Sutikti kaminkrėtį – laimės ženklas

Sun­ku­mai, pri­vertę anks­ti suaug­ti

A. Sau­dar­gas gimė ir au­go Juo­dei­kių kai­me. Vai­kystė bu­vo var­gin­ga ir sun­ki. Būda­mas vos 5-erių ne­te­ko tėčio, o ma­ma, li­ku­si našlė su dviem ma­žais vai­kais ant rankų, vertė­si itin skurd­žiai. Su­laukęs vos 12 metų, Amb­ra­zie­jus jau dir­bo sun­kius dar­bus kolū­ky­je.

„Au­go­me dvie­se su se­se, ma­mos svei­ka­ta visą gy­ve­nimą bu­vo pra­sta, turė­jo ne­ga­lią. Mi­rus tėve­liui ta­po dar blo­giau. Kiek pa­jėgė, ma­ma dir­bo kolū­ky­je, o ir na­mie vie­na pa­ti turė­jo vis­kuo rūpin­tis. Skaudūs ir slogūs pri­si­mi­ni­mai iš ma­no vai­kystės dienų...“ – pa­sa­ko­jo A. Sau­dar­gas.

Pra­kutęs jau­nuo­lis bu­vo pa­šauk­tas tar­nau­ti į armiją. La­bai ne­norė­jo, tai vi­so­kiais būdais bandė nuo ka­ro prie­volės iš­si­suk­ti.

„Bu­vau pri­si­skaitęs vi­so­kių senų knygų, ką rei­kia da­ry­ti, no­rint tar­ny­bos iš­veng­ti. Te­ko ir li­go­ninė­je du mėne­sius pa­gulė­ti, mat ko­ja bu­vo vi­sa pa­rau­du­si ir la­bai skaudė­jo. Siūlė man net nu­sta­ty­ti in­va­li­du­mo grupę, bet jau­čiau gėdą dėl to. At­si­sa­kiau.“


Sa­vo iš­rinktąją su­ti­ko dar­be

Su žmo­na A. Sau­dar­gas su­si­pa­ži­no ta­me pa­čia­me Juo­dei­kių kai­me. Sta­selė su tėvais bu­vo at­si­kraus­čiu­si į gre­timą Kėkštų kaimą, o jis pa­ts anuo­met dar dir­bo „Švy­tu­rio“ kolū­ky­je vai­ruo­to­ju. Trak­to­rių vai­ra­vo, o Sta­selė kar­ves melžė.

Vos tik su­si­pa­žinę, jau­nuo­liai il­gai ne­laukė, ne­tru­kus ves­tu­ves iškėlė. O šian­dien abu­du jau skai­čiuo­ja­ 52-us ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo me­tus ir sa­ko esan­tys la­bai lai­min­gi kar­tu.

Smal­su bu­vo su­ži­no­ti, ko­kia ta lai­min­gos ir stip­rios san­tuo­kos pa­slap­tis, kad ši­tiek metų kar­tu nu­gy­ven­ta ir vie­nas apie kitą su­tuok­ti­niai ga­li tik pa­čius gra­žiau­sius žod­žius kalbė­ti?

„Nėra čia jo­kių pa­slap­čių. Yra tie­siog pa­gar­ba ir at­si­da­vi­mas vie­nas ki­tam. Svar­bu ne­si­žval­gy­ti į skir­tin­gas pu­ses, bet ei­ti vie­na kryp­ti­mi. Vis­ko būna ir mums, ten­ka kar­tais pa­si­gin­čy­ti, bet per visą tą laiką ne­sam nė kar­to su­si­pykę. Man žmo­na yra la­bai bran­gi ir my­li­ma“, – pa­ti­ki­no juo­dei­kiš­kis.


