Naujausios
Anksti tapo mama
Pradėdama pasakoti savo istoriją M. Jonutė prisipažino, kad mintis apie tai, jog anksti taps mama ir sukurs šeimą, iki tol niekada nebuvo jos aplankiusi. Pašnekovė iki 9 klasės su mama, patėviu ir broliu gyveno Plungės mieste, lankė tuometę „Babrungo“ vidurinę mokyklą. Bet po tam tirtų itin nemalonių gyvenimo įvykių kartu su jaunesniu broliuku buvo priversti išvykti gyventi pas močiutę į Rietavą.
„Visko yra tekę patirti per gyvenimą, pati dar būdama visai vaikas turėjau gultis kartu su broliu į ligoninę – jo prižiūrėti. Ne kartą teko ir iš namų bėgti, nuo smurtaujančio ir stikliuko nevengiančio patėvio slėptis. Kartais išėjusi į lauką kiemo vaikus agituodavau burtis į vieną komandą ir drauge išeiti gyventi į globos namus“, – prisiminė moteris.
Būdama dar moksleivė – dvyliktokė – Martyna susilaukė pirmojo sūnaus, o po trejų metų – ir antrojo. Su vaikų tėvu santykius įteisinti nutarė po 10-ies bendro gyvenimo metų – sumainė aukso žiedus.
„Sukūrusi šeimą nutariau, jog vis tik reikia tęsti mokslus, tad įstojau į Klaipėdos turizmo mokyklą. Bet vos tik prasidėjo mokslai supratau, kad tai visai ne ta sritis, kurioje galėčiau save realizuoti.“
Po kurio laiko Martyna įstojo į anuomet dar gyvavusią Žemaitijos kolegiją Rietave – į socialinio darbo specialybę. O štai dabar, visai nesenai, Klaipėdos universitete moteris baigė magistrantūros studijas.
Svajojo apie dukrytę
Po studijų gimtojoje Plungėje moteris įsidarbino socialine darbuotoja ir šiuo metu kartu su kolege ruošia būsimus globėjus ir įtėvius, taip pat padeda be tėvų globos likusiems vaikams atrasti naujus namus.
Martyna prisipažino, kad, augindama du puikius sūnus, vis pasvajodavo, kaip būtų šaunu turėti pagrandukę – dukrytę. Bet niekada nebuvo atmetusi ir galimybės vieną dieną į savo šeimą priimti ir globotinę.
„Norėjau dukrytės, o gavau iškart du vaikus. Taip susiklostė situacija, kad į savo šeimą priėmėm šešerių metų sesutę ir aštuonerių broliuką. Tai buvo itin atsakingai planuotas mūsų visos šeimos sprendimas. Iniciatorė, žinoma, buvau aš, bet vyras šiam sprendimui taip pat pritarė, o ir vaikai laukė su didžiuliu nekantrumu“, – pasakojo moteris.
Globotiniai, atsidūrę plungiškės šeimoje, iškart ją ėmė vadinti mama. Lengva tikrai nebuvo. Teko spręsti ir dėmesio dalybų klausimą, mat šiems vaikams reikėjo skirti ypatingai daug dėmesio, meilės, rūpesčio ir šilumos.
Su liūdesiu M. Jonutė prisimena, kad jų graži draugystė tęsėsi neilgai: po 5 mėnesių vaikai sugrįžo į savo biologinę šeimą. O Jonučių šeimą aplankė išsvajoti gandrai, atnešę dukrytę. Vis tik pašnekovė sakė ateityje, mažajai paūgėjus, dar svarstysianti ilgalaikės globos galimybę.
„Manau, kad tiesiog gimiau būti socialine darbuotoja. Dabar net neįsivaizduoju savęs, dirbančios kitą darbą“, – kalbėjo plungiškė.
Išsipildė vaikystės svajonė
O štai vaikystėje Martyna svajojo tapti fotografe. Bet vien tuščių svajonių negana – reikia nuo kažko pradėti. Nieko nelaukusi užsirašė į fotografijos kursus, tik pasikeitus gyvenimo aplinkybėms nebuvo progos nė pradėti.
„Mano pirmagimis sūnus vyresnėse klasėse taip pat ėmė domėtis fotografija. Nupirkau fotoaparatą, nes mačiau jo akyse tą ugnelę. Tik ilgai šia aistra nedegė, o fotoaparatas taip ir liko dulkėti lentynoje“, – pasakojo moteris.
