Šių dienų amatininkai: odininkė iš Plungės

Linos RUIBIENĖS nuotr.
Plungiškė Indrė Antanavičienė ne tik siūna odines rankines, bet ir kitus kviečia išmokti šio amato paslapčių
Aukščiausios kokybės, estetiška, minimalistinė ir preciziškai pasiūta odinė rankinė. Ji nepavaldi laiko tėkmei ir jai niekada neprilygs greitosios mados gaminiai. Tokius šedevrus savo rankomis kuria plungiškė, prekinio ženklo „Nendrė“ įkūrėja ir amatininkė Indrė Antanavičienė. Jos siūtos rankines kasdien sulaukia vis didesnio susidomėjimo bei džiugina tvaresnį gyvenimo būdą besirenkančius klientus. Kažkada sumaniusi sau pasisiūti rankinę, šiandien moteris kviečia į savo studiją visus, ieškančius originalios dovanos sau ar artimui, o smalsiausius ragina pačius stoti prie siuvimo mašinos ir išmėginti šį amatą. Pabandžiusieji stebisi, iš kur pas jauną smulkaus sudėjimo moterį tiek fizinės jėgos, mat jos siūnant rankinę reikia tikrai daug.

Siuvo nuo paauglystės

Indrė su kūryba koja kojon žengia nuo vaikystės. Visada smalsi, imli ir gabi, ko tik imdavosi – viskas pavykdavo. Siuvo, siuvinėjo, išbandė įvairius kitokius rankdarbius. Su draugėmis modeliuodavo drabužius: sukneles, sijonus, palaidines. Dalyvaudavo mokykloje vykstančiuose avangardinių madų renginiuose.

„Siūti siuvimo mašina pradėjau dešimties. Išmokau pati, niekas to daryti nevertė ir neragino. Man tiesiog buvo įdomu, kaip ji veikia. Kadangi prosenelė ir teta buvo profesionalios „kriaučkos“, matydavau, kaip jos dirba, kuria rūbus, tad ir pačiai surasti siuvimo mašiną bei pradėti mokintis sunku nebuvo“, – dalijosi prisiminimais moteris.

Kažkada smalsumo vedina mergina panoro pasisiūti rankinę pasisiūti. Susiradusi veltinio kibo į darbą. Iki visiško užbaigimo trūko tik vienos detalės – odinių rankenų. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip jas pasiūti, tad sumanymas taip ir liko darbas neužbaigtas.

Nuo švenčių dekoro iki sendaikčių

Be siuvimo Indrė laiko rasdavo ir kitoms širdžiai mieloms veikloms. Vienas jos pomėgių buvo antram gyvenimui prikelti sendaikčių krautuvėlėse rastus senus baldus ir įvairius daiktus. Jais puošdavo savo bei pažįstamų namus.

„Viską tempdavau pas savęs, kas ką atiduodavo ar pas močiutę kokioj palėpėj surasdavau, ar sendaikčiuose. Šveičiau, šlifavau, dažiau, klijavau“, – juokiasi prisiminusi.

Atėjus vasaros sezonui moteris imdavosi dekoruoti įvairias šventes: krikštynas, gimtadienius, vestuves. Puošdavo tų švenčių patalpas, stalus.

„Nuostabus jausmas, kada gali prisidėti prie žmonių šventės. Labai patinka dekoruoti, puošti, važinėtis po miestus ieškant visokių smulkmenų, dekoracijų, spausdinti stalo korteles. Mane žavi pats procesas“, – pasakoja moteris.

Nėrė į hidrologijos ir okeanografijos studijas

Nors ir buvo visa galva panirusi į mėgstamą veiklą, studijuoti plungiškė pasirinko... hidrologiją ir okeanografiją. Baigusi studijas Klaipėdos universitete įsidarbino tvenkinių priežiūros srityje. Darbas buvo įdomus ir perspektyvus, tik neatnešė trokštamo pasitenkinimo – Indrė neslepia širdyje jautusi didelį nerimą ir neužtikrintumą. Abejojo, ar tikrai nori tą dirbti visą likusį gyvenimą, ar jos pasirinkimas – tinkamas.

Gamtą moteris iš tiesų labai mėgsta. Sako, joje galėtų praleisti ištisas valandas, bet širdis troško kitko – savęs realizavimo kūryboje.

Vieną dieną, gal prieš šešerius metus, lyg iš niekur atėjo mintis pabaigti kadaise pradėtą rankinę – pasiūti jai trūkstamas odines rankenas. Interneto puslapiuose susirado mokomąją medžiagą, kaip tvirtinti kniedes, kaip padaryti joms skyles.

Nieko nelaukusi plungiškė užsisakė ir parsisiuntė specialų aparatą, kuriuo įsegamos kniedės, ir ėmė mokintis juo dirbti. Nelankė jokių kursų. Iš pradžių viską norėjo daryti pati, be jokios pagalbos, bet po metų vis tik ryžosi kreiptis pagalbos – išvyko pas odos meistrę į kelių dienų dirbtuves pasisemti žinių ir įgūdžių.

Reikiamu momentu išgirstas padrąsinimas

„Mano mokytoja buvo labai nustebusi, kad aš atėjusi pas ją į kursus turėjau žinių pradmenis ir jau mokėjau siūti rankines. Pasiteiravo, gal esu dirbusi tokį darbą“, – pasakojo moteris.