Ne­tikė­tai at­ras­tas my­li­mas dar­bas

Kaip minė­ta, kurį laiką Amb­ra­zie­jus dir­bo vai­ruo­to­ju, bet vieną dieną ne­tikė­tai iš drau­go su­laukė pa­si­ūly­mo atei­ti į gais­ri­ninkų drau­giją krosnį va­ly­ti, pri­žiūrė­ti. Juo­dei­kiš­kis tuo me­tu kaip tik ne­turė­jo jo­kios veik­los, tad su­ti­ko il­gai ne­sukęs gal­vos. Ir vėliau be ga­lo džiaugė­si to­kiu sa­vo spen­di­mu, mat dar­bas jam bu­vo prie šir­dies, be to, lais­vu nuo pa­grin­di­nio dar­bo me­tu ėmė dirb­ti ir ka­minkrė­čiu.

„Būda­vau visų lau­kia­mas ir vi­siems rei­ka­lin­gas. Vi­sa­da sten­giau­si at­lik­ti sa­vo pa­reigą kuo ge­riau, kad tik žmo­gus būtų pa­ten­kin­tas ir blo­gu žod­žiu manęs ne­minėtų.“

Dau­giau­siai išk­vie­timų juo­dei­kiš­kis su­lauk­da­vo žie­mos me­tu, taip pat ru­denį, prie­š pra­si­de­dant šil­dy­mo se­zo­nui. Tuo­met dar­bo būda­vo per akis, vos spėda­vo su­ktis, o ir al­ga ne­galė­jo skųstis. Ka­minkrė­čio dar­be nėra mo­no­to­ni­jos, griežtų dar­bo va­landų, ta­čiau fi­ziš­kai jis ne­leng­vas, o ir kenks­min­gas, rei­kia ypač sau­go­ti svei­katą.

„Net tris kar­tus bu­vau iš­siųs­tas į kur­sus mo­ky­tis, ten man pa­sa­ko­jo, kad ka­mi­nus rei­kia va­ly­ti bent du kar­tus į me­tus, ki­tu at­ve­ju – lauk gais­ro. Im­da­vo juo­kas iš­gir­dus to­kius aiš­ki­ni­mus“, – pri­si­minė ka­minkrė­tys.

Vy­ras bu­vo tvir­tai pa­si­ryžęs mo­ky­tis, tad dirb­da­mas ka­minkrė­čiu pa­baigė vi­du­rinę mo­kyklą.

Da­bar, pri­si­mi­nus tuos 39-erius me­tus, pra­bėgusius dir­bant ka­minkrė­čiu, ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, kad pa­vy­ko iš­veng­ti traumų, nu­kri­timų ar ki­to­kių su­si­žei­dimų. Anks­ti ry­te iš­va­žiuo­da­vo į darbą ir grįžda­vo tik vėlai va­ka­re, iš­maišęs ne tik Plungės ra­joną, bet ir Tel­šių, Rie­ta­vo, Kre­tin­gos, net Klaipė­dos. Kiek ka­minų per tuos me­tus iš­valė, A. Sau­dar­gas jau se­niai pa­metė skai­čių.


Did­žiau­sias tur­tas – vai­kai

Lai­kui bėgant, ka­da se­na Amb­ra­zie­jaus tėvų tro­ba su­kiu­žo, vy­ras nu­sprendė ją išar­dy­ti ir pa­si­sta­ty­ti gra­žius, erd­vius na­mus. Norė­jo sa­vo vai­kams ir anū­kams iš­sau­go­ti pro­tėvių žemę.
Tris sūnus ir dvi duk­ras užau­ginę Sau­dar­gai da­bar na­muo­se li­ko vie­ni pa­tys. Vai­kai prie­š daug metų su­kūrė sa­vo šei­mas ir gy­ve­na už­sie­ny­je. Vi­sai ne­se­niai vi­sas būrys ar­ti­miau­sių žmo­nių su­gužė­jo į Amb­ra­zie­jus 80-me­čio ju­bi­liejų. Vy­ras džiau­gia­si turėjęs sma­gią gim­ta­die­nio šventę, į ku­rią su­si­rin­ko net pus­šim­tis žmo­nių.  Nors svei­ka­ta nėra la­bai ge­ra, ju­bi­lia­tas ne­pra­lei­do pro­gos per sa­vo šventę ir pa­šok­ti.

