Naujausios
Bėgo nuo miesto šurmulio
Natalija ir Arūnas Normantai abu – miesto žmonės, kilę iš Klaipėdos krašto. Daug metų sėkmingai sukosi savo versle, augino tris vaikus ir vis su nostalgija prisimindavo vaikystės vasaras, prabėgusias kaime, gamtos apsuptyje.
„Tiek aš, tiek Natalija sunkiai išlaukdavom iki mokslo metų pabaigos, bet vos tik užverdavom mokyklos duris – iškart lėkte į autobusą ir visai vasarai į kaimą“, – prisiminimais dalinosi A. Normantas
Sutuoktiniai gyveno su vaikystės nostalgija širdyje, ilgėjosi kaimo ir svajojo, kad vieną dieną, kada išeis į pensiją, būtinai išsikels iš miesto.
„Gyvenom sau ramiai, vystėm verslą, turėjom sodą, puoselėjom jį ir kūrėm ateities planus. Bet kartais taip nutinka, kad gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Gyvendami mieste pasijutome labai nesaugūs, tapo nepatogu ir be galo pavargome nuo visko. Norėjosi tylos, ramybės ir vienumos. Tad teko truputį paankstinti ateities planus. Nutarėm, jog dabar ir yra tas tinkamas metas kelti sparnus į kaimą“, – apsisprendimo momentą prisiminė sodybos šeimininkas.
Mokėsi iš knygų ir žurnalų
Atsikraustę į seną, šimtametę sodybą, esančią vienkiemyje, šeimininkai visų pirma planavo tapti sodininkais, o apie gyvulių auginimą neturėjo nė minties. Bet netikėtai planai pasikeitė, kada iš vieno kaimyno išgirdo, jog labai patogu ir paprasta gyvenant kaime auginti ožkas. Jos esą nereikalauja daug priežiūros ir yra nelepios.
„Kaimynas ėmė man pasakoti, esą augini sau ožką ir vargo nematai. Kada nori – pamelži ją, jeigu nori išvis nemelži. Kadangi buvom atvykę iš miesto, tad ir jokio supratimo neturėjom apie jų auginimą, pamanėm – kodėl gi ne? Bus visada šviežio pieno. Įsigijom pirmąją ožką, o tada ir pamatėm, kad realybė visai kitokia“, – pasakojo vydeikiškis.
Įsigiję pirmąją ožką dar 2005-aisiais Normantai suprato, kad kaimynas visgi buvo neteisus ir kad raguotąją reikia melžti kasdien. Bet jau nebebuvo kur trauktis – teko išmokti tą daryti.
A. Normantas iš ožkų pieno ėmė spausti sūrius. Intensyviai domėjosi, skaitė knygas, žurnalus, kaip tai daroma. Patirties iš pradžių neturėjo jokios, darė klaidų, bet didelis užsidegimas vedė į priekį.
„Dabar viskas kiek paprasčiau, interneto platybėse gali rasti bet kokios informacijos, prieš aštuoniolika metų viską mokintis teko iš knygų. Dar su žmona užsisakydavom įvairių žurnalų. Be to, anuomet turėjom daug bendraminčių, tik per laiką jų beveik neliko“, – pasakojo A. Normantas
Sykį į svečius pas draugus susiruošę vydeikiškiai lauktuvių nusivežė pačių spaustą ožkos sūrį. Susirinkę draugai ragavo jį ir labai išgyrė, o vienas kitas šventės dalyvis net panoro tokio įsigyti. Taip netikėtai atsirado pirmieji klientai.
Sodybos šeimininkų pasididžiavimas – tradiciniai lietuviški sūriai, pagaminti iš rankomis melžtų ožkų ir avių pieno. N. Normantienė dar išmoko gaminti graikiškus, prancūziškus sūrius, avių pieno jogurtą, kuris yra tvirtos konsistencijos, be jokių priedų, tiesiog gyvas. Taip pat gamina varškę, fermentinius sūrius, kastinį ir sviestą, kepa duoną.