Vėliau sekė kiti kursai. Ir juose plungiškė sulaukė daug gerų atsiliepimų, palaikymo, paskatinimo, kad jau drąsiai gali save vadinti tikra odininke. Nors dabar moteris teigia, kad ankščiau nebūtų net pagalvojusi, jog vieną dieną taps amatininke ir ims kurti savo verslą.

Vis tik net ir ėmusis mėgstamos veiklos ne visada viskas einasi lyg sviestu patepta. Gyvenimas retkarčiais mėgsta iškrėsti pokštų, kartais – net labai skaudžių. Negandos neaplenkė ir Indrės. Po patirtų sunkių išbandymų moteris turėjo atsitiesti ir vėl kabintis į gyvenimą, kažkur toli palikusi savo gražiausias kūrybines svajones žengti kitu keliu.

Indrė kurį laiką vėl dirbo samdomą darbą, būdama visada atsakinga ir atsidavusi tam, ko imasi, atidavė visas jėgas naujajai veiklai. Tik galva ir širdis vis tiek buvo užimtos kūryba – moteris nuolat įsivaizduodavo save projektuojančią naują rankinę, piešiančią eskizus, ieškančią darbui reikalingų medžiagų.

Kaip dabar prisimena, buvo skaudu tai suvokti. Uždavinėjo sau daugybę klausimų: ką daro šitame darbe, kokia prasmė, kodėl švaisto laiką ir nesiekia tikrųjų svajonių?

Tada tarsi koks likimo pirštas Indrei parodė skelbimą, kad Plungėje besikuriančioje studijoje reikalingas kūrybingas žmogus.

„Aš tada garsiai sau pasakiau, jog čia yra mano šansas, – tą akimirką prisiminė I. Antanavičienė. – Buvau visiškai užtikrinta, kad arba dabar, arba niekada. Juk turiu kojas, rankas ir galvą ant pečių – tikrai nepražūsiu.“

Studiją kūrė nuo nulio

Indrė nedelsė – susitiko su studijos sumanytoja Rita Raukaite. Aptarusios visas detales bei sukirtusios rankomis, moterys ėmėsi darbo.

Naujose patalpose Indrės laukė plikos, tuščios sienos ir rimti iššūkiai. Investavo visas santaupas į remontą. Dažė sienas, klojo grindis. Stalus ir lentynas meistravo kartu su vyru. Sulaukė ir savanorių pagalbos, bet prieš tai reikėjo nuspręsti, nuo ko pradėti. Kaip susikurti dirbtuves, kad jose būtu graži ir jauki atmosfera, kad norėtų užsukti kuo daugiau žmonių.

„Pamenu, stoviu patalpos vidury ir žiūriu į baltas sienas. Tada nežinojau, nei koks bus stilius, nei kur baldai stovės. Nubėgau iki šalia esančios sendaikčių krautuvėlės ir parsinešiau medinį staliuką, keletą kitų daiktų. Pradėjau komponuoti ir iškart gimė vizija, ko dar trūksta ir kaip viskas atrodys“, – atviravo I. Antanavičienė.

Studijos sumanytojos norėjo, kad užėję lankytojai neskubėtų pabėgti, kad norėtų pabūti, pasišnekučiuoti. Reikėjo sugalvoti priežastį, kas priverstų studijoje užsibūti ilgiau. Indrei kilo mintis, kad reikia... kavos. Taip prie kolektyvo prisijungė Simona Rudienė, kuri verda gardžią kavą bei kuria meną iš gėlių.

Tad dabar studijoj, įsikūrusioje Plungėje, Dariaus ir Girėno g. 19, antrame aukšte savo veiklą plėtoja Rita su saviugdos ir savirealizacijos centru ANNA, o pirmu aukštu dalinasi Simona, kviečianti išgerti gardžios kavos ir įsigyti gėlių, bei rankines kurianti ir individualias dirbtuves, kuriose moko pasisiūdinti rankinę, piniginę, delninukę ar diržą, rengianti Indrė.

Trupinėlis Italijos

Rodos, kas čia tokia imti ir pasiūti rankinę, bet kas pabando – nuomonę pakeičia. Kad pavyktų iš pirmo karto, kiekvienas žingsnis turi būti gerai apgalvotas, įvertinta situacija. Padarius odoje netinkamo pločio skylę, pataisyti šios nebepavyks – visą išsikirptą odos gabalą gali tekti mesti lauk ir matuoti kitą.

Indrė pasakoja visas būsimų rankinių medžiagas parsisiųsdinanti iš Italijos. Nemažai išlaidų pareikalavo ir specialios siuvimo mašinos.

„Odą mėgstu dažyti pati, su specialiu vilnos teptuku galiu išgauti pačius įvairiausius raštus, spalvas, o tai kūriniui suteikia dar daugiau autentiškumo. Turiu savitą gaminių stilių, kuriame vyrauja minimalizmas, stengiuosi naudoti kuo mažiau detalių“, – pasakoja plungiškė.

Nuėjusi ilgą ir painų kelią, šiandien ji prisipažįsta pagaliau galinti mėgautis šia diena. Paskendusi kūrybinėse idėjose, planuose, darbuose, sako visu šimtu procentų save realizuojanti. Bet tai nereiškia, kad nebeliko apie ką svajoti ir ko siekti. Ateity plungiškė norėtų turėti savo mados namus ir per daug metų sukauptomis žiniomis dalintis su kitais. „Kiekvieną dieną vis labiau tobulėju ir artėju prie svajonės išsipildymo“, – įsitikinusi I. Antanavičienė.