Sau­dar­gai džiau­gia­si, kad nors vai­kai ir to­li gy­ve­na, bet sa­vo tėvų ne­pa­mirš­ta ir sten­gia­si kuo daž­niau ap­lan­ky­ti. Ži­no­ma, liūd­na ir ka­muo­ja il­ge­sys, kai ne­ga­li su sa­vo ar­ti­miau­siais žmonė­mis ka­da pa­norėjęs su­si­tik­ti. Bet yra ir kuo pa­si­džiaug­ti – at­ža­los Sau­dar­gams pa­do­va­no­jo net 13 anūkų ir vieną proanūkį.

„Kas tie 13, norėtų­si ir dar di­des­nio pul­ko su­lauk­ti. Kaip ge­ra ir sma­gu būti sa­vo vai­kai­čių ap­sup­ty. Die­vo do­va­na tie­siog“, – graudinosi A. Sau­dar­gas.


Il­giems va­ka­rams – veik­los per akis

Nors ir būda­mi gar­bin­go am­žiaus, veik­los ir įvai­rių už­siė­mimų Sau­dar­gai ne­sto­ko­ja. Dar tar­nau­da­mas ka­riuo­menė­je vy­ras iš­mo­ko žais­ti šach­ma­tais.
„Iš pra­džių sekė­si sun­kiai, ne­mokė­jau ge­rai žais­ti ir vis pra­loš­da­vau. Bet pa­skui kaž­kaip per­si­lau­žiau, ka­rei­vinė­se vi­sus ka­rei­vius ap­loš­da­vau. Nie­kas manęs ne­mo­ki­no – iš­mo­kau pa­ts. O kai paau­go vai­kai, užkrė­čiau ir juos šiuo žai­di­mu“, – pa­sa­ko­jo Amb­ra­zie­jus.

A. Sau­dar­gas įsto­jo į Plungės šach­matų klubą „Bokš­tas“, da­ly­vau­da­mas tur­ny­ruo­se skynė per­ga­les vieną po ki­tos. Po to įtraukė ir sa­vo vai­kus, tad da­ly­vau­da­vo vi­si kar­tu šeimų tur­ny­ruo­se. Iš ten taip pat grįžda­vo su pa­dėkos raš­tais ir me­da­liais.

Da­bar su­tuok­ti­nių didžiausias džiaugs­mas ir rūpes­tis – 38-ių da­nie­lių banda, ku­ri ga­no­si prie namų ap­tver­to­je dviejų hek­tarų te­ri­to­ri­jo­je.

„Sūnus su­gal­vo­jo ir įtaisė mums. Pa­čio­je pra­džio­je bu­vo tik ke­tu­ri da­nie­liai, o šian­dien laks­to jau vi­sas pul­kas. Ne­ži­nau net kur jis matė juos ir kaip su­gal­vo­jo, bet pa­si­domėjęs au­gi­ni­mu ir prie­žiū­ra pa­manė, kad mums jie būtų pui­kus pra­si­blaš­ky­mas ir už­siė­mi­mas. Mūsų so­dy­ba di­delė ir vie­tos jiems ga­ny­tis per akis. O ir pa­ti prie­žiū­ra ne­sudė­tin­ga: obuo­liai, bu­ro­kai, grūdai“, – kalbė­jo vy­riš­kis.

Vie­ti­niai kai­mo žmonės, ži­no­da­mi, kad Sau­dargų val­do­se lai­go šie gra­žuo­liai, ne­re­tai jiems at­ve­ža sa­vo pa­čių obuo­lių, jei­gu der­lius būna gau­ses­nis. Be­ne did­žiau­sia at­rak­ci­ja būna vai­kams, ku­rie vi­saip da­nie­lius vi­lio­ja ir ban­do iš del­no obuo­liais šer­ti.

„Sus­to­ja pa­kelė­se ir pra­va­žiuo­jan­čių ma­ši­nų. Jei­gu tik da­nie­liai būna kur ne­to­lie­se, ar­čiau tvo­ros, žmonės no­ri jais pa­si­grožė­ti, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Sma­gu, kad da­nie­liais gro­žimės ne tik mes, kad jie džiu­gi­na ir ap­lin­ki­nių šir­dis“, – pa­si­džiaugė juo­dei­kiš­kis.