Su vėžiu šešetą metų gyvenanti stalgėniškė kviečia bendrystei

Li­ga smogė ne­tikė­tai

Su vėžio diag­no­ze V. Ga­saus­kienė gy­ve­na jau šeš­tus me­tus. Kad ser­ga krūties vėžiu, Vi­da su­ži­no­jo 2016-ai­siais. Kaip mo­te­ris pa­sa­ko­jo „Že­mai­čiui“, ji taip stip­riai bu­vo pa­si­nėru­si į sa­vo darbą, į mėgia­mas veik­las, kad ne­su­reikš­mi­no net rim­tes­nių ne­ga­la­vimų – ėmu­sio kris­ti svo­rio ir vis daž­nes­nio nuo­var­gio.

„Tik sun­kiai įveik­tas plau­čių už­de­gi­mas ir to­liau vis blogė­jan­ti sa­vi­jau­ta, kai poil­sis jau ne­be­kom­pen­sa­vo di­de­lio nuo­var­gio, pri­vertė su­rea­guo­ti“, – pri­si­minė Vi­da.

Sup­ra­tu­si, kad blo­gos sa­vi­jau­tos ne­be­ga­li nie­kaip pa­tei­sin­ti, pa­ti me­di­ke dir­ban­ti mo­te­ris nu­tarė kreip­tis į sa­vo šei­mos gy­dy­toją – jai rūpėjo ne tik iš­siaiš­kin­ti su­prastė­ju­sios svei­ka­tos prie­žas­tis, bet ir su­lauk­ti pa­gal­bos.

Vidą ap­žiūrė­ju­si gy­dy­to­ja nu­kreipė ją pas on­ko­logą, kad šis pa­tik­rintų krūtis. Stalgė­niškė sakė tai pri­ėmu­si kaip sa­vai­me su­pran­tamą žingsnį, min­čių apie vėžį mo­te­ris ne­įsi­lei­do. Tie­siog manė, jog būti­na iš­siaiš­kin­ti, kas le­mia to­kią pra­stą sa­vi­jautą ir ar ne­paūmė­jo anks­tesnė li­ga – pank­rea­ti­tas, vis pri­min­davęs apie sa­ve.

Tik tądien, kai jau vy­ko krūtų echos­ko­pi­jai, V. Ga­saus­kienė jau ne­si­jautė to­kia ra­mi, ko­kia bu­vo iki tos die­nos. Mo­te­ris iki šiol at­si­me­na šir­dy­je kirbė­jusį ne­rimą ir min­čių neap­lei­du­sią blogą nuo­jautą.

Net­ru­kus paaiškė­jo, kad šir­dis spurdė­jo ne be rei­ka­lo – at­lie­kant echos­ko­piją Vi­dos krūty­je ap­tik­ti da­ri­niai. Dėl to ji ne­del­siant bu­vo pa­si­ųsta on­ko­chi­rur­go ap­žiū­rai. Stalgė­niškė sakė esan­ti be ga­lo dėkin­ga taip grei­tai su­rea­ga­vu­sioms šei­mos ir krūtis tik­ri­nu­siai gy­dy­to­joms.

„Min­tys ūžė nuo klau­simų, ar man tik­rai vėžys, ne­gi ma­no gy­ve­ni­mas ne­tru­kus su­stos? Tram­dy­tos aša­ros pliūp­telė­jo ma­ši­no­je. Sus­tabd­žiau au­to­mo­bilį vi­du­ry gatvės, įjun­giau ava­ri­nius ži­bin­tus ir pa­ju­tau, kaip ma­ny­je pra­si­vėrė did­žiulė juo­da pra­ra­ja, nu­svi­ro ran­kos“, – lem­tingąją dieną at­si­minė Vi­da.

Tos pa­čios die­nos pa­va­karę mo­te­ris jau sėdėjo on­ko­chi­rur­go ka­bi­ne­te. Pa­kar­to­ti­nai pa­tik­ri­nus krūtis pa­tvir­tin­ta, jog vie­no­je iš jų iš­ties yra aug­lys. Bu­vo at­lik­ta biop­si­ja ir ta­da Vi­dos laukė il­giau­sia gy­ve­ni­me sa­vaitė.

