di­ci­jas, ama­tus, jei­gu jo šei­mo­je nėra apie tai kal­ba­ma ir tėvai ne­mo­ko? Ta­da gelbė­ja to­kios edu­ka­ci­jos“, – įsi­ti­ki­nu­si ji.


Po­ky­čių me­tas

Iš ap­lin­ki­nių Lai­ma daž­nai iš­girs­da­vo, kad lėlių kūri­mas yra ne­va vai­kiš­kas, ne rim­tas už­siė­mi­mas. Kad ji švais­to sa­vo laiką, už­siim­da­ma nie­kais. Bet nar­vai­šiškė nie­ka­da ne­pa­si­davė to­kiai kri­ti­kai, ne­si­klausė kitų nuo­mo­nių, bet darė ir to­liau da­ro tai, kas džiu­gi­na jos sielą ir tei­kią ma­lo­numą.

„Did­žiau­sio pa­lai­ky­mo su­lau­kiu iš sa­vo pa­čių ar­ti­miau­sių žmo­nių – vy­ro ir vaikų, o ką kal­ba ki­ti, man vi­sai ne­svar­bu, kiek­vie­nas iš mūsų esam skir­tin­gi bei sa­vi­ti“, – ra­miai dėsto ji.

Vi­sai ne­se­niai į nar­vai­šiškės gy­ve­nimą vėl pa­si­beldė po­ky­čiai. Il­gus me­tus iš­dir­bu­si vie­no­je įmonė­je, dėl tam tikrų dar­bi­nių pa­si­kei­timų pa­su­ko ki­tu ke­liu.

„Tik­rai dėl to ne­liūd­žiu nė kiek, prie­šin­gai – esu lai­min­ga. Tie­siog toks me­tas, ka­da rei­kia vers­ti kitą gy­ve­ni­mo lapą, o kas čia ži­no, gal net dar ge­resnį, ne­gu bu­vo prie­š tai“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.