Naujausios
Akordeoną ketino išmesti per langą
A. Liutikienės, kaip muzikantės, kelias prasidėjo dar jai besimokant Marijampolės rajone, Sasnavos vidurinėje mokykloje. Baigusi dešimtą klasę, nutarė stoti į Veiverių Antano Kučingio meno mokyklą, akordeono klasę, ir ten pabaigti vidurinės mokyklos mokslus. Pamilusi muziką mergina vėliau savo žinias gilino Juozo Gruodžio konservatorijoje Kaune, o Klaipėdos universiteto Liaudies muzikos katedroje įgijo bakalauro laipsnį.
Moteris pamena, kaip sykį tėvelis nupirko ir į namus parnešė didžiulę dėžę, o joje mergaitė rado – akordeoną. Tada sukvietęs visus vaikus pasakė, kaip būtų smagu, kad kuris nors iš jų pradėtų mokytis groti. Ir tuo vaiku tapo Aida.
Muzikuoti ir groti šeimoje nemokėjo nė vienas – nei seneliai, nei tėvai. Tėvelis dirbo veterinarijos gydytoju, o mama buvo namų šeimininkė, augino vaikus ir rūpinosi namų židiniu. Tad iš kurgi ta meilė muzikai? A. Liutikienė traukė pečiais ir svarstė, kad greičiausiai tas jausmas užgimė savaime.
„Kai pirmą kartą išgirdau naujieną, kad tėvai užrašė į meno mokyklą, prisipažinsiu – sužavėta tikrai nebuvau, netraukė manęs muzika. Per mokslo metus pasitaikydavo tikrai visko, pykau, nebenorėjau lankyti pamokų, o savąjį akordeoną vieną kartą net per langą ketinau išmesti. Bet paskui susitaikiau su šia mintim, apsipratau ir visai pradėjo patikti“, – juokėsi prisiminusi.
Prie „Kapstatėlės“ ir „Subatos“ vairo
Po studijų suvalkietė į savo kraštą taip ir nebegrįžo, liko Klaipėdos rajone, Endriejave. O paklausta, ar tik nebuvo ten meilės emigrante, pašnekovė, nedrąsiai linktelėjusi galvą, prasitarė, kad tikrai taip ir buvo. 2005 metais pradėjo dirbti Endriejavo kultūros namuose, tačiau šiame miestelyje neužsibuvo, jau kitąmet pakėlė sparnus į Rietavą. Vis tik iki šiol vadovauja 2008 metais pačios suburtam Endriejavo moterų ansambliui „Kapstatėlė“.
Įsikūrusi Rietave, moteris taip pat netrukus rado širdžiai mielos veiklos, į savo rankas perėmė 2001 metais suburtos liaudiškos muzikos kapelos „Subata“ vairą ir tvirtai laiko jį jau 16 metų.
„Subata“ yra viena pagrindinių Rietavo savivaldybės kultūros centro organizuojamų tradicinių renginių, valstybinių švenčių bei kitų liaudiškos muzikos festivalių dalyvių, į savo repertuarą įtraukia įvairių lietuvių liaudies ir savo pačių kūrybos dainų bei šokių.
Rietaviškių kapela yra dažnas svečias įvairiuose konkursuose, respublikiniuose bei tarptautiniuose liaudiškos muzikos festivaliuose. Niekada nepraleidžia Šiauliuose vykstančio festivalio „Ant Rubežiaus“ ir respublikinės kapelų šventės „Grok, Jurgeli“. Lietuvių liaudies dainas bei šokius populiarina bei Rietavo vardą garsina ir Zarbeko mieste Vokietijoje ir Saldus, Gulbenės miestuose Latvijoje.
Veikliai ir itin sumaniai A. Liutikienei vieną dieną kilo mintis išleisti kapelos „ Subata“ kompaktinę plokštelę. Moteris nieko nelaukė ir parašė projektą Lietuvos kultūros tarybai. Po kurio laiko ją pasiekė džiugi žinia – atsakymas, kad rietaviškiai sėkmingai gavo finansavimą. Ir štai 2020-ųjų rudenį išleista pirmoji ir tikimasi ne paskutinė liaudiškos muzikos kapelos „Subata“ kompaktinė plokštelė „Aplankyki senąjį Rietavą“.
Įteikė Žemaičio pasą
Marijampolėje gimusi ir užaugusi A. Liutikienė visus stebina ne tik savo muzikalumu, bet ir išmokta žemaitiška tarme.
„Nuo to momento, kada išgirdau kurso draugą, akordeonistą iš Plungės telefonu kalbantis su mama, likau tiesiogine žodžio prasme netekusi amo. Jam vis sakydavau: „Būk geras, dar pakalbėk žemaitiškai“. Ši tarmė taip sužavėjo ir užbūrė, kad nutariau išmokti ir pati“, – pasakojo moteris.
Meno vadovė tuoj pat kibo į pirmąsias pamokas: pradėjo garsiai skaityti žemaitiškus tekstus. Nuo pat pradžių sekėsi labai gerai, nebuvo sudėtinga, o kada įsiliejo dirbti į žemaičių kolektyvą, sako nė pati nepastebėjusi, kaip lygia dalimi ėmė kalbėti su visais.
Tik štai sugrįžusi į gimtinę iš mamos gavo pastabą, kad dukra nebemoka suvalkietiškai ir taip savo kraštą išduodanti. Bet A. Liutikienė sako jau seniai esanti pati tikriausia žemaitė.
Veikli moteris neliko nepastebėta ir Rietavo žemaičių draugijos, kai šie sužinojo apie suvalkietę, kalbančią, skaitančią ir rašančią žemaitiškai. Už tokius išskirtinius nuopelnus A. Liutikienei garbingai įteiktas Žemaičio pasas.
Muzika – vaistas nuo visų ligų
Jeigu jus kankina slogi nuotaika, liūdesys ar kirba įkyrios mintys – nebėda. A. Liutikienė žino puikų receptą, kuris padeda susigrąžinti jėgas ir spindinčią šypseną veide. Tai muzikos akordai. Čiupusi savo armoniką į rankas, rietaviškė sugroja vieną, antrą, trečią kūrinį, padainuoja ir, žiūrėk, kaip ranka nuėmė – bėdų lyg nebūta.
Norėdamas dalintis šia gydančia muzikos galia, šv. Velykų proga „Subatos“ kolektyvas planuoja apsilankyti Rietavo parapijos senelių globos namuose ir senoliams padovanoti gerą nuotaiką, pliūpsnį šilumos bei pačių geriausių emocijų. Anot pašnekovės, gerumas – nieko nekainuoja, bet širdis užpildo begaline meile ir neišmatuojamu džiugesiu.
Paklausta, ar lieka nors lašelis laisvo laiko po darbo dienos, vėlyvų repeticijų ir gausybės koncertų, moteris tikina išvis nejaučianti jokio nuovargio.
„Žinokit, aš į darbą einu tartum į amžiną šventę. Ir darbo valandų, kaip kiti, tikrai neskaičiuoju, nežvilgčioju į laikrodį, kada gi ateis metas skubėti namo.“
A. Liutikienė pasakojo be galo mylinti gėles, tad savo sodybą kartu su vyru Algirdu puošia pačiais spalvingiausiais žiedais, o ant šeimos stalo deda pačių užaugintas daržoves. Moteris prasitarė, kad jeigu galėtų, net ir į darbą neitu – nuo ankstyvo ryto ligi sutemų sukinėtųsi savo sode.