„Tai bu­vo pa­ts sun­kiau­sias lai­ko­tar­pis. Ne­ži­nia, ku­ri sta­di­ja, koks gy­dy­mas bus tai­ko­mas ir kaip to­liau klos­ty­sis rei­ka­lai, ma­ne už­gulė sun­kiau­siu ak­me­niu, – kalbė­jo pa­šne­kovė ir pri­si­minė, kaip ji nu­tarė su­si­kvies­ti vi­sas drau­ges. – Lyg norė­da­ma at­si­svei­kin­ti... Mes valgė­me py­ragą, šne­ku­čia­vomės, tar­si nie­ko ne­būtų įvykę. O aš min­ty­se vi­sas jas ap­ka­bi­nau, slėgė di­de­lis liū­de­sys ir baimė dėl atei­ties. Aš vi­sai ne­norė­jau... mir­ti.“


Sun­ku bu­vo išt­ver­ti ap­lin­ki­nių reak­cijas

Kol laukė at­sa­ky­mo, Vi­dos lūpos sau­go­jo pa­slaptį apie jai įta­riamą vėžį. Jai ne­si­norė­jo su­maiš­ties, klau­sinė­jimų. Ko­kios ži­nios lau­kia­ma, ži­no­jo tik mo­ters šei­ma.

Su­lau­ku­si gy­ve­nimą aukš­tyn ko­jo­mis ap­ver­tu­sios diag­nozės, stalgė­niškė nu­tarė dieną pa­būti su sa­vi­mi, kad kiek nu­rimtų ir su­kauptų jėgas bei drąsą pra­neš­ti ar­ti­mie­siems. Pir­mo­ji apie Vi­dai diag­no­zuotą krūties vėžį iš­gir­do jos se­suo. Jos pir­mie­ji iš­tar­ti žod­žiai bu­vo: „Juk sa­kiau, kad la­biau sau­gok sa­ve, o ne dirb­ti dirb­ti dirb­ti...“

Tądien se­se­rys il­gai ne­pa­lei­do vie­na ki­tos iš glėbio. Mo­te­rys verkė ir vie­na kitą ra­mi­no. Juk ant­ros sta­di­jos krūties vėžys – to­li gra­žu ne gy­ve­ni­mo pa­bai­ga.

To­liau sekė gy­dy­mas – Vidą te­ko ope­ruo­ti. „Po ope­ra­ci­jos svei­kau pa­čiu gra­žiau­siu ru­dens lai­ku – už lan­go rau­do­niu dažė­si kle­vai. Įsi­tai­siu­si lo­vo­je per­skai­čiau ga­lybę in­for­ma­ci­jos apie krūties vėžį. Tuo me­tu bu­vau lin­ku­si apei­ti vi­sus ma­my­čių fo­ru­mus, rėmiau­si tik moks­li­ne in­for­ma­ci­ja, „pri­si­ma­ta­vau“ vi­sas ke­purė­les ir iš­si­sau­go­jau pus­la­pius, kur par­duo­da­mi pe­ru­kai... Vis ėjo smal­sios ži­nutės, todėl nu­ta­riau at­si­ri­bo­ti nuo dau­ge­lio, pa­lie­kant išimtį drau­gams. Vi­sai ne­norė­jau, kad ma­ne guostų, norė­jo­si su­pra­ti­mo, pa­lai­ky­mo.“

Mo­te­riai te­ko iš­gy­ven­ti ne tik ope­ra­ciją, bet ir spin­du­lia­vimą, ku­rio me­tu nu­degė krūtinė, o kur dar kas­dien sil­pu­sios jėgos. Ne­pai­sant to, po var­gi­nan­čių pro­cedūrų leis­da­vo­si į pa­si­vaikš­čio­ji­mus pa­jūriu. Tik kas­kart tek­da­vo su­trum­pin­ti ke­lią, nes grįžti at­gal būda­vo vis sun­kiau.

Anot jau še­šetą metų su vėžio diag­no­ze gy­ve­nan­čios stalgė­niškės, ko­vo­jant su on­ko­lo­gi­ne li­ga ne­rei­kia ap­krau­ti savęs ne­ga­ty­vio­mis min­ti­mis, nei­gia­ma in­for­ma­ci­ja, nes tai se­ki­na ir ne­pa­de­da sveik­ti. Ver­čiau daug bend­rau­ti, pa­lai­ky­ti ryšį su me­di­kais.

„Gy­dy­mo lai­ko­tar­pis man bu­vo sun­kus ir psi­cho­lo­gi­ne, ir fi­zi­ne pra­sme, mat bu­vo at­lik­tos dar dvi ope­ra­ci­jos. Pri­reik­da­vo pa­gal­bos at­si­ke­liant, ren­gian­tis. Apie namų ruošą net ne­kal­bu – ji li­ko ma­no na­miš­kiams. Nuo sa­vo vaikų ne­slėpiau, kad man vėžys, mes kalbė­da­vomės, tar­da­vomės. Ar­ti­mie­ji ap­gaubė ma­ne dar di­des­niu rūpes­čiu, glo­ba“, – spin­din­čio­mis aki­mis kalbė­jo V. Ga­saus­kienė.