Sulaukusi dukrytės Martyna ėmė ieškoti, kokia dar papildoma veikla galėtų užsiimti. Vienos kelionės metu sūnus pasiūlė mamai išbandyti jėgas fotografijoje. Nuo to momento M. Jonutė nėrė stačia galva į įvairius kursus, seminarus, tobulino savo įgūdžius bei gilino žinias.
Labiausiai moteris žavisi portretine fotografija, per gana trumpą laiką spėjo surengti jau ne vieną fotosesiją ir įamžinti daugybę žmonių. O ateityje svajoja įkurti fotostudiją. Visoms svajonėms įgyvendinti trūksta tik vieno dalyko – laiko, bet moteris žino: kuomet labai nori, viskas yra įmanoma.
Brangiausias turtas – vaikai
Kaip ir dauguma mamų, savo vaikus M. Jonutė myli besąlygiškai, kasdien stengiasi kiekvienam kiek įmanoma daugiau skirti savo laiko ir dėmesio. Tik pastaruoju metu, gimus pagrandukei Liepai, tai padaryti yra kiek sunkiau, tačiau įdėjus pastangų – viskas pavyksta.
„Mano siekiamybė yra vaikams išugdyti atsakomybės už savo veiksmus jausmą, pareigingumą, darbštumą, pakantumą ir užuojautą kitam žmogui. Skatinu, kad rūpinimasis kitais taptų toks pat natūralus, kaip ir rūpinimasis savimi“, – kalbėjo plungiškė.
Pasak Martynos, pagrindinės bėdos, su kuriomis susiduria socialinės rizikos šeimose augantys vaikai, yra ne vien skurdas, fizinis, emocinis smurtas ir nesibaigiančios ligos.
Skaudžiausia, kad šie vaikai neturi galimybių įgyti visuomenėje priimtų socialinių įgūdžių. Tad čia į pagalbą jiems skuba socialiniai darbuotojai.
Jei atsitinka taip, kad vaikas lieka be tėvų globos, iš pradžių jis patenka į laikinąją globą, kuri gali trukti iki metų. Vaikai tuo metu vis dar turi vilties, kad situacija vieną dieną pasitaisys ir jie sugrįš į šeimą. Kuo ilgiau vaikas išbūna toje neapibrėžtoje situacijoje, tuo prastesnė gali būti jo emocinė būsena – dėl to gali kentėti mokymosi rezultatai, keistis elgesys, dažnu atveju vaikui reikia pagalbos susitvarkyti su savo emocijomis bei priimti pokyčius.
Paaiškėjus, kad vaikas vis dėlto negalės grįžti į šeimą ir jam teks augti bendruomeniniuose vaikų globos namuose ar nuolatinių globėjų šeimoje, jis galiausiai nurimsta.
Socialinės darbuotojos M. Jonutės teigimu, pusei į laikinąją globą patekusių vaikų taip ir nepavyksta grįžti pas biologinius tėvus.
„Kiekvieno vaiko prigimtinė teisė yra augti su savo tėvais, todėl pagrindinė socialinių darbuotojų užduotis yra pasirūpinti, kad šeima pasikeistų ir joje vaikui būtų saugu gyventi, kad ji atlieptų visus vaiko poreikius ir gebėtų tinkamai juo pasirūpinti“, – pasakojo moteris.
Ką žinome apie budinčio globotojo veiklą?
Pasak jos, džiugu matyti, kai šeimos sėkmingai gyvena toliau ir vaikams nebekyla jokių rizikų ar pavojų. Vis tik pasitaiko atveju, kai nepavyksta vaikams užtikrinti saugumo, o patys tėvai nerodo jokio noro ir nededa pastangų keistis.
Lietuvoje neretas atvejis, kai vaikai paimami iš nesaugios jiems aplinkos, dažniausiai iš socialinę riziką patiriančių šeimų, ir laikinai apgyvendinami giminaičių ar kitų artimų žmonių namuose. Kuomet pastarųjų nerandama, vaikus priima budintys globotojai.
Šiuo metu Plungės rajono savivaldybėje yra dvi budinčios globotojos, su kuriomis yra pasirašyos sutartys. Pagal poreikį joms teikiama visa reikiama pagalba: globos koordinatoriaus, psichologo ar kitų specialistų.
Asmenys, kurie domisi globa (rūpyba), įvaikinimu, laikino svečiavimosi sąlygomis, tapimu budinčiais globotojais, kviečiami kreiptis į Plungės socialinių paslaugų centro Globos centro specialistus.
Anot moters, meilė vaikams yra duota gamtos, o meilę į šeimą atėjusiems vaikams reikia išsiugdyti: „Mylėti reikia išmokti ir mes to mokomės visi po truputį“, – kalbėjo plungiškė.