Ekologiško daržo ypatumai
Žingsnis po žingsnio ūkyje apsigyveno ir daugiau įvairių gyvūlių – laisvai auginamų vištų, kalakutų, žąsų, ančių, triušių. Šiandien Normantų ūkis jau nemažas. Jame karaliauja 8-ios ožkos, 9-ios melžiamos avys, dar ganosi ožys, avinas ir jaunikliai.
Arūnas ir Natalija puoselėja ir natūrinį daržą, kuriame tarpsta ekologiškos daržovės, šalia noksta vaisiai ir uogos. Normantai visko užsiaugina be cheminių trąšų, naudodami tik natūralias priemones.
„Atvažiuoja pas mūsų žmonių ir iš kitų rajonų, tarkim, pirkti braškių, ir sako, kad jų negąsdina net didesnė kaina. Svarbu, kad tik ta uoga būtų natūraliai auginta ir švari. Juk būna, kad nuperka tėvai vaikams uogų iš turgaus ar iš kitų vietinių ūkininkų, bet paragavę tuoj būna išberti“, – kalbėjo A. Normantas
Vydeikiškiai stengiasi ir dėl savo vaikų, kurie liko gyventi mieste – nori, kad ir jie ant savo stalo dėtų tik ekologiškai augintus produktus.
Avių vilna – ir mada, ir nauda
Mūsų šalyje nuo seno augintos avys nebėra tokios populiarios, tad ir avių augintojų likę vos vienas kitas. „Dabar vilna yra mažai kam reikalinga. Gali dėti kur nori, nors į laužą mesk, o seniau be jos žmonės neįsivaizduodavo savo kasdienybės“, – kalbėjo sodybos šeimininkas.
Nuo seno buvo manoma, kad geriausia avis kirpti iki Vėlinių. Rudenį atlikus šį darbą, per žiemą ilgais vakarais būdavo sočiai laiko vilną iškaršti ir suverpti, tada megzti, austi iš vilnonių siūlų.
Anuomet ūkininkai avis kirpdavo su specialiom metalinėm žirklėm, o dabar šis darbas nudirbamas kur kas paprasčiau ir greičiau – elektrinėmis žirklėmis. A. Normantas atskleidė šito išmokęs pats, žiūrėdamas filmuotą medžiagą internete. Taip pat pirko specializuotas knygas, jose nagrinėjo esančius paveikslėlius.
„Viskam reikia laiko. Pačioje pradžioje avį nukirpdavau per pusvalandį. Trūko įgūdžių, praktikos. Na, o dabar užtrunku vos 10–15 minučių, nors profesionaliam avių kirpėjui užtenka ir 3–5 minučių“, – pasakojo sodybos šeimininkas.
Po visų darbų reikia ir atsikvėpti
Paklausti, kuo mėgsta užsiimti laisvu laiku, Natalija ir Arūnas pasakojo, kad daug jo neturi. Reikia prižiūrėti ūkį, šerti gyvulius, spausti sūrius. Nepaisant to, sutuoktiniai neleidžia sau paskęsti kasdieniuose rūpesčiuose – ištaikę progą skuba į liaudies šokių kolektyvo „Sausdravielis“ repeticijas Žlibinų kultūros centre. Taip pat kartu vyksta sportuoti į pilateso studiją Plungėje.
„Kaime darbai niekados nesibaigia – jei ne vienur, tai kitur reikia pulti. Bet būtina mokėti laiku sustoti ir suprasti, kad kitaip čia ir nebus“, – kalbėjo N. Normantienė ir atskleidė, kad gerai susiplanavę ūkio darbus jiedu su vyru rando laiko ir renginius aplankyti, pakeliauti.
Vis tik abu patvirtina, kad gyvenimo šioje sodyboje neiškeistų į jokį kitą. Gamta, tyla ir ramybė yra viskas, apie ką svajodavo nuo vaikystės.