Ar­ti­miau­si jos žmonės su­pra­to, stengė­si pa­dėti, o štai ki­ti į Vidą, kaip jai ta­da at­rodė, žvelgė su gai­les­čiu, tar­si mo­te­riai jau būtų iš­ra­šy­tas mir­ties nuo­spren­dis ir li­ko tik su­si­ruoš­ti įka­pes.

Iki šiol ne­sma­gu pri­si­mi­ni ap­lin­ki­nių reak­ci­jas. Žudė ir jų smal­su­mas, o norė­jo­si su­pra­tin­gu­mo, pa­gar­bos. Stalgė­niš­kei te­ko iš­girs­ti ir to­kius žod­žius kaip „iš­si­gal­vo­ji vėžį“. Tai liū­di­no ir skau­di­no. Lai­mei, ša­lia bu­vo ar­ti­mie­ji, ku­rie pri­ėmė Vi­dos iš­vaiz­dos po­ky­čius, bu­vo ša­lia ir šluostė skaud­žias aša­ras.


Kvie­čia iš­si­kalbė­ti

Palūž­ti stalgė­niš­kei ne­lei­do ne tik ar­ti­miau­si jai žmonės, pui­kiai gy­dymą su­sty­gavę me­di­kai, ku­riais mo­te­ris be­sąly­giš­kai pa­si­tiki, bet ir po­mėgiai. Vi­da su did­žiu­liu už­si­de­gi­mu fo­tog­ra­fa­vo, rašė, at­ra­do sa­ve ir ta­py­bo­je. O kur dar va­lan­dos, pra­leis­tos prie jūros, ku­ri jai – tar­si te­ra­pi­ja, taip pat dau­gybė mo­te­rims skirtų ren­gi­nių, pri­pil­dan­čių min­tis mo­ty­va­ci­jos.

Šian­dien vėžys nuo Vi­dos at­si­traukęs, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad mo­te­ris grįžo į anks­tesnį gy­ve­nimą – ji ir to­liau lan­ko­si pas gy­dy­to­jus, ste­bi sa­vo svei­ka­tos būklę.

„Būna, kad pri­mirš­ti ligą, bet ap­si­lankęs pas on­ko­logą su­pran­ti – tavęs dar neiš­lei­do iš šio trau­ki­nu­ko ir tu te­be­dar­di su dau­ge­liu li­ki­mo se­sių ir bro­lių to­lyn. Nors tą aki­mirką nuo­tai­ka ap­si­blau­sia, nu­liūs­ti, bet ty­liai džiau­gie­si už kiek­vieną dieną“, – pa­sa­ko­jo Vi­da.

Norė­da­ma pa­si­da­lin­ti sa­vo li­gos pa­tir­ti­mi ir su­bur­ti ki­tus, V. Ga­saus­kienė ak­ty­viai da­ly­vau­ja pa­čios va­do­vau­ja­mos aso­cia­ci­jos „On­ko­lo­ginės li­gos drau­gas“ veik­lo­je. O ne­se­niai mo­te­ris pa­si­šovė pa­ga­liau įgy­ven­din­ti jau kurį laiką šir­dy­je kirbė­jusį troš­kimą su­bur­ti draugėn Plungės ir Rie­ta­vo kraš­to on­ko­lo­gi­nius li­go­nius bei jų ar­ti­muo­sius. Kad vi­si, da­lin­da­mie­si sa­vo pa­tir­ti­mi, iš­gy­ve­ni­mais ir baimė­mis, sėkmės ir ne­sėkmės is­to­ri­jo­mis, ke­liautų vėžio li­gos ke­liu. Juk kar­tu leng­viau.

Kas jau kas, bet Vi­da, pa­ti per­ėju­si sun­kius li­gos mo­men­tus, ži­no, kaip ser­gan­čia­jam rei­kia ge­ro žod­žio, pa­lai­ky­mo, su­pra­ti­mo, pa­gal­bos.

„Kvie­čiu būti kar­tu vėžio li­gos ke­ly­je – kai esi ne vie­nas, ei­ti tuo ke­liu tam­pa leng­viau, nes ta­ve su­pa to pa­čio li­ki­mo žmonės ir tie, ku­riems tu rūpi. Jei­gu leid­žia svei­ka­ta, ne­svar­bu, ku­ria­me on­ko­lo­gi­nės li­gos etape esa­te, atei­ki­te į pirmąjį pa­si­bu­vimą ir taip su­jun­ki­me sa­vo šir­dis rei­ka­lin­gai ir kil­niai bend­rys­tei“, – į li­ki­mo se­se­ris ir bro­lius krei­pia­si Vi­da, visų lau­kian­ti jau ry­toj.

Pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas vyks Plungės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je šį šeš­ta­dienį, 12 va­landą. Sim­bo­liš­ka, jog gra­ži ir pra­smin­ga veik­la star­tuo­ja spa­lio – ko­vos su krūties vėžiu – mėnesį.